Alžyro transportas
Alžyro transportas dėl nevienodų gamtinių sąlygų išsivystęs netolygiai. Susiekimas daug geresnis šalies šiaurėje, tuo tarpu dykumoje yra vos kelios transporto arterijos.
Geležinkeliai
Bendras geležinkelių ilgis 3973 km, iš jų elektrifikuotų 283 km [1] (pagrindinis geležinkelis – Rabatas – Tunisas, kertantis daugelį šiaurinių šalies miestų: Alžyrą, Oraną, Setifą, Anabą).
Vėžės plotis 1435 mm (2888 km) ir 1055 mm (1085 km). Geležinkeliuose naudojami plieniniai, mediniai ir gelžbetoniniai pabėgiai, vieno bėgių bėgmetrio svoris yra 45 ir 54 kg.[2]
Šalies geležinkelius valdo nacionalinis operatorius SNTF (Societé Nationale des Transports Ferrovaires), veikiantis nuo 1962 m.[2]
Pagrindiniai pervežami kroviniai - geležies rūda, fosfatai, anglis.[2] Apie 20 proc. užsienio prekybos vykdoma per geležinkelius.[3]
Keliai
Kelių ~104 000 km (pagrindiniai „Transsacharos plentas“ Alžyras – Niamėjus, Rabatas – Alžyras), iš jų asfaltuotų 71,7 tūkst. km.
Automobilių keliais pervežami 85 proc. vidaus reisais važiuojančių keleivių ir 73 proc. visų Alžyro krovinių.
Vamzdynai
Naftotiekiai, dujotiekiai jungia naftos ir dujų telkinius su pajūrio uostais.
Jūrų transportas
Pagrindiniai jūrų uostai: Bedžaja, Arzevas, Alžyras, Anaba, Oranas. Tarptautiniai oro uostai įrengti Alžyre, Orane, Anaboje, daugelis mažesnių miestų turi vietinius oro uostus. Išvežama nafta ir suskystintos dujos (3/4 šalies eksporto), be to vynas (1/6), vaisiai ir daržovės (1/6), geležies rūda, tabakas, popierius. Prekyba su JAV, Italija, Prancūzija, Japonija ir kt. šalimis.
Nuorodos
| |||||
Šaltiniai
- ↑ Большая Российская энциклопедия: В 30 т. / Председатель науч.-ред. совета Ю. С. Осипов. Отв. ред С. Л. Кравец. Т. 1. А — Анкетирование. — М.: Большая Российская энциклопедия, 2005. — 766 с.: ил.: карт.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Железнодорожный транспорт: Энциклопедия / Гл. ред. Н. С. Конарев. — М.: Большая Российская энциклопедия, 1994. — 559 с.: ил. (стр. 26)
- ↑ Большая Российская энциклопедия: В 30 т. / Председатель науч.-ред. совета Ю. С. Осипов. Отв. ред С. Л. Кравец. Т. 1. А — Анкетирование. — М.: Большая Российская энциклопедия, 2005. — 766 с.: ил.: карт.
| ||||||