Šventoji (Nemunas)
Šventoji | |
---|---|
| |
Ilgis | 11,2 km |
Nuolydis | 241 cm/km |
Baseino plotas | 62,1 km² |
Ištakos | Tetervinės miškas |
Žiotys | Nemunas |
Šalys | Lietuva |
Vikiteka: | ŠventojiVikiteka |
Šventoji – upė Lietuvoje, Jurbarko rajone; dešinysis Nemuno intakas. Upės kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 10012320. Išteka iš Karšuvos girios (Tetervinės miško), Beržynės pelkės, 7 km į šiaurės vakarus nuo Smalininkų[1]. Ištakų altitudė 37,8 m. Teka pietryčių kryptimi Tetervinės ir Antšvenčių miškais, žemupyje pasuka į pietus, teka Pašvenčio mišku ir pamiške. Įteka į Nemuną aukščiau Smalininkų 113,6 km nuo jo žiočių. Įtekėjimo altitudė 10,8 m. Ties Pašvenčiu upę kerta plentas 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda.
Intakai: Juodšakis, Žirnelis (kairieji); Š - 2, Meškupis (dešinieji).
Beveik visa vaga sureguliuota, išskyrus trumpas atkarpas vidurupyje ir pačiame žemupyje.
Gyvenvietės prie upės: Antšvenčiai, Pašventys, Palėkiai, Smalininkai.
Istorija
Šventoji (Swinton, Schwente) minima XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose[2].
Šiuos upeliu, daugiau nei 500 metų ėjo tarpvalstybinė Lietuvos ir vokiečių siena, taip pat tai buvo rytinė Skalvos, Mažosios Lietuvos riba. Upeliu nuo 1422 m. ėjo siena tarp LDK ir Vokiečių ordino, nuo 1525 m. – LDK ir Prūsijos kunigaikštystės, nuo 1701 m. – ATR ir Prūsijos karalystės, nuo 1795 m. – Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės, nuo 1871 m. – Rusijos imperijos ir Vokietijos imperijos, nuo 1939 m. – Vokietijos ir Lietuvos, nuo 1940 m. – Vokietijos ir TSRS. Po II pasaulinio karo abipus Šventosios upelio buvo ta pati valstybė (iš pradžių TSRS, po to – Lietuvos Respublika), tad jis neteko pasienio reikšmės.
Šaltiniai
- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 431 psl.