Šventoji

Kitos reikšmės – Šventoji (reikšmės).

Šventoji
Šventoji ties Šventupe
Ilgis	246 km
Baseino plotas	6888,8 km²
Vidutinis debitas	55,1 m³/s
Ištakos	Samanis
Žiotys	Neris
Šalys	Lietuva

Vikiteka:	ŠventojiVikiteka

Šventoji Lietuvos žemėlapyje

Šventoji – upė Rytų Lietuvoje; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją.

Tėkmė[taisyti]

Ištakos – Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje prateka Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.

Salpos plotis 200–700 m. Slėnio plotis aukštupyje siekia 400–700 m, vidurupyje 400–900 m, žemupyje – ~1 km. Vagos plotis iki Paščio ežero 20–40 m, tarp Paščio ežero ir Virintos žiočių 40–50 m, toliau 60–80 m. Vyraujantis vagos gylis ~1,5 m. Vidutinis nuolydis – 51 cm/km, tačiau tarp ežerų nuolydis labai skiriasi. Vaga nuo ištakų iki Dūkšto ežero sureguliuota. Iš visų Lietuvos upių Šventoji turi daugiausiai salų – 79; salingumas – 3,08 %.^[1].

Baseinas[taisyti]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Šventosios intakai.

Šventosios baseinas užima 6888,8 km² plotą. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas (25 % baseino ploto), Svėdasų ir Širvintų plynaukštes (54 %) ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos (21 %). Baseinas asimetriškas, kairioji baseino dalis platesnė už dešiniąją. 10 % baseino teritorijos užima miškai, 9 % – pelkės, 3 % – ežerai.

Didžiausi intakai:

kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta
dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė, Storė, Armona.

Hidrologija[taisyti]

Šventosios srovės greitis 0,2-0,5 m/s. Metinė vandens lygio svyravimų amplitudė aukštupyje 1,3 m, žemupyje iki 5,3 m. Žemupyje (ties Baltromiške) metinis vandens nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį 45 %, vasarą 15 %, rudenį 20 %, žiemą 20 %.

Debitas, m³/s	ties Antaliepte	ties Anykščiais	ties Ukmerge	ties Baltromiške
Vidutinis	4,29	25,8	39,3	56,1
Maksimalus	38,6	423	594	794
Minimalus	0,17	2,1	3,9	7,63

Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo žiočių, susidariusios Antalieptės marios) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km kanalu sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys veikia Anykščiuose ir Ukmergėje^[2].

Reikšmė[taisyti]

Šventosios baseinas gyvenamas nuo seno, manoma, kad jame pradėjo formuotis Lietuvos valstybė (žr. Voruta). Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime. Šventoji minima Šventupės vardu (Swyntoppe) XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose^[3].

Šventosios pakrantės vaizdingos, ypač ties Mikieriais, kur upė sudaro kilpas. Vaga vandeninga, srauni, todėl tinkama vandens turizmui. Aplink upę įkurti 3 regioniniai parkai: Gražutės, Sartų ir Anykščių.

Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai, Jonava.

Galerija[taisyti]

Šventosios žemupys ties Vepriais
Šventoji ties Anykščiais
Šventosios vidurupis ties Mikieriais
Karalienės liūnas Šventosios senvagėje

Šaltiniai[taisyti]

↑ Aldona Baubinienė, „Lietuvos didžiųjų upių salų kartometrinė analizė“, Geografijos metraštis 31 t., 236–244 (1998).
↑ http://www.meteo.lt/steb_hidro_tinklas.php
↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 435 psl.

Henrikas Adolfas Kebeikis. Žvilgsnis į Lietuvos tiltus. TILTAI PER ŠVENTĄJĄ, Kopa, Kaunas, 2004 m., 488 psl. (109-120 psl.)

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:

Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius (+8221-100=8121 wiki spaudos ženklai).
KS – redaktorius (+0-43=-43 wiki spaudos ženklai).

[1] Aldona Baubinienė, „Lietuvos didžiųjų upių salų kartometrinė analizė“, Geografijos metraštis 31 t., 236–244 (1998).

[2] ttp://www.meteo.lt/steb_hidro_tinklas.php

[3] „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 435 psl.

[1]

[2]

[3]