Albertas Pūkas

Albertas Pūkas
Gimė	1924 m. gegužės 26 d. Pramislavos k. (Ukmergės raj.)
Mirė	† 2010 m. sausio 7 d.
Veikla	Laisvės gynėjas, politinis kalinys, kultūros organizatorius

Albertas Pūkas (Učitelis Alba 1924 m. gegužės 26 d., Pramislavos k., Ukmergės raj. – 2010 m. sausio 7 d. Pramislavos kaime, Ukmergės raj. Palaidotas Traupio, Anykščių raj. kapinėse) – Laisvės gynėjas, politinis kalinys, kultūros organizatorius.

Biografija

Tėvai: Kazimieras Pūkas (?–1925) ir Marijona Tumaitė-Pūkienė iš Sudeikių. Brolis Kostas Pūkas-Kostanty Pukass (1915–1988) – emigrantas JAV, kariškis aviatorius, pulkininkas, seserys Janė Pūkaitė-Žilinskienė-Johanna Zilinskas (1917–1984) – emigrantė JAV, visuomenininkė ir kultūros organizatorė, ir Aldona Namikaitė-Šereikienė (1929–2011) – laisvės gynėja, politinė kalinė, tautodailininkė tekstilininkė.

Augo Traupio valsčiui ir Traupio parapijai priklausiusiame Pramislavos kaime, kuris 1931 m. buvo priskirtas Taujėnų valsčiui, o XX a. viduryje – Ukmergės rajonui. Tėvui anksti mirus, o motinai vėl sukūrus šeimą, augo su patėviu Feliksu Namiku.

1933–1934 m. lankė Jusiškio, Anykščių raj. pradžios mokyklą, bet susirgęs ją paliko, 1934–1936 m. dirbo namų ūkyje. 1936–1938 m. baigė keturių skyrių Balelių (Ukmergės raj.) pradžios mokyklą, 1938–1940 m. – šešių skyrių Raguvos (Panevėžio raj.) pradinę mokyklą, 1941 m. mokėsi Ukmergės gimnazijoje, 1941–1942 m. baigė gimnaziją Kaune. 1942–1943 m. studijavo Kauno konservatorijoje, o vokiečių okupacinei valdžiai ją uždarius, tęsė studijas privačiai pas operos solistę A. Nezabitauskaitę-Galaunienę. Studijuodamas jis rašė smulkiąją prozą, jo kūrinėlius spausdino "Savaitė", "Ateities spinduliai".

Paskirtas 1945 m. sausio 11 d., 1945 m. pavasarį A. Pūkas dirbo Užugirio (Ukmergės raj.) pradinės mokyklos mokytoju ir laikinuoju vedėju. Čia jis įsijungė į pogrindinę antisovietinę veiklą. 1945 m. balandį jis paliko darbą mokykloje ir pasitraukė į pogrindį, išėjo partizanauti į Antano Žilio-Žaibo būrį, pasirinko Učitelio Albos slapyvardį. Jis buvo paskirtas Vyčio apygardos vado Danieliaus Vaitelio-Briedžio (1913–1948) adjutantu, užsiėmė leidybine veikla, spausdino ir platino atsišaukimus.

Inspektuodamas partizanų būrius, 1945 m. liepos 30 d. A. Pūkas pateko į pasalą ir buvo suimtas. 1946 m. vasario 11 d. Pabaltijo karo tribunolas Ukmergėje jį nuteisė 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. 1946–1955 m. jis kalėjo įvairiuose Sibiro (Rusija) lageriuose: Vladivostoke, Magadane, Kolymoje, Taišete. Nuo 1955 m. liepos jis gyveno tremties sąlygomis Naujajame Maklakove (Jenisejsko rajonas, Krasnojarsko kraštas), kol 1956 m. balandį buvo iš tremties paleistas.

1957 m. grįžęs į Lietuvą, A. Pūkas toliau mokėsi muzikos specialybės: 1961–1962 m. – Panevėžio aukštesniuosiuose chorvedžių kursuose, 1962–1964 m. – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume.

1962–1964 m. jis dirbo Raguvos (Panevėžio raj.) bei Širvintų kultūros namų direktoriumi, 1965–1975 m. – įvairiose Panevėžio įmonėse, 1975–1984 m. – Ukmergės miškų ūkyje.

Nuo 1984 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno tėviškėje Pramislavoje.

Lietuvos Atgimimo metais A. Pūkas buvo aktyvus visuomenininkas, dalyvaudavo patriotiniuose renginiuose, kur pasakodavo savo jaunystės išgyvenimus. Nuo 1988 m. jis buvo Ukmergės rajono Sąjūdžio rėmimo grupės narys, 1989 m. kaip Ukmergės rajono delegatas dalyvavo Lietuvos mokytojų, miškininkų, tremtinių suvažiavimuose. 1990 m. rugsėjį jis dalyvavo Kryžiaus žygyje į Maskvą (Rusija), 1991 m. sausio 11–13 dienomis buvo Vilniaus televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas. Jo prisiminimai buvo spausdinti rinkiniuose.

A. Pūkas buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narys. Jam buvo suteiktas kario savanorio statusas (1998 m.) ir dimisijos kapitono karinis laipsnis (2004 m.).

Jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.).

Vedė 1962 m., žmona Julija Kapustinskaitė-Pūkienė (1937–2017) iš Sičiūnų (Rokiškio raj.). Užaugino tris sūnus: Medardas Pūkas, Tomas Pūkas ir Mantas Pūkas (g. 1975 m.) – restauratorius. Patriotine dvasia auklėjo 10 anūkų.

Mirė 2010 m. sausio 7 d. Pramislavos kaime (Ukmergės raj.). Palaidotas Traupio, Anykščių raj. kapinėse. Kapą ženklina jo paties sukurta balta betoninė Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos – Pramislavos Madonos skulptūra. Dešiniąją kapavietę dengia šlifuoto akmens plokštė su joje įmontuotu horizontaliu akmeniniu Lietuvos kario kryžiumi, jame iškaltas įrašas: "A+A / Karys savanoris / Kapitonas / 1945", ant akmens plokštės sumontuotas įrašas metalinėmis raidėmis: "Albertas Pūkas / 1924–2010".

Tomas Pūkas sudarė ir išleido A. Pūko prisiminimų ir publicistikos biografinį rinkinį "Nebaigta knyga" (2013 m.).

Šaltiniai

• Albertas Pūkas. Anykštėnų biografinis žinynas.

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius