Kandidatas į pavyzdinius

    Kandidatas į pavyzdinius

    Stasys Šalkauskis
    ŠalkauskisSasys.jpg
    Stasys Šalkauskis 1921 m.

    Gimė 1886 m. gegužės 16 d.
    Ariogaloje
    Mirė 1941 m. gruodžio 4 d. (55 m.)
    Šiauliuose

    Veikla
    Lietuvos Katalikų mokslų akademijos organizatorius, Ateitininkų federacijos vadovas, iškiliausias to meto inteligentijos kolektyvinio darbo organizatorius ir ideologas
    Sritis filosofija, aukštasis mokslas
    Pareigos
    • 1920-1922 Kauno aukštųjų kursų dėstytojas

    • 1922-1929 Kauno universiteto teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojas

    • 1930-1939 Vytauto didžiojo universiteto teologijos-filosofijos fakulteto profesorius

    • 1939-1940 Vytauto didžiojo universiteto rektorius

    Išsilavinimas



    • 1920 m. Filosofijos mokslų daktaras

    Žinomas už pedagogikos ir filosofijos disciplinų Lietuvoje pradininkas
    Nuopelnai Sukūrė "Pilnutinio ugdymo sistemą", išugdė savo pasekėjus, subūrė tarpukario Lietuvoje intelektualų grupę

    Stasys Šalkauskis (1886 m. gegužės 16 d., Ariogaloje – 1941 m. gruodžio 4 d., Šiauliuose, palaidotas Šiaulių senosiose kapinėse) – filosofas, pedagogas, profesorius, akademikas, visuomenininkas, paskutinis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius.

    Šiaulių gimnazijoje (1896-1905)[taisyti]

    Šiauliuose apie 1901 m.

    Pradinį išsilavinimą gavęs namie St. Šalkauskis 1896 m. įstojo į rusišką Šiaulių vyrų gimnaziją. Vėliau jis dėl silpnos sveikatos tėvo buvo perkeltas iš 6-tos klasės į 5-tąją. Tada tapo 1-ju, o paskutinėje klasėje - 2-ju mokiniu.

    Išmoko lietuviškai ir dalyvavo lietuviškoje veikloje. Skaitė ir vertė nelegalią lietuvišką spaudą. Dalyvavo lietuviškose gegužinėse. Priešinosi rusifikacijai. Visi mokiniai buvo verčiami mokslo metų pradžioje dalyvauti gimnazijos salėje stačiatikių pamaldose. Tačiau kartą vienam vyresniųjų mokinių (rodos Steponui Kairiui) garsiai lietuviškai sušukus “Einam!” visi lietuviai mokiniai vieningai iš salės išėjo. Po to buvo daug tardymų, keletas iš gimnazijos išmesta. Tačiau privalomas katalikų dalyvavimas stačiatikių pamaldose po kelerių metų buvo atšauktas.

    1905 m. dalyvavo kelių savaičių pėsčiųjų išvykoje po Lietuvą. Aplankė žymiausius istorinius paminklus ir eilę lietuvių veikėjų. Vėliau rašė, kad ši išvyka turėjo didelės įtakos apsisprendimui dirbti Lietuvai. 1905 m. baigęs gimnaziją išvyko į Maskvą studijuoti.

    Studijos Maskvoje (1905–1908)[taisyti]

    1905 m. Stasys Šalkauskis pradėjo teisės (ir kaip šalutinę specialybę - ekonomikos) studijas Maskvos universitete. Čia susidraugavo su Pranu Dovydaičiu ir Ramūnu Bytautu (pastarasis paskatino Stasį domėtis terminologija). Dalyvavo lietuvių studentų draugijoje, kur skaitė porą referatų kritikuodamas pozityvistinę pasaulėžiūrą. V. Solovjovo atminimo draugijoje susipažino su jo filosofija, kas vėliau turėjo įtakos renkantis temą disertacijai Friburge. Dėl paaštrėjusios džiovos 1908 m. pavasarį studijas teko nutraukti. Jis tėvo buvo išsiųstas gydytis į Samarkandą.

    Savarankiškos studijos ir darbas Samarkande (1908–1915)[taisyti]

    Studentas ar baigęs Maskvos universitetą Samarkande apie 1908 - 1912 m.

    Gyvendamas Samarkande St. Šalkauskis toliau savarankiškai studijavo ir važinėjo į Maskvą toliau laikyti egzaminus universitete. 1911 m. Šalkauskis baigė studijas, parašęs diplominį darbą „Žemės reforma Turkestane“ ir išlaikęs visus reikiamus egzaminus. Dėl sveikatos jis toliau liko čionai dirbti: komercijos banke juriskonsultu ir advokato padėjėju. Labai nusivylė teisininko profesija, nes „teisė dažnai neleidžia apginti teisingumo“. Pradėjo vis labiau domėtis filosofija.

    Nuo 1913 m. prasidėjo susirašinėjimas su iš Šiaulių kilusiu kunigu Adomu Jakštu-Dambrausku. Greit pasirodo jo pirmosios publikacijos lietuviškoje spaudoje. Tuo pat metu pradėtas rašyti didesnis veikalas „Bažnyčia ir kultūra“. A.Jakštas jį dalimis pradėjo spausdinti savo leidžiamoje „Draugijoje“. Tai leido A.Jakštui išrūpinti St. Šalkauskiui „Motinėlės“ draugijos stipendiją studijuoti užsienyje. Studijoms jis pasirinko katalikišką Friburgo universitetą Šveicarijoje.

    Studijos Fribūre. Doktoratas (1916–1920)[taisyti]

    Su V.Mykolaičiu ir I.Tamošaičiu apie 1916 m. Lozanoje prieš studijas.

    1915 m. rudenį Stasys Šalkauskis Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centrinio komiteto Petrapilyje buvo komandiruotas specialiuoju atstovu į Šveicariją. Atvykęs pradėjo dirbti lietuvių sudarytame Generaliniame komitete karo aukoms šelpti, kur dirbo iki 1916 m. vasaros.

    1916 m. rudenį pradėjo studijas Fribūro universitete. Studijavo dvi specialybes - filosofiją ir pedagogiką, o kaip papildomą - filosofijos istoriją. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos "Lithuania" veikloje. Nuolatos teko gydytis ir stiprinti savo sveikatą. Nežiūrint to jam pavyko per 5-ius metus baigti studijas, parašyti keletą knygų ir disertaciją "Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje", kurią apgynė "Magna cum laudae". Išlaikęs doktorato egzaminus 1920 m. tapo filosofijos daktaru.

    Veikla Lietuvoje (1920-1940)[taisyti]

    St. Šalkauskis grįžęs iš Friburgo į Lietuvą 1920 m.

    1920 m. grįžęs į Lietuvą St.Šalkauskis įkūrė "Romuvos" žurnalą, kurio po vieną numerį išėjo 1921–1922 m., kuriuos daugumoje jis pats ir prirašė. Vėliau dėl lėšų stygiaus žurnalo leidimas nutrūko.

    Bandė įkurti "Romuvos draugiją", kurią jau pradėjo organizuoti dar Šveicarijoje kartu su Kaziu Pakštu. Prie jos turėjo būti įsteigta elitinė kolegija, ruošianti veiklius ir visapusiškai išsilavinusius inteligentus. Deja ši St. Šalkauskio iniciatyva nei visuomenės, nei valstybės dėmesio nesulaukė.

    St. Šalkauskis bendradarbiavo su ateitininkais ir skautais. Kurį laiką redagavo "Ateitį". Dalyvavo organizuojant Lietuvos Katalikų mokslų akademiją (LKMA) ir buvo jos nariu. Aktyviai atsiliepdavo spaudoje į visus reikšmingesnius įvykius Lietuvoje.

    Visuomeninė veikla[taisyti]

    St. Šalkauskis visada sielojosi tautos ir visuomenės reikalais. Todėl visa jo veikla buvo nukreipta į jų tobulinimą ir esamų trūkumų šalinimą. Savo gyvenimo tikslą jis formulavo kaip "Tautinį auklėjimą per filosofiją" ir jį nuosekliai vykdė. Asmens tobulėjimui jis sukūrė "Pilnutinio ugdymo sistemą", kurios nuosekliai laikėsi visoje savo visuomeninėje ir pedagoginėje veikloje.

    1927 - 1930 m. Stasys Šalkauskis buvo "Ateitininkų federacijos" vyriausiu vadu - prieš juo tapdamas sukūrė ateitininkų ideologiją, kurią vadovaudamas bandė praktiškai įgyvendinti.

    Po tautininkų įvykdyto valstybinio perversmo jis du kartus rašė prezidentui A.Smetonai kritiškus laiškus, siūlydamas reformas, būtinas valstybės santvarkos normalizavimui. Savo pranešime LKMA St.Šalkauskis išanalizavo artėjančios krizės priežastis ir pasekmes. Deja, tautininkų režimas į visus jo perspėjimus nekreipė jokio dėmesio. Jo pesimistinės Lietuvos ateities prognozės pasitvirtino liūdniausiu būdu.

    Pedagoginė veikla[taisyti]

    1920 m. Stasys Šalkauskis grįžęs iš Friburgo įsikūrė Kaune ir pradėjo dėstyti gimnazijose. 1920 m. sausio 27 d. įkūrus aukštuosius kursus tapo jų dėstytoju, o nuo 1922 m. vasario 16 d. Kauno universiteto profesoriumi (nuo 1930 m. - VDU) ir juo dirbo iki 1940 m.

    Jis dėstė daugumos filosofinių disciplinų kursus - daugelis išlikusių tų kursų rankraščių dabar atspausdinti Stasio Šalkauskio Raštų 8-riuose tomuose. Ypač pilnai ten pristatyti jo pedagogikos kursai.

    Buvę St. Šalkauskio studentai sudarė opozicijos tautininkų režimui branduolį. Būtent jie pradėjo leisti vieną populiariausią tarpukario Lietuvoje dienraštį "XX Amžius". Šie pasekėjai 1936 m. žurnale "Naujojoje Ramuva" atspausdino deklaraciją "Į organiškos valstybės kūrybą", kurioje buvo duotos tinkamiausios Lietuvai politinės ir socialinės santvarkos gairės. Šalkauskis entuzijastingai sveikino šį savo buvusių mokinių darbą. Gyvenimo pabaigoje siekė toliau vystyti deklaracijoje keliamas mintis. Jo paruošti pedagogai turėjo didelės įtakos Lietuvos švietimo pažangai.

    Mokslinė veikla[taisyti]

    Mokslinė Stasio Šalkauskio veikla prasidėjo nuo disertacijos rengimo apie 1918 m. Ten jam pavyko įrodyti, kad V. Solovjovo filosofijoje įvesta pasaulio siela negali realiai egzistuoti.

    Grįžus į Lietuvą jo mokslinė veikla buvo tiesiogiai surišta su jo skaitomais universitete kursais. Jis vienas iš pirmųjų pradėjo tirti Kultūros filosofiją. Kiti kursai "Filosofijos prepadeutinė dalis" (t.y. Filosofijos įvadas), "Kultūros filosofija", "Mokslinio darbo metodika", "Visuomeninis auklėjimas" išėjo atskirom knygutėm, o dabar yra įtraukta į St. Šalkauskio Raštus. Jo sukurta pedagogikos teorija remiasi "Pilnutinio ugdymo sistema" kurios duota tik detali schema ir trumpas aprašymas. Tačiau visa jo pedagogika šia sistema remiasi. Ji gan pilnai išdėstyta pagal St. Šalkauskio rankraščius jo Raštų 6 - 8 tomuose.

    Paskutinysis veiklos penkmetis (1936–1940)[taisyti]

    Stasys Šalkauskis apie 1935–1936 m. pajuto gan staigų savo sveikatos silpnėjimą. Supratęs, kad jam dirbti nedaug liko laiko, jis kai kuriuos savo kursus perleido savo studijas baigusiems klausytojams, o pats užsiėmė klausimais, labiausiai svarbiais Lietuvos ateičiai. Taip atsirado antrasis perspėjantis asmeninis laiškas prezidentui A.Smetonai ir eilė aktualių Lietuvos visuomenei straipsnių iš kurių svarbiausi būtų šie: "Ideologiniai dabarties krizių pagrindai ir katalikiškoji pasaulėžiūra", "Jaunuomenė ir gyvoji dvasia", "Inteligentijos koncepcija" ir scematiškas pranešimo planas "Tautininkų režimo kritika". Šiuose straipsniuose įspėjama apie artėjančią mūsų tautos ir visuomenės krizę ir nurodytos priemonės,kaip nuo jos gintis.

    Bandė išjudinti "Gyvosios dvasios" sąjūdį, bet nepriklausomoje Lietuvoje to padaryti nepavyko. Jis pradėjo vystytis K. Dineikos ir kitų St. Šalkauskio draugų ir bendraminčių iniciatyva nacistinės okupacijos metais, bet antroji bolševikinė okupacija viską sugriovė.

    Liga. Paskutinieji darbai. Gyvenimo pabaiga (1939–1941)[taisyti]

    St. Šalkauskis VDU rektorius 1940 m. vasario 16 d.
    išsiskiriant Kauno ir Vilniaus universitetams

    Sėdi iš kairės į dešinę : Neatpažintas, Prof.kun. A. Maliauskis, Prof.Juodelė, prof. M.Biržiška (VU rektorius, prof. St. Šalkauskis (VDU) rektorius, prof. P.Šalčius, prof. A.Purėnas, prof.A.Janulaitis. Stovi iš kairės: Prof. V.Mykolaitis, Neatpažintas, prof.V.Biržiška, prof. Z.Žemaitis, prof. V. Lašas, prof Z.Ivinskis, doc. P.Katilius

    Stasio Šalkauskio sveikatos griūtis prasidėjo 1939 m. rudenį, kai nepalankiai susidėjus aplinkybėms jis po sunkaus gripo turėjo perimti VDU rektoriaus pareigas. Tuo pat metu Lietuvai grąžinus Vilnių jam teko atstovauti VDU dalyvaujant iškilmėse ir kalbėti šia dviprasmiškai džiugia ir liūdna proga ("Vilnius mūsų, o mes - rusų"). Viso to jo silpnai sveikatai buvo per daug ir to pasekmėje - sunkus infarktas. Gydytojai liepė laikytis visiškoje ramybėje lovos režimo, tačiau jis intensyviai gydomas greit pradėjo geriau jaustis ir prorektorius prof. A. Purėnas ateidavo prie St. Šalkauskio lovos tartis VDU reikalais. Maždaug po poros savaičių jis tiek pasitaisė, kad automobiliu būdavo nuvežamas į VDU pirmuosius rūmus ir pradėjo tiesiogiai eiti rektoriaus pareigas.

    1940 m. birželio viduryje prasidėjusi sovietinė okupacija viską sunaikino. Atleido rektorių, uždarė Teologijos-Filosofijos fakultetą, atleido visus jo profesorius ir dėstytojus. Dalį jų areštavo.

    St. Šalkauskis liko bedarbis be jokių lėšų pragyvenimui. Todėl dar vasarą persikraustė pas brolį Kazį į Vilnių. Tačiau ir ten nei jis nei jo žmona jokio darbo ilgai gauti negalėjo. Tik vėliau J. Šalkauskienei pavyko įsidarbinti VU mokslinėje bibliotekoje.

    1941 m. žiemą jis gavo antrą infarktą, bet tuo metu jį lankę jo draugai-gydytojai greitai padėtį stabilizavo. Tačiau po antrojo infarkto jis liko jau visiškas ligonis, neišeinantis iš namų.

    Tuo laikotarpiu jis buvo apgalvojęs didelį veikalą apie tinkamiausią Lietuvai politinę-socialinę santvarką. Dalis to veikalo jau buvo pradėta rašyti anksčiau, bet deja rankraščiai per karą sudegė Šiauliuose.

    Pasidėjus hilerinei okupacijai Šalkauskis jausdamas, kad jo gyvenimas greitai baigsis panoro grįžti pas savo motiną į Šiaulius. Vasaros gale su šeima jis persikėlė į Šiaulius.

    Sveikata ir toliau blogėjo. Dar jis ir gulėdamas lovoje kol galėjo rašė savo apgalvoto veikalo planą. Kai jau nebeturėjo tam jėgų - padiktavo jo planuojamos santvarkos schemą žmonai, kuri pagal jo nurodymus ją išbraižė. Tačiau gana greitai po to prasidėjo plaučių edema. St. Šalkauskis neteko sąmonės ir neužilgo 1941 m. gruodžio 4 d. mirė.

    Palaidotas senose Šiaulių kapinėse. Į laidotuves atvažiavo grupė jo kolegų iš VDU ir tinkamai kalbomis jį pagerbė, kas tik sunkiomis karo sąlygomis sugebėjo gauti transportą.

    Paminklinė lenta Vilniuje, Žygimantų g. 10
    Šalkauskių šeimos kapas Šiaulių kapinėse

    Bibliografija[taisyti]

    Pagrindinis straipsnis – Stasys Šalkauskis:Bibliografija.
    • Bažnyčia ir kultūra (studija), 1913 m.
    • Kultūros filosofijos metmenys, 1926 m.
    • Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai, 1926 ir 1933 m.
    • Visuomeninis auklėjimas, 1932 m.
    • Ateitininkų ideologija, 1933 m.
    • Lietuvių tauta ir jos ugdymas, 1933 m.
    • Bendroji filosofijos terminologija, 1938 m.
    • Raštai. – V.: Mintis, 1990.
    • Rinktiniai raštai. – V.: Vaivorykštės, 1992.

    Kilmė ir šeima[taisyti]

    TėvasJulijonas Šalkauskis (1849 m. lapkričio 25 d., kaime arti Joniškio1933 m. gegužės 12 d., Šiauliuose), gydytojas, savivaldybininkas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose. 1879 m. baigė Petrapilio Karo medicinos akademiją. 18791888 m. dirbo Ariogaloje, 18881891Rygoje. Nuo 1891 m. pastoviai įsikūrė Šiauliuose. Šiaulių m. burmistras (19051915), 19151918 m. nuo karo su šeima buvo pasitraukęs į Maskvą. Šiauliuose dirbo gydytoju ir savivaldybės gydytoju iki 1929 m., t.y. iki 80 m. Turėjo besąlyginį autoritetą šeimoje ir mieste bei neabejotiną pedagogo talentą. Beturčius gydė veltui.

    Barbora Goštautaitė

    MamaBarbora Šalkauskienė (Goštautaitė, 1864 m. gegužės 17 d., Milvydų dvare1947 m. vasario 10 d., Bazilionuose, Šiaulių r.). Bajoraitė iš šalutinės Goštautų šakos. Lavinta namuose lenkiškoje kultūroje. Lietuviškai mokėjo silpnai, todėl šeima prie jos taikydamasi kalbėjo lenkiškai. Bet visi save laikė lietuviais. Šeimoje lankėsi daugelis Lietuvos atgimimo veikėjų.

    BroliaiKazys Šalkauskis, teisininkas, profesorius, lietuvių visuomenės veikėjas (1885 m. kovo 4 d., Ariogaloje1960 m. vasario 26 d., Vilniuje); – Julijonas Šalkauskis (1898 m. gruodžio 7 d., Šiauliuose – 1972 m., Toronte, Kanada); – Algirdas Šalkauskis (1903 m. lapkričio 7 d., Šiauliuose – 1979 m., Toronte, Kanada).

    SeserysAntanina Šalkauskaitė (1883 m. lapkričio 25 d. Ariogaloje – 1964 m. gegužės 29 d. Šiauliuose); – Elena Lukauskienė (Šalkauskaitė,1888 m. sausio 1 d. Ariogaloje – 1970 m.); – Felicija Šalkauskaitė (1889 m. birželio 26 d. Ariogaloje – 1951 m. Vilniuje); – Vanda Labanauskienė (Šalkauskaitė, 1891 m. – 1967 m. lapkričio 11 d. Šiauliuose); – Barbora Bendoravičienė (Šalkauskaitė, 1894 m. rugpjūčio 12 d. Šiauliuose – 1959 m. Kalifornijoje, JAV).

    Šeima - žmona Julija Šalkauskienė (iki 1927 m. gruodžio 28 d. Paltarokaitė, 1904 m. gegužės 17 d., Petrelių kaime, Mažeikių r. - 1994 m. lapkričio 19 d. Vilniuje), lituanistė (1923-1927, Kauno universitetas), dailininkė.

    SūnusJulius Šalkauskas (1931 m. gegužės 11 d., Kaune), fizikas (1950-1956, Vilniaus universitetas), fizinių mokslų daktaras - 2018 m. kovo 18 d. Vilniuje).

    Šaltiniai[taisyti]

    Parengė: St. Šalkauskio sūnus Julius Šalkauskas, 2013 m.
    Vitas Povilaitis Aptarimas Indėlis2018 m. spalio 10 d., 16:03