2019 m. sausis

2019-01-25
Nieks nerašo laiškų mano širdžiai
Iš trapios krištolinės širdies.
Ir daugiau man galbūt nebešvies
Kaip dalelė šiaurinės žvaigždės
Tie raštu iššaukti saldūs žodžiai...

Nieks nekalbina mano širdies
Savo lūpom. Jos meldžiasi tylai
buities
Ir per dieną vos kartą prabyla.
Savom lūpom jau nieks nepalies
Lyg voratinkliai plonų sielos gijų.

Nieks nepaliečia mano širdies
Ilgais ir šiltais minčių pirštais.
Praradai ką - nesusigrąžinsi.
Ar dar liko vilties,
Ar dar liko širdies
Ar dar liko kelių vėl sugrįžti

Į tą seną save,
Kur balandžio skvere
Sugebėjom.
Be žodžių.
Viens kitam.
Pasipiršti.


2019-01-06
Mes suaugom per greit.
Ir nė nepastebėjom,
Kaip pražilo širdis,
Kaip nubalo plaukai nuo gyvenimo vėjų.
Ir pavasarį, kai viskas aplinkui žydėjo,
Mums į langus barbeno lietingas rugsėjis.
Mes užaugom per greit,
Mes pasenom per greit.

Mes tikėjom, kad esam vaikai
Iš žaislų pliušinukų alėjos...

Mūsų sielos pražilo kaip pienės,
Kaip tos pienės, kur šypsosi vasarai.
Gal per greitai išgėrėm paskutinįjį lašą
Pasiklydę jaunystės ražienose?
Ko taip greit nužydėjo tos mūsų purienos,
Dovanotoms mamoms, kai šypsojosi dienos
Žaislų pliušinukų alėjoj?

Mes užaugom per greit,
Mes pasenom per greit,
Nors ir niekur niekad neskubėjom.

Bet gyvensim ilgai ir laimingai, kaip pasakoj,
Kad princesės ir princai gyvena,
Nes širdis viską šiandien dar mena!
Tas dienas ir naktis,
Vėjavaīkes mintis
Ir ,,myliu kaip pasaulis šis - seną.

Nors užaugom per greit,
Nors pasenom per greit...

Už kitus daug ryškiau šiandien degam.
GYVENAM.