2018 m. sausis

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    2018-11-23 Mano tu

    Mano tu.
    Nesvarbu, kur einu,
    Kokį kelią renkuos,
    Kad ir kaip bus sunku,
    Mano tu.
    Nes pavasario mylimo aš netekau,
    Netekau ir rugpjūčio auksinių žvaigždžių
    Ir vėlyvo rudens tamsių valandų
    Netekau.
    Kad sugrįžčiau po dešimt žiemų ir suvokčiau,
    Esi šiandien
    Mano tik tu.
    Neturiu to, ką turi kiti šiam kely,
    Neturiu to, ką pats tu nešioji savy,
    Dovanoji kitiems ir kitiems atiduodi.
    Ar tą patį šiąnakt man į širdį neši
    Per dar vos atsibudusį murziną gruodį?
    Ar tą patį sakai, ką mąstai ir jauti,
    Ką mėnulio šviesoj tu išvysti many?
    O galbūt, kaip visi, tam pačiam pasiduodi...
    Mano tu.
    Nesvarbu, kur bebūčiau,
    Visur kur einu,
    Tavo vardą šaukiu,
    Jo esu nuginkluota.
    Mano laimei tereikia tavųjų akių,
    Tavo lūpų ir saugančio, tikinčio žodžio
    Myliu.
    Kad ir kaip man bebūtų baisu
    Mano.
    Tu

    2018-07-11

    Kaip kas rytą atverti langai
    Pasitinka dar mieguistą naują dieną.
    Rankom mojantys žali žali beržai,
    Dar neparašyti,
    Bet mintyse dėliojami laiškai
    Tam vieninteliam,
    Pirmam ir paskutiniam,
    Parašyti bus ant mėlynų padangių sienų.

    Visada - kaip vaikai.
    Tik problemos ir bėdos nevaikiškos.
    Keitės žmonės, paliko draugai,
    Supa nebe tie patys veidai,
    Tiktai mes tartum du inkarai
    Ten pat likom.

    Nes tos dienos, praleistos kartu,
    Naktys ilgos ir tiek daug išgirstančios
    Mūsų, rodos, tokių nereikšmingų minčių,
    Žodžiai, aušrą dažnai pasitinkantys.

    Gaila tik, kad pro atvertus langus,
    Aš tavęs niekada nematau.
    Gal beržų žalios rankos aptemdo,
    O gal saulė išlindus iš kampo,
    Gal per juos aš tavęs nematau,
    O taip noris ištarti tau
    Atsiprašau...

    Kaip kas rytą atverti langai,
    Sudrumsčia mažų namų mažytę tylą..
    Dienos lekia pirmyn.
    Ar matai?
    Ant melsvų melsvų sienų palikau laišką
    Nebylų.

    2018-02-22

    Kai baltos medžių šakos dangų remia,
    Į šalčio užguitas gatves
    išeina
    pasišildyt chuliganė.
    Ir krenta tartum snaigės mintys
    Ir nukrenta į baltas smiltis,
    Į ledą duženom pavirtusį
    Ir spindintį,
    Taip nuodėmingai spindintį
    Ir spindintį....

    Ir vaikšto chuliganė miesto gatvėm,
    Ir klausos, ką žiema rūsčioji šneka
    Ir išmina ji pusnyse dar vieną taką,
    Kad prarasti likimo vėjai ją atrastų,
    Ir seserį paklydusią namo parvestų
    Parneštų
    Ant lengvų, vėsinančių sparnų

    Neranda kelio vėjai.
    O chuliganė mena,
    Kaip jai mama vaikystėje kartojo:
    Tu būk gera, dora,
    Pati nekelk pavojų.
    Žinoki savo vertę,
    Nes motina tava žinojo.
    Negerk ir nerūkyk,
    Šlykštu ir negarbinga,
    Tylėk, ori sėdėk
    Ir būki išmintinga.

    Cigaras surūkytas.
    Eik šen, Bohema!
    Mana širdis tave šiandien tik mena...
    Nepaklausiau mamos.
    Tylėt nesugebėjau.
    Ne cigaretėmis ir vynu,
    O savimi šlykštėjaus.
    Kiek daug ji mokė,
    Kiek ji daug man sakė...
    Tačiau kodėl neperspėjo ir nepasakė,
    Kad kelyje į nesibaigiančią jaunystę,
    Taip lengva, taip baisu paklysti.
    Kodėl mama neperspėjo ir nepasakė:
    Tik nemylėk, tik nemylėk.
    Tik nemylėk tu.
    Žaliaakių

    2018-02-14

    Praeinu pro nudilusį nerimą,
    Pro save, ne šioj gatvėj gyvenančią,
    Pro Vasario stiklus, juos daužydama,
    Pro draugus, tų pačių nematydama.
    Mane kviečia.
    Girdi?

    Nuo Vasario nusilpus šviesa
    Bando vėl prasimušti pro rūką.
    Netiesa netiesa netiesa
    Kalba žiemą nušalusiom lūpom.
    Bučiavau piktą Šiaurinį vėją,
    Kad nemuštų manęs, nedrąskytų
    Bučiavau ir snaiges, kad jų lūpų dažai
    Ant nušalusių lūpų paliktų.

    Praeinu pro sunykusią panieką
    Ir pro Jus,
    Jūsų nepamatydama...

    Žvaigždės ankstyvoje tamsoje
    Žybsi tarsi akelės neramios.
    Netiesa netiesa netiesa
    Visos ašaros ir visos dramos.
    Glėbyje - piktas Šiaurinis vėjas,
    Dūsauja į tylenę krūtinę.
    Glėbyje snaigės mėlynos mėlynos.
    Jų oda šilkinė šilkinė.

    Praeinu pro visus praregėdama,
    Nieko artimo nepamatydama...
    Švietė saulė, žvaigždės mirksėjo
    Ir aplinkui mašinos burzgėjo.
    Tik ne tos, nepažįstamos, svetimos...

    Taip sniegu, nesidairęs į kelią,
    Nepalikdamas pėdsakų sekti,
    Nepalikęs net menko laiškelio
    Ir vilties kada nors jį surasti.
    Pasipustė padus
    Valentinas.

    Mano mintys jau nesikankina.
    Jokios nuoskaudos, skausmo, baimės,
    Palinkėti galiu tiktai laimės.

    Kad kely savajam paklystum.
    Ir ant ledo netyčia paslystum.

    2018-02-04

    Ar girdi?
    Nuogos šakos dainuoja dainas,
    Dar naujas, dar visai negirdėtas.
    O koks pilkas dangus
    Ir pilka šiandien aš
    Sausio pirštų nučiupinėta.

    Regis, snigo šįryt.
    Tik dėl ko, nežinau.
    Juk visur priežastis pasislėpus.
    Kitokia aš,
    Ant sniego laiškų nerašau
    Ir tavęs jų rašyti man neprašau,
    Nes žinau, kad tai laikina,
    Trumpa, nerimta.
    Ne tik sniegas,
    Pasaulyje viskas ištirpsta.

    Regis, lijo. Va ką tik.
    Dužo širdys lašų.
    Kaip gerai, kad žmonių širdys greitai nedūžta!
    Ir aukštai, tarp dainuojančių medžių šakų,
    Kažkas trekšteli ir netikėtai nulūžta.
    Ir nukrinta į žemę šis mano melas.
    Toks viliojantis ir neapsakomai senas.

    Ir pūga. Ir lietus.
    Ir keli šimtai vėjų.
    Ir nutilo daina, šakose kur skambėjo.
    Šalo rankos,
    Nors laiškų nerašiau.
    Vėjai plaukus suvėlė,
    Nors to neprašiau.
    Ir parodė žiema man savo galybę.
    Ir aš dar kartą suvokiau, kokia ji
    Bjaurybė.

    Ir pati aš norėčiau būti žiema.
    Ne dėl to, kad šalta.
    Tiesiog.
    Neamžina.

    2018-01-18

    Ten danguj - baltas baltas lėktuvas,
    Tarp baltų, tarp baltų debesų,
    Ir aš galvą užvertusi žiūriu,
    Ir mąstau, ir kažko tai liūdžiu,
    Ir graudu man širdy pasidaro,
    Nes kas buvo be krašto, be galo,
    Šiandien liko tik atminimu.
    Ten, dar netyrinėtoj padangėj,
    Ten aukštai, tarp baltų debesų,
    Skrieja baltas, didžiulis lėktuvas,
    O jame...
    O jame sėdi tu.

    Su visam.
    Kaip kvailiai išsiskyrėm.
    Nemokėjom suprasti, atleisti.
    Ir todėl šiandien gelia krūtinę,
    Skauda, duria,
    Bet nenoriu paleisti.
    Man atleisk, kad buvau raganaitė
    Ant nušiurusios prietelių šluotos...
    Man atleisk, kad nespėjau pakeisti
    Tavęs,
    Man atleisk, kad šiandien
    Mes jau nesame mes...

    Reiks daug laiko užmiršti man viską,
    Ko užmiršti, deja, neįmanoma.
    Vėl iš rankų gyvenimo vadžios išslysta,
    Vėl krentu į pajuodusį nerimą.
    Ir skaičiuoju lyg laikrodžio dūžius
    Kiek gi kartų širdis taria: būsiu.
    Ir matau tai, kas jau nebe mūsų,
    Ir einu, tik neatskiriu pusių.

    O danguj - baltas baltas lėktuvas.
    Tarp baltų, tarp baltų debesų.
    Ir aš galvą užvertusi žiūriu...
    Koks man artimai tolimas tu...

    2018-01-03

    Amžinai amžinai amžinai...

    Išsiskyrė tie amžių keliai.
    Gal giliai širdyje ir žinojom,
    Bet vistiek lūpos tyliai kartojo:
    Amžinai amžinai amžinai.

    Mano meilė pas gruodį paliko.
    Mano meilę nusinešė vėjas.
    Pažadais pažadais pažadais
    Tik gyventi ji ir temokėjo.
    Mes užmerkėm akis savo laimei,
    Mes atsukome nugaras džiaugsmui,
    Bet vistiek lūpos tyliai kartojo:
    Amžinai amžinai amžinai.
    Nors sukelta, palikta tiek skausmo,
    Per pasaulį žygiuojam ramiai,
    Kaip kariai, pasitinkantys mirtį.
    Aš juk leidau tau pasirinkti.
    Tu tikriausiai jau tai pamiršai,
    Bet vistiek lūpos tavo kartoja:
    Amžinai amžinai amžinai.

    Išsiskyrė tie amžių keliai.
    Ir nedrąsiai auštant rytojui
    Atsibus stotyje traukiniai,
    Prisiminimų pilni bus vagonai.
    Ir aš galvą atrėmus į langą
    Vis nerimsiu: kas lauks stotyje?
    Vis kartosiu, ką lūpos kartoja.
    Vis ieškosiu to širdyje.
    Ir šnabždėsiu kaip maldą žodžius:
    Eik kur nori.
    Tik
    Grįžk pas
    Mane.
    Kad daugiau niekada niekada
    Kelyje nepalikčiau
    Viena.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 100% (+7583-0=7583 wiki spaudos ženklai).