Abromaitis Julius

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Abromaitis Julius

    Gimė 1888 m. kovo 14 d.
    Kelmės rajone, Paverpėnų kaime
    Mirė 1970 m. lapkričio 13 d. (82 m.)

    Veikla
    Tytuvėnuose pradinių klasių mokytojas.

    Išsilavinimas 1903 m. Marijampolės gimnazija
    Alma mater 1908 m. Veiverių mokytojų seminarija

    Abromaitis Julius (g. 1888 m. kovo 14 d. Kelmės rajone, Paverpėnų kaime. Mirė 1970 m. lapkričio 13 d.) – Tytuvėnuose pradinių klasių mokytojas.

    Gyvenimo kelias

    Abromaitis Julius gimė 1988 metų kovo 14 dieną Paverpėnuose, Kelmės rajone. Augo pas senelius iki 14 metų amžiaus.

    Vėliau išvyko gyventi pas dėdę Marijampolėje. Ten baigė Marijampolės gimnaziją (tikėtina, dviklasę mokyklą). Po to stojo į Veiverių mokytojų seminariją. Ją baigė 1908 metais.

    Dirbo įvairiose vietose Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje.

    Apie 1920 metus grįžo į Lietuvą. Nuo 1921 metų gyveno Tytuvėnuose. Keleriems metams buvo išvykęs dirbti į Kražius, po to vėl grįžo į Tytuvėnus. Pradinėje Tytuvėnų mokykloje dirbo iki pensijos.

    Mirė 1970 metų lapkričio 13 dieną.

    Abromaičio sūnaus pasakojimas

    Abromaitis Julius gimė Paverpėnuose, dviejų kilometrų atstumu nuo Kelmės, važiuojant plentu link Šiaulių. Netoliese tekėjo Kražantė, prie kurios senelis pasiimdavo Julių meškerioti. Seneliai Juliuką augino nuo 4 savaičių iki 13 ar 14 metų amžiaus. Senelius labai mylėjo.

    Šešerių ar septynerių metų amžiaus ėmė lankyti pradžios mokyklą. Pirmieji metai buvo sunkūs, nes mokytojas buvo rusas ir tik šia kalba mokė. Sekančiais metais jau buvo stipresnis mokinys. Kai sukako 12 ar 13 metų, tada seneliai kartu su Juliuku persikėlė gyventi į Tytuvėnų „mūrinę“ (buvusią Dambrausko gyvenvietę).

    Atsitiko taip, kad dėdė iš Marijampolės aplankė Juliaus tėvą. Tai nulėmė, kad tas dėdė priėmė būsimąjį mokytoją į savo namus ir leido jį į miesto pradžios mokyklą su sustiprinta programa. Po dviejų metų Julius įstojo į gimnazijos I klasę. Baigdamas mokyklą, prikalbėjo savo tėvus, kad leistų stoti į Mokytojų seminariją. Reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Tai buvo 1903 metais Veiveriuose.

    Mokslo pradžia buvo sunki, nes viskas buvo nauja ir lėšų trūko, bet kai pasisekė egzaminai, tai ir ūpas pakilo. Kaip pasakoja sūnus, buvo įvairių trukdžių: pirmoje kurse įvyko nesėkmingas mokinių sukilimas prieš inspektorių. Keli mokiniai buvo pašalinti, tačiau Abromaičiui pasisekė. Tai vyko 1904 metais. 1905 metais jau vyko visuotinė Rusijos revoliucija. Mokslas buvo pertrauktas. 1906 metais studijos atsinaujino, bet antrame kurse teko praleisti dvejus metus. Laimė, stipendija buvo skirta pilnam išlaikymui.

    Veiverių mokytojų seminariją Abromaitis baigė 1908 metais, o pirmą darbo vietą gavo tik 1909 metų sausio 15 dieną. Tai buvo Rakovek kaimas, nauja mokykla lenkams evangelikams Suvalkų gubernijoje, prie Vokietijos sienos. Sunku buvo, nes mokyti reikėjo lenkiškai.

    Prasidėjus I pasauliniam karui viena pusė traukdavosi, užeidavo kita. Su įvairiais pavojais pasiekė Julius Vilnių. Čia susirado Švietimo įstaigą. Gavo tik pašalpą ir algą už einamuosius mėnesius. Vilniuje jo laukė didelis smūgis – atleido iš tarnybos. Krašto mokyklas okupantai likvidavo, mokytojus atleido. Karo aplinkybių Julius Abromaitis buvo nustumtas į Smolenską. Čia susitiko su savo tėvais. Mama sunkiai susirgo ir mirė. 1913 metų rudenį vyko jo kariuomenės rūšies mobilizacija. Teko vykti į Volyniją (į pietus nuo Kijevo). Dirbo sekretoriumi ir buhalteriu (knygvedyba) vienoj tos organizacijos kuopoj. Išbuvo ten iki pavasario.

    Pavasarį kuopa persikėlė arčiau fronto Galicijoje, į Čiortkovo (Čiortkivas) miestą. Butus paskyrė vietinių gyventojų namuose. Čia gyvendamas Julius Abromaitis susipažino su būsima savo žmona. Gavęs miesto karo komendanto leidimą, vedė. Tai, kaip sako sūnus, tikriausiai įvyko 1916 metais. sekančią dieną po jungtuvių kuopa, o kartu ir Julius, buvo iškelta į Ternopilį. Jaunavedžiams paskyrė gerą butą. Pavasarį vėl teko keltis. Šį kartą į Kolomiją. 1917 metais prasidėjo revoliuciniai judėjimai ir kariuomenėje prie fronto.

    Po įvairių karo meto odisėjų Julius vėl atsirado Suvalkuose. Lankė kursus mokytojams lenku kalba, tikėjosi gauti buvusią savo vietą. Dar šeimininkavo vokiečiai ir nedavė. Gavo kitą vietą Solimuose (gal Seinuose), netoli Vižainio. Tuo laiku vokiečiai jau traukėsi. Laisvose vietose jau kūrėsi sava valdžia. Pradėjo kurti mokyklas. Gavo darbą Vidgirių kaime, 30 km. nuo Marijampolės. Ten dirbo kelis mėnesius. Po to persikėlė į Vilkaviškį, gavo darbo Stirniškių kaime, 7 km. nuo Vilkaviškio.

    Po metų persikėlė į Tytuvėnus. Kadangi tuo metu Tytuvėnuose nebuvo vietos, tai Raseinių mokyklos inspektorius Julių Abromaitį perkėlė į Žalpius, o kitais, 1922 metais, į Tytuvėnus. Kiek surinkęs pinigų, padedant tėvui, pirko 2 hektarus žemės iš dvarininko Romerio, prie Bridvaišio. Prasidėjo žemės reforma. Abromaičio ir Romerio žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pripažinta, tačiau gyvenamasis pastatas pradėtas statyti, tai atmatavo 2 ha ir ežeros pelkynės 88 arus. Vėliau dar priskyrė 2 ha pelkės iki vieškelio, nes jų niekas nenorėjo imti. Abromaitis sutiko mokėti mokesčius.

    Laikui bėgant, apie 1929 metus, Kražiuose atsikūrė „Žiburio“ gimnazija. Trūko darbuotojų, tad Julius Abromaitis buvo pakviestas mokyti matematikos ir vokiečių kalbos. Kai atsirado vietos, perėjo dirbti į Kražių pradinę mokyklą. 1932 metais grįžo dirbti į Tytuvėnus ir čia dirbo iki pat išėjimo į užtarnautą poilsį.

    Šeimos istorijos

    Sūnus prisimena, kaip tėvas, Abromaitis Julius, aiškino savo pavardės atsiradimą. Pasak jo, tėvas sakė, kad Jogailos laikais krikštijamiems lietuviams buvo duodamos ir pavardės. Iki to laiko jie turėjo tik vardus. Kadangi daug pavardžių buvo sunku sugalvoti, pavardes sudarydavo pagal biblijos vardus. Nuo Adomo – Adomaitis, nuo Jokūbo – Jokūbaitis, nuo Abraomo – Abromaitis...

    Sūnus pasakoja, kad tėvas turėjęs turtingą knygyną (biblioteką). Jis negali apie jo likimą nieko papasakoti. Girdėjęs gandus, kad kažkoks Šimkus su vienvežiu kažkur išvežė. Tėvas turėjęs puikių knygų: rusišką enciklopediją 16 tomų, didelio formato, aptraukta raudona oda, viršeliai išrašyti paauksuotomis raidėmis. Pagal jį, 7 ar 8 tome buvo aprašyta ir Lietuva. Turėjo daug vokiškų knygų apie techniką bei kultūrą. Buvo ir keleto metų žurnalų „Kosmos“ rinkinys, lietuviškų socialinių, ekonomikos bei politinio turinio veikalų.


    Šaltiniai

    • Pagal užrašytą sūnaus (vardas nežinomas, parašas neįskaitomas) pasakojimą, kuris saugomas Tytuvėnų miesto bibliotekoje. Pateikėja – bibliotekininkė Zita Deikutė.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Bronislava Buchienė – autorius – 100% (+7633-0=7633 wiki spaudos ženklai).