Šventasis Kristoforas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Šv. Kristoforas)
 Crystal Clear app personal.png  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Šventasis Kristoforas
BStrozziCristof1.jpg
Šventasis Kristoforas

Mirė 251 m.
Šventasis
Šventė liepos 24 d.
Globoja keliautojų, o taip pat ir sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų bei keltininkų globėjas

Šventasis Kristoforas (m. 251 m.) – šventasis, laikomas keliautojų, o taip pat ir sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų bei keltininkų globėju.

Vardo kilmė

Šventasis Kristoforas, Kristupas (šventė liepos 24 d.) gyveno, kaip manoma, trečiame amžiuje.

Už krikščionybės platinimą Likijoje imperatoriaus Decijaus buvo nubaustas ir mirė kankinio mirtimi. Krikšto malone priėmęs Kristų, tos malonės galia Šv. Kristoforas liko jam ištikimas, nors už savo tikėjimą turėjo paaukoti gyvybę.

Legenda byloja, kad jis buvęs labai aukštas, gyvenęs prie upės ir ant pečių per ją nešiojęs keleivius. Vienąsyk mažas berniukas paprašė perkelti į kitą krantą. Benešant vaikas pasidarė toks sunkus, kad Kristoforas išsigando, jog abu paskęs. Berniukas pasisakė esąs Kristus ir nešąs savo rankose viso pasaulio sunkumus.

Kristoforas – iš graikų kalbos išvertus reiškia Kristų nešantis.

Legenda

Pirmaisiais krikščionybės laikais gyvenęs šventasis Kristoforas buvo stiprus, stotingas vyras. Jo siekis buvo tarnauti tik galingiausiam valdovui pasaulyje, kuriam galėtų pasiūlyti savo jėgą ir ištvermę. Iš pradžių aukojosi karaliui, nes manė, kad jis galingiausias, bet pamatęs, kad šis silpnas ir lengvai nugalimas, atsisakė. Supykęs karalius jį uždarė į kalėjimą ir sukaustė grandinėmis. Tačiau, sutraukęs grandines Šv. Kristoforas išėjo iš kalėjimo. Tada karalius prieš jį pasiuntė kariuomenę, bet daugelį kareivių jis patraukė savo pusėn, padėdamas jiems atsiversti iš pagonybės į krikščionybę.

Vėliau Šv. Kristoforas trumpam parsisamdė šėtonui, bet netrukus pamatė, kad šis bijo maldos, tad suprato, kad velnias taip pat yra silpnas ir atsisakė jam tarnauti.

Galiausiai Šv. Kristoforas apsigyveno pas atsiskyrėlį, kuris jį išmokė tarnauti Viešpačiui – Pasaulio Valdovui. Bet gyventi vien tik aukomis ir maldomis šiam milžinui nepakako. Tada atsiskyrėlis jam patarė per sraunią upę pernešinėti silpnus žmones, kurie neįstengia pereiti gilios ir sraunios upės, kurioje nėra kelto. Pakrantėje nuolat sustodavo būreliai žmonių. Vieną kartą pernešti per upę paprašė mažas vaikelis. Šv. Kristoforas kantriai nešė jį, bet kuo arčiau buvo kitas krantas, tuo vaikelis darėsi sunkesnis, kilo smarki audra. Pavargęs ir suprakaitavęs jis stengėsi nešti iš visų jėgų ir kai pasiekė upės krantą, vaikelis pasisakė esąs Kristus ir su savimi nešąs viso pasaulio sunkumus. Tada Šv. Kristoforas suprato, kad fizinė jėga dar nieko nereiškia, kad yra dar stipresnė – dvasinė jėga. Kad Kristoforas įtikėtų, jog tas vaikelis tikrai yra Kristus, pastarasis padovanojo jam palmės lazdą ir pasakė, kad ta lazda netrukus pražys. Taip ir atsitiko.

Matydamas Šv. Kristoforo ištvermę ir jėgą, jį nusamdyti panoro ciesorius. Tačiau, pažinęs galingiausią valdovą – Kristų, kurio jis visą gyvenimą ieškojo, Šv. Kristoforas atsisakė tarnauti ciesoriui. Už tai buvo suimtas, įmestas į kalėjimą ir visaip kankinamas – deginamas karšta geležimi, guldomas ant įkaitinto geležinio suolo. Tačiau kankinys didvyriškai ištvėrė visas kančias ir liko nepalaužiamas, tvirtas kaip uola, pasitikintis Dievu ir jo neišsižadantis. Tada ciesorius nakčiai į kalėjimą atsiuntė dvi gražias prostitutes, norėdamas taip jį suvilioti. Tačiau Šv. Kristoforas per naktį atvertė prostitutes į katalikų tikėjimą ir šios atsisakė savo darbo. Supykęs ciesorius įsakė jam nukirsti galvą ir ši egzekucija buvo įvykdyta.

Istorija

Per savo gyvenimą Šv. Kristoforas padėjo atversti apie 48 000 nusidėjėlių.

Kadangi jis šventai atliko kasdienes savo pareigas – nešiojo per upę žmones (ir patį Kristų), ištvėrė žiaurius kankinimus ir mirė baisia mirtimi, Kristus šį šventąjį apdovanojo didelėmis malonėmis.

Išpažįstantieji katalikų tikėjimą neabejoja, kad jo užtarimas apsaugo nuo nelaimių įvairiose kelionėse, o namus – nuo stichinių nelaimių – griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų. Taip pat atverčia nusidėjėlius, gydo alkoholikus, gelbsti nuo staigios ir netikėtos mirties. Seniau Šv. Kristoforo statula stovėjo Vilniuje prie arkivyskupijos kurijos. Dauguma lakūnų ir vairuotojų nešiojo (dabar rečiau turi su savimi) ženkliukus su jo atvaizdu, melsdavosi jam, kad apsaugotų nuo nelaimių ir netikėtos mirties. Po Nepriklausomybės atkūrimo Šv. Kristoforas vėl paskelbtas Vilniaus globėju.

Įamžinimas

Šv. Kristoforo atvaizdų lietuvių liaudies mene aptinkama gan retai. Paprastai šis šventasis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, kitoje laiko žemės rutulį.

Būtent taip jis pavaizduotas ir Vilniaus miesto herbe, kuris Lietuvos sostinei buvo suteiktas 1330 m.

Šv. Kristoforo vardas Lietuvoje įamžintas 1994 m. profesoriaus Donato Katkaus iniciatyva įkuriant Vilniaus kamerinį orkestrą, kuris po metų buvo pavadintas Vilniaus miesto globėjo – Šv. Kristoforo – vardu.

Šaltiniai

  1. http://atzala.puslapiai.lt/svkristoforaskeliautojuglobejas/index.htm
  2. http://www.tradicija.lt/Siuzetai/Kristoforas.htm


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+36-0=36 wiki spaudos ženklai).