Šv. Kazimieras
| Šventasis Kazimieras | |
|---|---|
| Vaizdas:Kazimieras.jpg | |
|
| |
| Gimė | 1458 m. spalio 3 d. Krokuva |
| Mirė | † 1484 m. kovo 4 d. Gardinas |
|
| |
| Tėvas | Kazimieras IV Jogailaitis |
| Motina | Elžbieta Habsburgaitė |
| Šventasis | |
| Kanonizuotas | 1602 m. |
| Šventė | kovo 4 d. |
| Globoja | Lietuvos globėjas |
|
| |
| Vikiteka | Šv. KazimierasVikiteka |
Šventasis Kazimieras (1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje – 1484 m. kovo 4 d. Gardine) – šventasis, dangiškasis Lietuvos globėjas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinastas ir paveldėtinis pretendentas į lietuvių sostą (potencialus kandidatas į Lenkijos sostą).
Dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1602 m. patvirtintas šventuoju. Atminimo diena – kovo 4 d.
Gyvenimo kelias
Gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karališkojoje Vavelio pilyje. Tėvai – Kazimieras IV Jogailaitis ir Elžbieta, Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros. Jis buvo antras sūnus šeimoje. Lietuvos suvereno Vladislovo Jogailos Gediminaičio, savo paveldėtinės valstybės krikštytojo, anūkas.
Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas Albertas, Aleksandras ir Zigmantas pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu.
Vaikus buvo patikėta auklėti J. Dlugošui (lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas, vėliau Lvovo arkivyskupas) ir italų humanistui Filipui Buonaccorsi (dar vadintam Kalimachu).
Po Čekijos karaliaus mirties 1471 m. Kazimiero vyriausias brolis Vladislovas užėmė Čekijos sostą. Tuo pat metu Vengrijoje kilo sukilimas prieš Motiejų Korviną ir sukilę didikai kreipėsi su prašymu į Kazimierą, kad šis priimtų sostą. Kazimieras Jogailaitis sutiko ir su 12 000 kareivių, vadovaujamų Petro Dunino, išvyko į Budą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Teko grįžti. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Grįžęs namo tęsė mokslus pas J. Dlugošą, kol 1475 m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą. Vyresniajam broliui Vladislovui priėmus Bohemijos sostą, Kazimierui turėjo tekti Lenkijos sostas. 1479 m. karaliui išvykus į LDK, Kazimieras iki 1483 m. paliekamas karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho III dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė.
Kunigaikštis Kazimieras gyveno labai dorai. Nuo pat mažumės garsėjo pamaldumu. Taip pat nesišalino ir valstybės reikalų, bet veikiau iš pagarbos tėvui. Kartais ryte jį rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų. Galiausiai, susirgęs džiova pakeliui į Vilnių, 1484 m. kovo 4 d. mirė Gardine.
Kanonizacija
Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netruko pagarsėti kaip maldininkus traukianti vieta: neabejodami princo šventumu, žmonės čia ateidavo prašyti užtarimo, patirdavo malonių ir palikdavo vaškinius votus - padėkos už išklausytas maldas ženklus. Tokia spontaniška pamaldumo praktika užfiksuota pačioje XVI amžiaus pradžioje, nepraėjus nė dvidešimtmečiui nuo Kazimiero mirtiers. Lietuvių ir lenkų riteriai, dalyvavę 1518 m. Polocko žygyje ir apgultyje, taip pat patyrė Kazimiero pagalbą. Jis pasirodęs sutemose ir nurodęs brastą per Dauguvą. Šventumo garsu pažymėtas Kazimiero gyvenimas ir stebuklais pagarsėjusi jo kapo vieta XVI a. 2 dešimtmetyje paskatino Kazimeiro brolį, Lenkijos ir Lietuvos valdovą Zigmantą Senąjį, taip pat Vilniaus vyskupą, kapitulą ir pranciškonus kreiptis į popiežių Leoną X prašant paskelbti Kazimierą šventuoju. 1520-1521 m. atvykęs popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu, lotyniškai aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Veikiausiai remiantis šiais tekstais manyta, kad tuometinis poipiežius Leonas X ir paskelbęs Kazimierą šventuoju. XVI a. pabaigoje Kazimiero, kaip katalikų Bažnyčios šventojo, gyvenimo aprašymas per klaidą buvo įtrauktas į šventųjų gyvenimų knygą - Romos martirologijų. Klaidai paaiškėjus 1602 m. popiežius Klemensas VIII savo breve oficialiai patvirtino Kazimiero, kaip šventojo, gerbimą Lenkijoje ir Lietuvoje, nurodydamas jo šventės metu vartotinus liturginius tekstus. 1621 m. šv. Kazimiero minėjimas buvo įrašytas į visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios kalendorių; jo kulto židinių radosi Italijoje ir Belgijoje.
Kazimiero kulto patvirtinimo proga 1602 m. buvo atidarytas karstas su jo palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nežiūrint nuolatinės drėgmės, per 118 metų nebuvo paliestas gedimo ir skleidė nepaprastai malonų kvapą. Prie galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas Omni die dic Mariae (Kiekvieną dieną garbink Mariją); kurį laiką šv. Kazimierui buvo klaidingai priskiriama ir jo autorystė.
Kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje. Buvo surengta iškilminga procesija iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą; joje buvo nešama iš Romos atgabenta vėliava su Šv. Kazimiero atvaizdu bei popiežiaus brevė. Šv. Kazimiero karstas ta proga buvo iškeltas iš kriptos ir Vilniaus katedroje išstatytas viešam gerbimui. Paskutinę, trečiąją iškilmių dieną vyskupas Benediktas Vaina pašventino kertinį Rotušės aikštėje pradedamos statyti Šv. Kazimiero bažnyčios - pirmosios Lietuvoje - pamatų akmenį. 1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į specialiai Šventajam skirtą Karališkąją koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą šv. Kazimiero giminaičių, Lenkijos ir Lietuvos valdovų Zigmanto ir Vladislovo Vazų, iniciatyva ir lėšomis. Sovietų valdžiai uždarius Vilniaus katedrą, 1953 m. šv. Kazimiero relikvijos perkeltos iš Vilniaus katedros į Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčią; jos grąžintos į savo nuolatinę buveinę 1989 m. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju.
Globėjas
Šv. Kazimieras – nuo 1636 m. Lietuvos globėjas, nuo 1948 m. Lietuvos jaunimo globėjas (paskelbė popiežius Pijus XII), nuo 1960 m. Maltos (Joanitų) ordino globėjas. Žmonių, pasišventusių viešajai tarnybai, užtarėjas ir globėjas. Lietuvoje laikomas amatininkų globėju. Taip pat – Vilniaus arkivyskupijos, Radomo, Drohičino, Gardino ir Pinsko vyskupijų globėjas.
Kazimiero vardą turi tik vienas šventasis. Šv. Kazimiero garbei pavadintas Venesuelos miestas San Kasimiras.
Kaziuko mugė
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kaziuko mugė.
Šv. Kazimiero minėjimo dienai artimiausią savaitgalį Lietuvoje vyksta Kaziuko mugė, įgavusi pavadinimą „Kaziukas“, „Kaziuko mugė“.
Vilniuje iš pradžių mugė vykdavo Katedros aikštėje, nuo 1910 m. – Lukiškių aikštėje, galiausiai pradėta organizuoti keliose miesto vietose. Mugės metu vykdavo karnavalinės eitynės. Pirmiausia pradėta prekiauti žemės ūkio įrankiais ir namų apyvokos reikmenimis, taip pat būdingomis Vilniui verbomis. Karnavalinių renginių tradicija tęsiama ir šiandien. Prekiaujama liaudies meno ir autoriniais meno dirbiniais, namų apyvokos daiktais.
Šv. Kazimieras ikonografijoje
Šv. Kazimieras paprastai vaizduojamas karališkais rūbais, su Lietuvos didžiojo kunigaiukščio mitra ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – lelijas – skaistybės simbolį. Kartais vaizduojamas su rankomis, sudėtomis ant krūtinės maldai.
Literatūra
- Šventojo Kazimiero kultas ir ikonografija Lietuvoje: katalogas (sud. Neringa Markauskaitė, Sigita Maslauskaitė). – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009. – 560 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-415-91-6
Nuorodos, šaltiniai
- Senoji lietuvių skulptūra, Šv. Kazimieras