Adomo Mickevičiaus akmuo
Adomo Mickevičiaus akmuo – riedulys, geologinis gamtos paveldo objektas. Guli Kauno mieste, Žaliakalnyje, Ąžuolyno parke, Girstupio slėnyje, kurias vadinamas Adomo Mickevičiaus slėniu. Riedulio apatinė dalis iš visų pusių apcementuota, akmenyje iškalti metai „1823“ ir inicialai „A.M.“
Akmuo
Riedulio forma artima gerai apzulintai trapecinei plokštei. Riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1,03 m; ilgis – 1,15 m; plotis – 0,41 m; didžiausia horizontali apimtis – 2,97 m. Riedulį sudaro uoliena – biotitinis amfibolitas, apkvarcėjęs, rausvas su pilkais ir juosvais dryžiais, itin smulkiagrūdis ir smulkiagrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas, raginukė, kvarcas, biotitas, epidotas, apatitas, sfenas, sericitas; kristalinių grūdelių dydžiai: biotito – 0,5–1 mm, plagioklazo ir raginukės – 0,5 mm, kvarco – <0,2 mm; struktūra – lepidonematogranoblastinė, metasomatinė (apkvarcėjimo pasekmė), itin smulkiagrūdė ir smulkiagrūdė; tekstūra – masyvi, su kvarco gysla.
Istorija
Šis riedulys nuo senų laikų gulėjo Girstupio upelio slėnyje. Pasakojama, kad poetas Adomas Mickevičius, 1819–1823 metais mokytojaudamas Kaune, mėgo dažnokai lankytis Ąžuolyne ir miškingame Girstupio upelio slėnyje, sėdėti prie minimo akmens. Kai poetas rengėsi išvažiuoti į užsienį, 1823 metų pavasarį draugai Girstupio slėnyje jam surengė išleistuves. Jų metu, Karolinai Kovalskienei pasiūlius, draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A.M.“ dar iškalė ir išvykimo iš Kauno metus – „1823“. Nuo tada šiam rieduliui prigijo pavadinimas – „Adomo Mickevičiaus akmuo“. XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ėmus tiesti per Kauną geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis. Ir tada kažkas iš žmonių šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Tik 1918 m. Girstupio vanduo per didelį potvynį išplovė jį. Akmuo buvo pastatytas į dabartinę vietą.[1]
Šaltiniai
Nuorodos
| ||||||||||||||||||||
| ||||||