Žemasis Pavilnys
Žemasis Pavilnys | ||||||
---|---|---|---|---|---|---|
Visuotinė lietuvių enciklopedija | ||||||
Pavilnio geležinkelio stotis | ||||||
Koordinatės: | ||||||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||
Respublika: | Lietuva | |||||
Apskritis: | Vilniaus apskritis | |||||
Savivaldybė: | Vilniaus miesto savivaldybė | |||||
Seniūnija: | Naujosios Vilnios seniūnija | |||||
|
Žemasis Pavilnys – Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo miesto centro, tarp Naujosios Vilnios ir Rasų. Su Aukštuoju Pavilniu jungia akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas, vienintelis toks Lietuvoje, nutiestas XX a. pradžioje).
Yra Pavilnio geležinkelio stotis, Pavilnių regioninis parkas
|
Istorija
XIX a. pabaigoje buvo nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, traukiniai pradėjo važinėti 1862 m. kovo 15 d. Geležinkeliečių iniciatyva 1911 m. čia pastatyti pirmieji namai.
1912 m. įrengta geležinkelio platforma. 1914 m. prie Žemutinio Pavilnio platformos kasdien sustodavo 8 traukiniai, buvo įrengtas aklikelis statybinėms medžiagoms iškrauti.
Pavadinimo kilmė
XIX a. gyvenvietę įkūrė Vilniaus geležinkeliečiai, susibūrę į gyvenamųjų namų statybos susivienijimą, kuris liaudiškai vadintas Kolonija. Po II pasaulinio karo vietovė imta vadinti Pavilniu – tikriausiai tai vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Vilnios upės, nors galėjo kilti ir nuo Vilniaus miesto, kurio pašonėje įsikūrė.
<tabber>
OpenStreetMap=
|
|-| SSRS genštabas (1985–1990)=
Žemasis Pavilnys TSRS topografiniame žemėlapyje[2][3]. |
|-| Retromaps=
|
</tabber>
Šaltiniai
- Žemasis Pavilnys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On–Peri). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. - 677 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- Pavilnys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 335 psl.
- Pavilnys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas. - 519 psl.
- Pavilnys. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 802 psl.
- Pavilnys. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 164 psl.