Žaliakalnis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigacija, paiešką
† 1919
Žaliakalnis
Prisikelimo baznycia.Kaunas Christ’s Resurrection Church.jpg
Prisikėlimo bažnyčia

Žaliakalnis
54°54′29″N 23°55′30″E / 54.908°N 23.925°E / 54.908; 23.925 (Žaliakalnis)Koordinatės:54°54′29″N 23°55′30″E / 54.908°N 23.925°E / 54.908; 23.925 (Žaliakalnis)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė: Vėliava Kauno miesto savivaldybė
Seniūnija: Žaliakalnio seniūnija
Panaikinimo data: 1919 m.
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Žaliãkalnis
Kilmininkas: Žaliãkalnio
Naudininkas: Žaliãkalniui
Galininkas: Žaliãkalnį
Įnagininkas: Žaliãkalniu
Vietininkas: Žaliãkalnyje

Žaliakalnis – Kauno miesto dalis, į šiaurės rytus nuo Senamiesčio ir Naujamiesčio, tarp Neries ir Girstupio slėnių; šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje ribojasi su Kalniečių rajonu, Murava, Dainava.

Vienas didžiausių Kauno gyvenamųjų rajonų. Jo teritorijoje yra Prisikėlimo bažnyčia, sentikių Kauno Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė (pastatyta 1906 m.), funikulierius (veikia nuo 1931 m.), Kauno Saulės gimnazija, Kauno Žaliakalnio pradinė mokykla, municipalinė biblioteka (nuo 1939 m.) ir apskrities biblioteka (nuo 1950 m.), kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras (nuo 1939 m.), Ąžuolyno parkas.

Geografija[taisyti]


Žaliakalnis TSRS topografiniame žemėlapyje[1][2].

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90
1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896
1900s 1909 1915 1922 1936 1940
1942
1954 1967 1975 1985 1990
OpenStreetMap


Istorija[taisyti]

Senovėje Žaliakalnio teritorija buvo apaugusi mišria lapuočių giria. Per ją į Neries upę tekėjo vandeningas Raginės upelis. Kairiąja Neries krantine ėjo kelias iš Kauno senamiesčio į Jonavą. Prie jo, kalno papėdėje ir šlaituose, XVII a. pradėjo kurtis pirmieji Žaliakalnio gyventojai. Iškirtus lapuočių mišką, Žaliakalnis buvo apgyvendintas trimis savarankiškais besikuriančiais rajonais: Antakalniu, Ragine ir Naujapiliu.[3] Šiaurinėje dalyje, šlaite virš dabartinės Jonavos gatvės, vėliau įsikūrė darbininkų varguomenės lūšnų kvartalas, vadintas „Brazilka“. Pro Žaliakalnį į šiaurės rytus ėjo svarbus kelias, kuriuo XIX a. viduryje nutiestas Kauno–UkmergėsDaugpilioPeterburgo plentas. Tada abiejose jo pusėse ėmė dygti nauji namai. 1871 m. prie miesto prijungta vakarinė Žaliakalnio dalis, 1889 m. – didžioji dalis, drauge su dabartiniu Vytauto kalnu, 1919 m. – likusioji dalis (šiaurės rytinė teritorija) prijungta prie Kauno.

Galutinai Žaliakalnis susiformavo XX a. tarpukariu. Kauno savivaldybės iniciatyva 1923 m. sudarytas miesto išplanavimo projektas [4], kurį parengė iš Kopenhagos pakviestas inžinierius Peteris Marius Frandsenas drauge su inžinieriumi Antanu Jokimu. Žaliakalniui plane buvo numatyta ypatinga funkcija. Šis miesto rajonas turėjo tapti administraciniu laikinosios sostinės centru: Vytauto kalne planuota pastatyti Universiteto kompleksą, geometriniame Žaliakalnio centre – Prezidentūros, Seimo ir Vyriausiojo teismo rūmus, Aušros g. ir Savanorių pr. sankirtoje – kareivines bei aikštę paradams.

Realizuotas tik plano fragmentas tarp Vydūno alėjos, Radvilėnų plento ir Petrausko gatvės, kadangi žemė čia priklausė valstybei (buvusios miesto ganyklos), tad neiškilo kliūčių planingai formuoti gatvių tinklą ir užstatymą. Trapecijos formos rajonas suskirstytas į kvartalus, kuriuose suplanuoti 187 sklypai. Dauguma statomų namų pasižymėjo modernia stilistika. Mediniuose ir mūriniuose 1-2 aukštų pastatuose įrengti vienas ar keli butai. Pagal išankstinį planą atskiros gatvės apsodintos skirtingų rūšių medžiais, erdviuose sklypuose palikta vietos sodams.

Ąžuolyno parkas

Netoli miesto centro besikuriantį rajoną pamėgo to meto inteligentai. Vaizdingame šlaite namą-pilaitę pasistatė architektas Feliksas Vizbaras (Kauko al. 2), ministras pirmininkas Juozas Tūbelis (Dainavos g. 1). Čia gyveno muziejininkas Paulius Galaunė (Vydūno al. 2, arch. Arnas Funkas), plano autorius Antanas Jokimas (Vydūno al. 17), poetai Kazys Binkis (Vydūno al. 45), Vincas Mykolaitis-Putinas ir Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė (Vaižganto g.14, Vaižganto g. 36), Salomėja Nėris (Vaižganto g. 14, Dainavos g. 6), rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius (Vydūno al. 47) ir Balys Sruoga (B. Sruogos g. 21, arch. Vladimiras Zubovas), keliautojas, publicistas Matas Šalčius (Minties ratas 53), Valstybės teatro solistai Kipras Petrauskas (K. Petrausko g. 31) ir Antanas Sodeika (P. Vaičaičio g. 2), aviacijos karininkas Ignas Adamkavičius (Kudirkos al. 4a) ir kt.

Du šio laikotarpio pastatai – Č. Pacevičiaus mūrinė vila (Vydūno al. 59, statybos techniko V. Kopylovo projektas) ir A. Jančausko medinė vila (Minties ratas 51, statybos technikas Jonas Varneckis) – Kauno Miesto valdybos sprendimu premijuoti už išraiškingą architektūrą. Namų savininkams ne tik įteiktas pagyrimo lapas, bet ir vieneriems metams atleisti nuo mokesčių už premijuotą turtą.

Tarpukario Žaliakalnyje (taip pat buvo žinomas kaip Žaliasis Kalnas) vyravo gyvenamieji namai, tačiau statyta ir kitos paskirties pastatų bei statinių. 1919 m. prie Kauno miesto prijungta šiaurės rytinė Žaliakalnio teritorija. 1925 m. įrengtas pirmasis Lietuvoje Ąžuolyno stadionas. 1926 m. ėmė veikti radijo stotis. 1928 m. ant kalno iškilo korporacijos Neo-Lithuania rūmai (architektas Edmundas Frykas). 1931 m. pradėjo veikti elektrinis keltuvas. 19351936 m. natūralios griovos vietoje įrengti Kauko laiptai (arch. Stasys Kudokas). 1937 m. duris atvėrė Jono Jablonskio pradžios mokykla. Tais pačiais metais III gimnazija iš miesto centro įsikraustė į naują pastatą Aukštaičių gatvėje. 1938 m. atidarytas Zoologijos sodas. 1939 m. pastatyta Kauno sporto halė (inž. Anatolijus Rozenbliumas) ir VDU Klinikų kompleksas (arch. Urbain Cassan, Elie Ouchanof). 1940 m. pastatyta, bet nespėta įrengti Prisikėlimo bažnyčia (arch. Karolis Reisonas). Žaliakalnyje buvo įsikūrusios dvi užsienio valstybių pasiuntinybės: Italijos (Vydūno al. 13) ir Šveicarijos (Vydūno al. 15/1) bei Japonijos konsulatas (Vaižganto g. 30).

Iki 1940 m. Žaliakalnis buvo lietuviškiausia Kauno miesto dalis. Visuose rajone esančiuose sklypuose, išskyrus kelis, buvo pastatyti gyvenamieji namai. Aiškios paskirties neturėjo tik teritorija, esanti tarp Gėlių rato ir Vydūno alėjos. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje architektas A. Jokimas siūlė čia statyti Prisikėlimo bažnyčią, tačiau jo minčiai nebuvo pritarta, sklypas liko tuščias.

Pagal P. M. Frandseno ir A. Jokimo planą suformuota teritorija vienintelė Kaune ir bene visoje Lietuvoje turi taisyklingą geometrišką sandarą. 1999 m. spalio 28 d. dalis Žaliakalnio teritorijos įtraukta į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių urbanizuotų vietovių sąrašą.[5] 2004 m. gruodžio 28 d. į registrą įrašyta Petro Vileišio aikštė, kurioje 1924 m. vyko pirmoji Lietuvos Dainų šventė.[6] 2006 m. gegužės 16 d. į registrą įtrauktas Ąžuolyno parkas.[7]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1983 m. Lenino rajonas
2000 Žaliakalnio seniūnija


Gyventojai[taisyti]

1923 m. buvo 15232 gyventojai.

Žymūs žmonės[taisyti]

Šaltiniai[taisyti]

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 104% (+9189-310=8879 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 4% (+311-319=-8 wiki spaudos ženklai).
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Vikipedijose
Spausdinti/eksportuoti