2018 m. sausis
2018-11-23 Mano tu
Mano tu.
Nesvarbu, kur einu,
Kokį kelią renkuos,
Kad ir kaip bus sunku,
Mano tu.
Nes pavasario mylimo aš netekau,
Netekau ir rugpjūčio auksinių žvaigždžių
Ir vėlyvo rudens tamsių valandų
Netekau.
Kad sugrįžčiau po dešimt žiemų ir suvokčiau,
Esi šiandien
Mano tik tu.
Neturiu to, ką turi kiti šiam kely,
Neturiu to, ką pats tu nešioji savy,
Dovanoji kitiems ir kitiems atiduodi.
Ar tą patį šiąnakt man į širdį neši
Per dar vos atsibudusį murziną gruodį?
Ar tą patį sakai, ką mąstai ir jauti,
Ką mėnulio šviesoj tu išvysti many?
O galbūt, kaip visi, tam pačiam pasiduodi...
Mano tu.
Nesvarbu, kur bebūčiau,
Visur kur einu,
Tavo vardą šaukiu,
Jo esu nuginkluota.
Mano laimei tereikia tavųjų akių,
Tavo lūpų ir saugančio, tikinčio žodžio
Myliu.
Kad ir kaip man bebūtų baisu
Mano.
Tu
2018-07-11
Kaip kas rytą atverti langai
Pasitinka dar mieguistą naują dieną.
Rankom mojantys žali žali beržai,
Dar neparašyti,
Bet mintyse dėliojami laiškai
Tam vieninteliam,
Pirmam ir paskutiniam,
Parašyti bus ant mėlynų padangių sienų.
Visada - kaip vaikai.
Tik problemos ir bėdos nevaikiškos.
Keitės žmonės, paliko draugai,
Supa nebe tie patys veidai,
Tiktai mes tartum du inkarai
Ten pat likom.
Nes tos dienos, praleistos kartu,
Naktys ilgos ir tiek daug išgirstančios
Mūsų, rodos, tokių nereikšmingų minčių,
Žodžiai, aušrą dažnai pasitinkantys.
Gaila tik, kad pro atvertus langus,
Aš tavęs niekada nematau.
Gal beržų žalios rankos aptemdo,
O gal saulė išlindus iš kampo,
Gal per juos aš tavęs nematau,
O taip noris ištarti tau
Atsiprašau...
Kaip kas rytą atverti langai,
Sudrumsčia mažų namų mažytę tylą..
Dienos lekia pirmyn.
Ar matai?
Ant melsvų melsvų sienų palikau laišką
Nebylų.
2018-02-22
Kai baltos medžių šakos dangų remia,
Į šalčio užguitas gatves
išeina
pasišildyt chuliganė.
Ir krenta tartum snaigės mintys
Ir nukrenta į baltas smiltis,
Į ledą duženom pavirtusį
Ir spindintį,
Taip nuodėmingai spindintį
Ir spindintį....
Ir vaikšto chuliganė miesto gatvėm,
Ir klausos, ką žiema rūsčioji šneka
Ir išmina ji pusnyse dar vieną taką,
Kad prarasti likimo vėjai ją atrastų,
Ir seserį paklydusią namo parvestų
Parneštų
Ant lengvų, vėsinančių sparnų
Neranda kelio vėjai.
O chuliganė mena,
Kaip jai mama vaikystėje kartojo:
Tu būk gera, dora,
Pati nekelk pavojų.
Žinoki savo vertę,
Nes motina tava žinojo.
Negerk ir nerūkyk,
Šlykštu ir negarbinga,
Tylėk, ori sėdėk
Ir būki išmintinga.
Cigaras surūkytas.
Eik šen, Bohema!
Mana širdis tave šiandien tik mena...
Nepaklausiau mamos.
Tylėt nesugebėjau.
Ne cigaretėmis ir vynu,
O savimi šlykštėjaus.
Kiek daug ji mokė,
Kiek ji daug man sakė...
Tačiau kodėl neperspėjo ir nepasakė,
Kad kelyje į nesibaigiančią jaunystę,
Taip lengva, taip baisu paklysti.
Kodėl mama neperspėjo ir nepasakė:
Tik nemylėk, tik nemylėk.
Tik nemylėk tu.
Žaliaakių
2018-02-14
Praeinu pro nudilusį nerimą,
Pro save, ne šioj gatvėj gyvenančią,
Pro Vasario stiklus, juos daužydama,
Pro draugus, tų pačių nematydama.
Mane kviečia.
Girdi?
Nuo Vasario nusilpus šviesa
Bando vėl prasimušti pro rūką.
Netiesa netiesa netiesa
Kalba žiemą nušalusiom lūpom.
Bučiavau piktą Šiaurinį vėją,
Kad nemuštų manęs, nedrąskytų
Bučiavau ir snaiges, kad jų lūpų dažai
Ant nušalusių lūpų paliktų.
Praeinu pro sunykusią panieką
Ir pro Jus,
Jūsų nepamatydama...
Žvaigždės ankstyvoje tamsoje
Žybsi tarsi akelės neramios.
Netiesa netiesa netiesa
Visos ašaros ir visos dramos.
Glėbyje - piktas Šiaurinis vėjas,
Dūsauja į tylenę krūtinę.
Glėbyje snaigės mėlynos mėlynos.
Jų oda šilkinė šilkinė.
Praeinu pro visus praregėdama,
Nieko artimo nepamatydama...
Švietė saulė, žvaigždės mirksėjo
Ir aplinkui mašinos burzgėjo.
Tik ne tos, nepažįstamos, svetimos...
Taip sniegu, nesidairęs į kelią,
Nepalikdamas pėdsakų sekti,
Nepalikęs net menko laiškelio
Ir vilties kada nors jį surasti.
Pasipustė padus
Valentinas.
Mano mintys jau nesikankina.
Jokios nuoskaudos, skausmo, baimės,
Palinkėti galiu tiktai laimės.
Kad kely savajam paklystum.
Ir ant ledo netyčia paslystum.
2018-02-04
Ar girdi?
Nuogos šakos dainuoja dainas,
Dar naujas, dar visai negirdėtas.
O koks pilkas dangus
Ir pilka šiandien aš
Sausio pirštų nučiupinėta.
Regis, snigo šįryt.
Tik dėl ko, nežinau.
Juk visur priežastis pasislėpus.
Kitokia aš,
Ant sniego laiškų nerašau
Ir tavęs jų rašyti man neprašau,
Nes žinau, kad tai laikina,
Trumpa, nerimta.
Ne tik sniegas,
Pasaulyje viskas ištirpsta.
Regis, lijo. Va ką tik.
Dužo širdys lašų.
Kaip gerai, kad žmonių širdys greitai nedūžta!
Ir aukštai, tarp dainuojančių medžių šakų,
Kažkas trekšteli ir netikėtai nulūžta.
Ir nukrinta į žemę šis mano melas.
Toks viliojantis ir neapsakomai senas.
Ir pūga. Ir lietus.
Ir keli šimtai vėjų.
Ir nutilo daina, šakose kur skambėjo.
Šalo rankos,
Nors laiškų nerašiau.
Vėjai plaukus suvėlė,
Nors to neprašiau.
Ir parodė žiema man savo galybę.
Ir aš dar kartą suvokiau, kokia ji
Bjaurybė.
Ir pati aš norėčiau būti žiema.
Ne dėl to, kad šalta.
Tiesiog.
Neamžina.
2018-01-18
Ten danguj - baltas baltas lėktuvas,
Tarp baltų, tarp baltų debesų,
Ir aš galvą užvertusi žiūriu,
Ir mąstau, ir kažko tai liūdžiu,
Ir graudu man širdy pasidaro,
Nes kas buvo be krašto, be galo,
Šiandien liko tik atminimu.
Ten, dar netyrinėtoj padangėj,
Ten aukštai, tarp baltų debesų,
Skrieja baltas, didžiulis lėktuvas,
O jame...
O jame sėdi tu.
Su visam.
Kaip kvailiai išsiskyrėm.
Nemokėjom suprasti, atleisti.
Ir todėl šiandien gelia krūtinę,
Skauda, duria,
Bet nenoriu paleisti.
Man atleisk, kad buvau raganaitė
Ant nušiurusios prietelių šluotos...
Man atleisk, kad nespėjau pakeisti
Tavęs,
Man atleisk, kad šiandien
Mes jau nesame mes...
Reiks daug laiko užmiršti man viską,
Ko užmiršti, deja, neįmanoma.
Vėl iš rankų gyvenimo vadžios išslysta,
Vėl krentu į pajuodusį nerimą.
Ir skaičiuoju lyg laikrodžio dūžius
Kiek gi kartų širdis taria: būsiu.
Ir matau tai, kas jau nebe mūsų,
Ir einu, tik neatskiriu pusių.
O danguj - baltas baltas lėktuvas.
Tarp baltų, tarp baltų debesų.
Ir aš galvą užvertusi žiūriu...
Koks man artimai tolimas tu...
2018-01-03
Amžinai amžinai amžinai...
Išsiskyrė tie amžių keliai.
Gal giliai širdyje ir žinojom,
Bet vistiek lūpos tyliai kartojo:
Amžinai amžinai amžinai.
Mano meilė pas gruodį paliko.
Mano meilę nusinešė vėjas.
Pažadais pažadais pažadais
Tik gyventi ji ir temokėjo.
Mes užmerkėm akis savo laimei,
Mes atsukome nugaras džiaugsmui,
Bet vistiek lūpos tyliai kartojo:
Amžinai amžinai amžinai.
Nors sukelta, palikta tiek skausmo,
Per pasaulį žygiuojam ramiai,
Kaip kariai, pasitinkantys mirtį.
Aš juk leidau tau pasirinkti.
Tu tikriausiai jau tai pamiršai,
Bet vistiek lūpos tavo kartoja:
Amžinai amžinai amžinai.
Išsiskyrė tie amžių keliai.
Ir nedrąsiai auštant rytojui
Atsibus stotyje traukiniai,
Prisiminimų pilni bus vagonai.
Ir aš galvą atrėmus į langą
Vis nerimsiu: kas lauks stotyje?
Vis kartosiu, ką lūpos kartoja.
Vis ieškosiu to širdyje.
Ir šnabždėsiu kaip maldą žodžius:
Eik kur nori.
Tik
Grįžk pas
Mane.
Kad daugiau niekada niekada
Kelyje nepalikčiau
Viena.