Aleksas Pašuškevičius

Aleksas Pašuškevičius
Aleksas Pašuškevičius
Gimė	1998 m. liepos 19 d. Steigviliai, Lietuva
Tėvas	Aleksas Pašuškevičius
Motina	Valė Jesilionytė
Partija	TS-LKD
Išsilavinimas	Žeimelio gimnazija 2017 m. Žeimelio technologijų ir paslaugų mokykla, 2019 m.

Aleksas Pašuškevičius (1998 m. liepos 19 d. Steigviliuose, Lietuva) – renka kaimo istoriją, kuria portretus.

Šeima

Tėvas Aleksas (dar žinomas kaip "Olius", "Olesas") Pašuškevičius. 1942.02.15-2022.12.01. Buvo antras vaikas šeimoje. Tėvas amatininkas, motina siuvėja. Šeima gyveno motinos namuose, su jos tėvu ir seserimis, "tetulėmis". Augo neramiais laikais. 1949 m. kovo mėnesį į sodybą atėjo nelaukti svečiai, norėję ištremti senelį, tetas. Bet jie išsigelbėjo. Šiaip po 1949 m. šeimos gyvenimas labai pablogėjo. Į didelį (buvusi ūkininkų) namą valdžia prikėlė darbininkų. Su nekuriais sutardavo, bet dažnas pijokaudavo, paskui mušdavosi. Kliūdavo ir Pašiškevičiams. Kartą vienas jų su krosnies rinkiais išdaužė langą ir subjaurojo šventinį rudens pabaigtuvių stalą. Tada net miliciją tekę kviesti. Bet gyveno toliau. Kiekvienas vaikas šeimoje turėjo savo pareigas, paskirtus darbus. Būdavo, tėvas tik sušvilpia - reiškia, skubėk bulvių skusti, malkų prinešti, priskaldyti; daržo ravėti. Toks nusiteikimas ir padėjęs sulaukti pilnų metų, brandos. Ramesnių laikų.

Mokėsi Steigvilių pradžios mokykloje (pirmą klasę lankė Bardiškiuose), paskui lankė Diržių "raudonąją" mokyklą. Mokslai sekėsi, ypač rusų kalba. Bet dėl susiklosčiusių aplinkybių mokslus pametė. 1956 m. pradėjo dirbti kolūkio fermoje šeriku. Nelengvas buvęs darbas. Vieną kartą užėjo labai šalta žiema, per kurią pasisiūlė į naktinę pamainą. Keldavosi trečią ryto ir išvažiuodavo į Lapinskynės vienkiemio fermą. Reikėdavo pagirdyti apie 80 telyčių. Vandenį veždavo iš toli. Būdavo nelaimių. Kartą važiuodamas su pilnu bosu vandens nuslydo nuo kelio; bosas išsivertė ir vėl reikėjo važiuoti semtis per naują. Bet darbą pavyko atlikti.

Apie 1960 m. pradėjo dirbti statybininku K. Požėlos kolūkyje, savo tėvo vadovautoje statybų brigadoje. Darbas kartais banalus, bet ne mažiau lengvas: pamatų liejimas, sienų mūrijimas, gegnių kėlimas, montavimas, grebėstų kalimas, stogo dengimas, vidaus darbai. Visgi, sunkiausia būdavo molio tvartus statyti. Molį paimdavo nukasus juodžemio sluoksnį, o jo paruošimas, mynimas, klojinių (sienų) dėjimas atimdavo visas jėgas. Buvo didžiųjų statybų metai. Kolūkis stiprėjo ir statėsi vis naujus tvartus - Steigviliuose, Skaruliuose, Nociūnuose.

Laisvalaikiu buvo savamokslis muzikantas, grodavo kolūkio šventėse, kaimo gegužinėse. Turėjo armoniką "Šuiskii", itališką akordeoną "Intercoop". Užsiėmė fotografavimu, turėjo aparatus "Smena 2", "Zorkyj". Važinėjo motociklu. Yra tekę ir pavaidinti: buvo kolūkis subūręs kelerių vaidintojų grupę, kuri pasirodydavo netolimuose kaimuose. Sovietinėje armijoje netarnavo, komjaunime nestovėjo. Mėgo važinėtis motociklu krašto keliais su draugais, kartais palenktyniaudavo.

1970 m. pateko į motociklo avariją netoli Žeimelio. Vėlesniais metais gydymo tikslais tris kartus lankėsi Leningrade (d. Sankt Peterburgas). Labai įsiminė protezavimo įstaigos darbuotojai, pacientai: žmonės, patyrę baisiausias traumas, nutrauktomis rankomis, kojomis. Teko ir artimai pabendrauti su žmogumi, išgyvenusiu baisiąją Leningrado blokadą, (apie kurią labai domisi iki dabar). Lankėsi prie blodados memorialo, matė ir Žiemos rūmus, kreiserį "Aurora". Keletas naujų draugų (vienas jų Kovalčiukas, pas kurį gyveno "Ulytsa Kuznecovskaja" adresu) buvo net atvažiavę "zaporožiečiu" iš Leningrado į Steigvilius. Turėjo jie giminių Ignalinoje.

Po avarijos statybose nebedirbo. Likęs gyventi tėvų namuose užsiimdavo medžio, metalo dirbiniais, iš skardos karpydavo paukščius, gyvūnus, velnius. Buvo sukonstravęs du traktorius. Dar tėvui gyvam esant padėjo šiam prie bičių. Paskui ir pats pradėjo bitininkauti, nuo 1989 m. priklausė Pakruojo bitininkų draugijai "Dobilas". 1991 m. savo bityne Steigvilių kaime laikė 5 bičių šeimas.

Einant metams šeima mažėjo: 1985 m. mirė tėvas, 1993 m. avarijoje žuvo brolis. Likę šeimos nariai, sukūrę savo šeimas, seniai gyveno kitur. Labai sunku buvo gyventi po brolio mirties, kadangi dėl jo atminimo teko ilgus metus mindžioti teisėsaugos įstaigų slenksčius. Dėl to labai pablogėjo motinos sveikata (mirė 1997 m. vasarį). Paskutinius du metus mamą reikėjo rūpestingai slaugyti.

Po motinos mirties ryžosi sukurti šeimą. 1998 metų balandžio 25 d. vedė paštininkę Valę Jesilionytę iš Nociūnų kaimo. Turėjo sūnų Aleksą. Visą gyvenimą praleidęs Steigviliuose, čia sulaukė ir senatvės. Paskutinius 25-erius metus šeimininkavo tėvų namuose. Skaitydavo spaudą, klausydavosi radijo, domėdavosi Lietuvos ir užsienio aktualijomis, įvykiais. Dalindavosi prisiminimais iš savo gyvenimo. Mirė 2022 metų gruodžio 1 dieną, palaidotas Steigvilių kaimo kapinėse.

Motina Valė Pašuškevičienė (g. 1960 metais Nociūnų kaime) - daug metų dirbo paštininke Lauksodyje, laisvalaikiu mėgsta piešti, skaityti romanus.

Mamos gyvenimo kelias Linkuvos krašte (1985-1992 m.):

"Baigusi Žeimelio vidurinę mokyklą, turėjau svajonę dirbti medicinos sesele. Jau buvau padavusi dokumentus. Bet mokslams sukliudė močiutė. Jos buvo privalu klausyti, todėl atsiėmiau prašymą ir įsidarbinau Bardiškių kaimo valgykloje. Dirbau čia iki 1985 m. Visokiausių lankytojų valgykla sulaukdavo, tiek eilinių kolūkio darbininkų, tiek "didelių" žmonių. Buvo kartą atvažiavusi garsaus laivo "Linkuva" įgula. Netgi pirmasis komunistų partijos sekretorius Petras Griškevičius. Daug būdavo visokių švenčių, susibūrimų. Po valgyklos bandžiau darbintis Pakruojo siuvykloje, tik visai nesisekė sutarti su tos siuvyklos vadove, todėl čia nebedirbau. Taip išėjo, kad su vyru 1985 metų pabaigoje persikėlėm gyventi į Linkuvos kraštą, Pamuckus.

Pradžioje gyvenome bendrabutyje. Įsidarbinau operatore Petrašiūnų skaldos gamykloje, vyras dirbo šaltkaviu-skaldos juostų remontininku. Vyras dirbo dieninę pamainą, aš rytinę ir vakarinę. Rytinė pamaina prasidėdavo 6:00 ryto ir tęsdavosi iki 14:00 valandos. Nuo 14:00 iki 18:00 būdavo pertrauka, remontininkai taisydavo juostas. 18:00 valandą prasidėdavo vakarinė pamaina. Darbas baigdavosi 02:00 valandą nakties.

Kada 1986 m. gimė pirma dukra, persikėlėm gyventi į antrą namo aukštą, dvejų kambarių butą (kambarys ir virtuvė). Už kiek daugiau nei metų gimus antrai dukrai vėl persikėlėm į kitą būstą - baraką netoli vieškelio. Čia jau didesni kambariai buvo, daugiau vietos. Apie 1989 m. grįžau į darbą skaldos gamykloje. Padirbau apie metus, kadangi salygos buvo nepakeliamos, naktimis negalėjau miegoti, uždavo galva. Mūsų darbo vieta buvo IV aukšte, dirbome II frakcijoje, su jau perskeltais akmenimis. Reikėjo kibirais tampyti kanifoliją, druską. Berti kanifoliją ant juostos, kada pastrigdavo. Dirbome su pošalmiais. Kartą atšokęs akmuo permušė nugarą.

Iš blogų prisiminimų labai įstrigo įvykis, kada mūsų kaimynas per aplaidumą padegė butą. Tada uždūmino visą koridorių. Palikom su dukra įkalintos antrame aukšte. Atsidariau langą ir ėmiau šauktis pagalbos. Subėgo žmonės. Su kaimynės pagalba pavyko prasibrauti pro dūmus. Paskui kelias dienas glaudėmės pas draugę.

Apie 1990 m., kada jau nebedirbau skaldos gamykloje, gavau darbą "Mūšos" komplekse. Atvažiuodavo autobusiukas į Pamuckus 08:00 ryto ir išsiveždavo. Darbas iki 18:00 valandos vakaro. Kiaules šerdavom du kartus, 09:30 ir 16:00 valandą. Reikdavo tas kiaules ir apiplauti. 17:20 valandą išvažiuodavom iš komplekso ir šeštą jau būdavau namuose.

Iš to laikotarpio gerai įsiminė ir laisvadieniai. Pamuckuose žmonės gyveno bendruomeniškai, sutardavo, nors iš kitos pusės, be perstojo vyko masinis girtavimas, dėl kurio visos šviesesnės akimirkos nueidavo niekais. Šiaip per tuos laisvadienius eidavome į iškylas, prie karjero, paskui į gražų Balbieriaus vienkiemį, kur daugybė obelų buvo, labai gražus senoviškas, bet jau apgriuvęs namas.

Kada dirbau, tai buvo pokyčių, pasikeitimų metas Lietuvoje. Nors negaliu atsiminti, kad būčiau tuo susidomėjusi, bet pamenu linkuvietę mokytoją Stasę Lovčikaitė, kuri mūsų kolektyvui dalino Sąjūdžio lapelius. Dar tebedirbant "Mūšos" komplekse sutikome Sausio 13-osios naktį. Paskui, komplekso poilsio kambaryje, buvo televizorius įjungę ir visi stebėjome žūvusiųjų laidotuves. Žiūrintys verkė, liūdėjo, nors pasitaikė ir pavienių kolegų, teigusių: "anie patys kalti". Šitaip irgi buvo kalbama.

Metams praėjus vėl taip susidėliojo, kad palikome Linkuvos kraštą ir grįžome namo - į Nociūnus. 1992 m. įsidarbinau Lauksodžio pašte. Čia su pertrauka dirbau iki 2004-ųjų."

Senelis Juozapas Pašiškevičius (1911-1985) - kilęs iš darbininkų šeimos, stalius, dirbo statybininku, ilgus metus vadovavo statybos brigadai.

Močiutė Teodora Kristina Pašiškevičienė (1913-1997) - ūkininkaitė, baigusi siuvėjų kursus, laisvalaikiu puoselėjo gėlių darželį.

Senelis Stanislovas Jesilionis (1932-1973) - statybininkas, stalius, dirbo laukininkystės brigadoje.

Močiutė Danutė Jesilionienė (1934-1998) - kilusi iš mažažemių ūkininkų šeimos, dirbo laukininkystės brigadoje, veršelių fermoje, laisvalaikiu puoselėjo gėlių darželį.

• 

  Tėvas Aleksas Antanas Pašuškevičius (1942-2022) jaunystėje

• 

  Tėvai Aleksas ir Valė Pašuškevičiai, 2019 m.

• 

  Stasys, Danutė Jesilioniai su mama

• 

  Seneliai Juozas ir Teodora Pašiškevičiai

Gyvenimo kelias

2005 - 2012 m. lankė Bardiškių pagrindinę mokyklą. 2012 - 2017 m. mokėsi Žeimelio vidurinėje mokykloje. Nuo 2014 m. - gimnazijoje ir ją baigė 2017 m.

2019 m. baigė Žeimelio technologijų ir paslaugų mokyklą.

Laisvalaikiu piešia portretus, yra sukūręs keletą trumpų filmukų apie savo krašto žmones.

2018 m. surinko Steigvilių kaimo istoriją ir sudėjo ją į 50 puslapių apimties darbą "KARTĄ ŠIAURĖS LIETUVOJE Steigvilių kaimo istorijos apžvalga".

Pasiekimai

• 2017 m. vasario 15 d. Žeimelio seniūnijos padėka už visuomeninę veiklą.
• 2017 kovo 11 d. "Jaunųjų žvaigždučių" paskatinamasis prizas ir rajono mero Sauliaus Gegiecko padėka už 2016 m. spalio 25 d. Pakruojyje atidarytą autorinę portretų parodą
• 2017 kovo 31 d. Šiaulių universiteto konkurse "Šiandienos paveldas moksleivių akimis" antrosios vietos diplomas, prizas už filmuką "Steigvilių malūnas" bei kitas antrosios vietos diplomas, prizas už rašinį "Steigvilių kaimo vėjinis malūnas".

Kūryba

• Gelčių vėjinis malūnas - apie Gelčių vėjinį malūną.

• 

  Stopkadras iš A. Pašuškevičiaus kurto filmuko "Fortepijonas". Filmuota 2016 metais Steigvilių kaime

• 

  Stopkadras iš A. Pašuškevičiaus kurto filmuko "Fortepijonas" Filmuota 2016 metais Steigvilių kaime

Piešiniai

• 

  Autoportretas

• 

  Juozas Pašiškevičius (autoriaus senelis)

• 

  Kunigas Vladas Požela

• 

  Imtynininkas Karl Pojello (Požėla)

• 

  Jonas Pažemeckas (autoriaus prosenelis)

• 

  Prezidentas Antanas Smetona

• 

  Politikas Gabrielius Landsbergis

• 

  Autoriaus tėtis su armonika

• 

  Teodora Pašiškevičienė (autoriaus močiutė)

• 

  Partizanas Juozas Jakavonis-Tigras

• 

  Sergejus Januškevičius

• 

  Elena Poželaitė (autoriaus prosenelė)

• 

  Namas Steigvilių kaime

• 

  Pašiškevičių sodybos gyvenamasis namas 1951 m.

• 

  Mūrinis namas Steigviliuose, 1944 m.

• 

  Steigvilių malūnas

Kaimas išliks, nes rašoma jo istorija, 2018 m. kovo 10 d.

Steig­vi­lie­tis Alek­sas Pa­šuš­ke­vi­čius, įsi­jun­gęs į jau­niems žmo­nėms skir­tą pi­lie­ti­nę ak­ci­ją „Do­va­na Lie­tu­vai“, pa­ra­šė gim­to­jo kai­mo is­to­ri­ją. Prop­ro­se­ne­lio sta­ty­ta­me na­me gy­ve­nan­tis vai­ki­nas do­mi­si ne tik se­no­ve – su­kū­rė vir­tua­lią Steig­vi­lių (Pak­ruo­jo r.) bend­ruo­me­nę, jun­gian­čią per pu­sę tūks­tan­čio na­rių.

Is­to­ri­ja su­do­mi­no tė­vo pa­sa­ko­ji­mai

Is­to­ri­ja ir kraš­to­ty­ra Alek­sas pra­dė­jo do­mė­tis prieš tre­je­tą ket­ver­tą me­tų, dar mo­ky­da­ma­sis gim­na­zi­jo­je. Įsi­jun­gęs į Žei­me­lio gim­na­zi­jos kraš­to­ty­ros bū­re­lį, rin­ko me­džia­gą apie gim­tų­jų Steig­vi­lių apy­lin­kių įžy­my­bes: ne tik fik­sa­vo raš­tu, bet ir kū­rė fil­muo­tus siu­že­tus.

Pak­vies­tam da­ly­vau­ti jau­ni­mo ak­ci­jo­je „Do­va­na Lie­tu­vai“ Alek­sui ne­te­ko il­gai gal­vo­ti, ko­kią do­va­ną ju­bi­lie­jui ruoš­ti. Tė­vas, ži­no­da­mas sū­naus po­mė­gį is­to­ri­jai, kar­tą pa­klau­sė: „Ar esi gir­dė­jęs, kad Ra­ma­naus­kie­nės bro­lis bu­vo pa­sau­ly­je gar­sus spor­ti­nin­kas im­ty­ni­nin­kas?“

Alek­sas ėmė ieš­ko­ti ži­nių apie mi­nė­tą­jį Ka­ro­lį Po­žė­lą, šio­mis die­no­mis vi­siš­kai už­mirš­tą. Po­žė­lų pa­var­dė šio­se apy­lin­kė­se – la­bai pla­ti, jun­gia ke­le­tą šei­mų.

“ Iš Steig­vi­lių ki­lęs, 1923-ai­siais į JAV emig­ra­vęs K. Po­žė­la Lie­tu­vą spor­ti­niais pa­sie­ki­mais gar­si­no vi­sus me­tus tarp pa­sau­li­nių ka­rų ir anks­čiau. Dar apie 1912-1913 me­tus Ru­si­jo­je vyk­da­vu­sio­se mė­gė­jų spor­to var­žy­bo­se K. Po­žė­la lai­mė­da­vo svar­bias per­ga­les. Vė­liau jis ne kar­tą yra ta­pęs Eu­ro­pos, JAV čem­pio­na­tų nu­ga­lė­to­ju ir pri­zi­nin­ku sun­kaus svo­rio ka­te­go­ri­jo­je, du kar­tus lai­mė­jęs pa­sau­lio čem­pio­no ti­tu­lą“, – kraš­tie­čio nuo­pel­nus var­di­jo Alek­sas.

A. Pa­šuš­ke­vi­čiui svar­bu tai, kad pa­sau­li­nio spor­to žvaigž­de ta­pęs im­ty­ni­nin­kas nie­ka­da ne­pa­mirš­da­vo esąs lie­tu­vis. O jo ap­si­lan­ky­mas gim­ti­nė­je 1933-ai­siais ta­po svar­biu kai­mo įvy­kiu.

Vie­no gar­saus steig­vi­lie­čio is­to­ri­ja vi­jo ki­tą – dar vie­nas im­ty­ni­nin­kas Po­žė­la, Ka­ro­lio bro­lis Pet­ras, 1924-ai­siais ta­po Lie­tu­vos čem­pio­nu, bu­vo kan­di­da­tas da­ly­vau­ti Pa­ry­žiaus olim­pia­do­je.

Kai­mo švie­suo­lis ku­ni­gas Vla­das Po­žė­la iš to pa­ties kai­mo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais nuo žū­ties gel­bė­jo žy­dus, po­ka­riu bu­vo iš­trem­tas. Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­das V. Po­žė­lai bu­vo su­teik­tas dar 1980-ai­siais.

Alek­sas jau nė ne­be­sip­le­čia apie se­niai ži­no­mus Steig­vi­lių knyg­ne­šius, da­rak­to­rius – XVIII am­žiu­je kai­mas bu­vo se­niū­ni­jos cent­ru.

„Steig­vi­lių apy­lin­kė­se žmo­nės gy­ve­no nuo se­niau­sių lai­kų. Šal­ti­niuo­se tei­gia­ma, kad apy­tik­riai nuo ket­vir­to­jo am­žiaus. Kraš­to­ty­ri­nin­kas Juo­zas Šlia­vas, ty­ri­nė­da­mas apy­lin­kes, yra ra­dęs se­no­vi­nį puo­dą. Steig­vi­liuo­se bu­vo ir pi­lia­kal­nis, de­ja, 1967-ai­siais su­nai­kin­tas – jo vie­to­je anuo­met įkur­tas žvy­ro kar­je­ras. Da­bar pi­lia­kal­nio vie­to­je li­kęs eže­rė­lis.“

Alek­sas ra­do pir­mą­jį ne­tie­sio­gi­nį Steig­vi­lių kai­mo pa­mi­nė­ji­mą do­ku­men­tuo­se – 1555 me­tų Guos­ta­ga­lio in­ven­to­riaus kny­go­je įra­šy­tas vai­tas Jo­nas Steig­vi­lio­nis. O jau nea­be­jo­ti­nas kai­mo eg­zis­ta­vi­mas pa­tvir­ti­na­mas dau­giau kaip po šimt­me­čio – įra­šu baž­ny­čios kny­go­je apie Steig­vi­liuo­se 1675-ai­siais gi­mu­sią Mor­tą Ve­ly­kai­tę.

Po tuo pa­čiu sto­gu – kar­tų kar­tos

Alek­sas – jau ke­lin­tos kar­tos at­sto­vas, gy­ve­nan­tis iš­skir­ti­nia­me Steig­vi­lių kai­mo mū­ri­nu­ke išil­gai pa­grin­di­nės gat­vės. Šį na­mą 1895-ai­siais pa­sta­tė vai­ki­no pro­pro­se­ne­lis ūki­nin­kas Do­mi­ny­kas Po­žė­la.

Pašuškevičių sodybos gyvenamasis namas, 2017 m.

„Mū­sų gi­mi­nės na­mas to­je vie­to­je tik­riau­siai sto­vė­jo ir anks­čiau, grei­čiau­siai me­di­nis. Steig­vi­lių sen­bu­viai be­veik vi­si yra dau­giau ar ma­žiau tar­pu­sa­vy­je su­si­gi­mi­nia­vę (Alek­sas yra su­da­ręs sa­vo gi­mi­nės ge­nea­lo­gi­nį me­dį –redakcijos pa­sta­ba.), sa­vo gi­mi­nės to­li­mes­nė­se ša­ko­se tu­ri­me ir knyg­ne­šių, ir ki­tų žy­mių žmo­nių.“

Me­tams bė­gant, kei­čian­tis gy­ve­ni­mui mū­ri­nu­ko sa­vi­nin­kais ta­po Do­mi­ny­ko Po­žė­los ai­niai Pa­šiš­ke­vi­čiai.

Po­ka­riu ta­ry­bi­nė val­džia atė­mė iš šei­mos pu­sę na­mo, ap­gy­ven­di­no ki­tus žmo­nes. Ga­liau­siai su­ma­nė tą pu­sę nu­griau­ti ir pa­sta­ty­ti kaž­ko­kį tvar­tą.

Pa­šiš­ke­vi­čiai, pa­gai­lė­ję ke­lias kar­tas glau­džian­čios tė­viš­kės, nu­gy­ven­tą­ją na­mo da­lį iš val­džios iš­pir­ko, su­mo­kė­ję tuo lai­ku di­de­lius pi­ni­gus.

Alek­so tė­vas, val­di­nin­kams su­kly­dus, do­ku­men­tuo­se ta­po Pa­šuš­ke­vi­čiu­mi. Jis tę­sia gi­mi­nės tra­di­ci­ją – ūki­nin­kau­ja. O Alek­sas mo­ko­si su­vi­rin­to­jo pro­fe­si­jos, nes kol kas nė­ra ap­si­spren­dęs: ar taps ūkio pa­vel­dė­to­ju, ar nu­tars stu­di­juo­ti is­to­ri­ją.

Vai­ki­nui rū­pi ne tik gim­to­jo kai­mo praei­tis, bet ir šian­die­na. Sep­ty­nias­de­šimt pen­kis gy­ven­to­jus skai­čiuo­jan­tys Steig­vi­liai ne­tu­ri bend­ruo­me­nės, to­dėl spręs­ti kas­die­nes pro­ble­mas sun­kiau.

Alek­sas feis­bu­ke su­kū­rė pa­sky­rą „Steig­vi­lių kai­mas“, vir­tua­lią kai­mo bend­ruo­me­nę, ku­rio­je – 523 na­riai, nuo­lat be­si­kei­čian­tys in­for­ma­ci­ja, nau­jie­no­mis, be­si­da­li­jan­tys nuo­trau­ko­mis.

„Mū­sų kai­mas neiš­nyks, čia ku­ria­si ir nau­jos jau­nos šei­mos. O vie­na, grį­žu­si iš emig­ra­ci­jos, nu­si­pir­ko Steig­vi­liuo­se na­mą“, – džiau­gė­si Alek­sas.

Janina ŠAPARNIENĖ

Alekso filmas apie Steigvilių legendą, 2017 m. birželio 13 d.

Aleksas mano dėmesį atkreipė jau nuo pirmo sakinio, prabilęs Žeimelio gimnazijoje surengtoje moksleivių kraštotyrinėje konferencijoje. Jis ruošėsi pasakoti apie Lietuvą pasaulyje garsinusį savo tolimą giminaitį, kilusį iš to paties Steigvilių kaimo (dab. Pakruojo r.), imtynininką Karolį Poželą iš Čikagos, ir pasakė, kad jis išgarsėjo ne taip, kaip komunistas Karolis Požela. Iš tiesų, komunistas Požela XX a. pradžioje, iš Šiaulių vadovavęs to krašto bolševikams (radikaliesiems komunistams), kovojo prieš nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir už komunistinę Lietuvą Rusijos sudėtyje. O jo pusbrolis imtynininkas Karolis Požela, tuo metu keliaudamas per Rusiją, traukėsi nuo slenkančio raudonojo maro į Ameriką. Taip jam mirus 1954 m. rašė net kairiosios, Čikagoje ėjusios „Naujienos”: „Kai raudonasis tvanas ėmė vis labiau ir labiau artintis prie Sibiro, tai Požela nutarė visiškai iš Rusijos imperijos ribų pasitraukti”.

Taigi abiturientas Aleksas Pašuškevičius, kuris kol kas neviešina, kokias studijas pasirinks, prisistatė kaip istorikas – įvykių vertintojas. Nors iš tiesų jis yra nuovokus daugelyje sričių – tikra žvaigždutė ne tik Žeimelio gimnazijoje ir rajone, bet įvairiuose konkursuose prizines vietas laiminti ir Lietuvos mastu. Jis gražiai piešia (Žiemgalos muziejuje bei jo gimnazijoje buvo surengtos jo pieštų portretų parodėlės), pasireiškė kaip talentingas kraštotyrininkas ir kino dokumentininkas, šiuos savo talentus sudėjęs į keletą dokumentinių filmukų apie savo kraštą. Vienas filmas skirtas jau minėtam imtynininkui Karoliui Poželai. Kadangi ir pati prieš gerą dešimtmetį „Drauge” ir Žeimelio monografijoje (2006) esu rašiusi apie Karolį Poželą (beje, paskatinta tuometinio „Draugo” administratoriaus Valentino Krumplio, kuris yra žymiojo sportininko brolio vaikaitis), buvo įdomu su Aleksu susipažinti iš arčiau. Taigi vieną dieną Aleksą jo gimtajame Steigvilių kaime ir aplankiau. Jis gyvena įspūdingoje sodyboje, įkurtoje dar XIX a. pab. Kadangi namas statytas pasiturinčio ūkininko (Steigviliai buvo karališkasis – laisvųjų valstiečių – kaimas) iš ilgaamžės medžiagos – plytų, tai puikiai išsilaikęs. Aleksas didžiuojasi, kad namą statė jo prosenelis Dominykas Požela ir kad jo senelė sodybą taip gražiai prižiūrėjo, kad daug metų buvo apylinkėje gražiausia. (Ant namo tebekaba tai liudijanti metalinė lentelė.) Aleksas viename gyvenamojo namo gale yra įrengęs naminį muziejėlį, kur demonstruoja savo giminės (kol kas) istoriją.

Aleksas Pašuškevičius, dokumentinio filmo apie lietuvį imtynininką Karolį Požėlą, pasaulyje garsinusį Lietuvos vardą, autorius prie savo gimtojo namo Steigvilių kaime, Pakruojo r./A. Pašuškevičiaus asmeninio foto archyvo nuotr.

Karolis Požela, garsinęs Lietuvą Amerikoje

Na, o dabar apie jaunojo kino dokumentininko Alekso Pašuškevičiaus herojų Karolį Poželą, kuris, pasaulio turnyruose klausiamas žurnalistų ar organizatorių, niekada nepraleisdavo progos pasakyti, kad yra iš Lietuvos. Beje, kitais metais sukanka 125 metai nuo Karl Pojello, kaip jis pasivadino Amerikoje, gimimo, taigi bus proga ir lietuviams sporto entuziastams Amerikoje priminti apie šią sporto žvaigždę.

Aleksas filme „Karolio Poželos legenda” pirmiausia pateikia žinių apie patį Steigvilių kaimą. Ūkininko Poželos sodyboje XX a. pradžioje buvo surengtas vienas pirmųjų lietuviškų vakarų. Buvo suvaidinta garsaus šio krašto gydytojo, aušrininko, lietuvybės skleidėjo Adomo Sketerio pjesė „Iš tamsos į šviesą”. Čia ūkininkų sodybose spaudos draudimo metais prieglobstį rasdavo garsus knygnešys Jurgis Bielinis. O 1926 m. čia gimė garsus lietuvių krepšininkas ir treneris Kazys Petkevičius. Beje, pridursime, kad būtent jo stipruolis tėvas 1933 m., K. Poželai viešint Steigviliuose, su juo drįso susirungti.

K. Požela 1893 m. vasario 13 d. gimė Antano ir Julijos Kiršanskaitės Poželų šeimoje. Imtynėmis susidomėjo 1906 m., pirmieji jo varžovai buvo kaimovaikai, neretai vyresni. Domėjosi ir akrobatika. 1908 m. išvažiavo į Sankt Peterburgą, ten gyveno ir dirbo savo brolių Motiejaus ir Antano vaistinėje. (Tuo metu lietuviai darbo ieškoti važiavo ne tik į Ameriką, bet ir į didžiuosius Rusijos miestus – Sankt Peterburgą ar Rygą). Rimtai į sportą pasuko 1911 m. Būdamas 18 metų įstojo į „Sanitas” sporto klubą ir netrukus tapo vienu geriausių klubo imtynininkų. Jo talentas atsiskleidė bemaž iš karto, – sako Aleksas. – Požela laimėdavo vieną po kito įvairius čempionatus. Ir jau 1912 m. tapo Rusijos imperijos vidutinio svorio kategorijos čempionu. 1913 m. birželį Kijeve tapo čempionu pirmą kartą surengtose visos Rusijos olimpinėse žaidynėse. O jau kitą mėn. Lenkijoje, Vroclave, laimėjo tarptautinį čempionatą. Tais pačiais metais tapo dar ir Rusijos čempionu sunkiojo svorio divizijoje ir t.t. 1914 m. prasidėjus I Pasauliniam karui, savanoriu išėjo į Rusijos armiją, tarnavo inžinerijos divizijoje ir 1916 m. buvo sužeistas. Už tarnybą apdovanotas trimis Šv . Jurgio medaliais.

Režisierius cituoja garsų to meto Anglijos žurnalistą Ernest John Harison, kuris savo knygoje „Lithuania Past and Present” (1922) K. Poželą vadina išmintingiausiu imtynininku, kokį jam kada nors teko sutikti. „Jis buvo absoliučiai nenuvarginamas. Jo gera prigimtis ir aukšta dvasia niekada neišseko. Iš Dvinos fronto grįžo su sužeista dešine ranka. Išgijęs ėmė imtis geriau negu kada nors anksčiau”.

1917 m. Rusijoje įvykus revoliucijai ir krašte prasidėjus suirutei, K. Požela prisijungia prie grupės keliaujančių imtynininkų, kurios prieš karą buvo labai populiarios Rusijoje, ir atsiduria Sibire, vėliau Mongolijoje, Kinijoje, Japonijoje (ir visur skina įspūdingas pergales), kol galų gale su žmona Olga, su kuria susipažino Rusijoje, 1923 m. rugpjūčio 9 d. atvyksta į Seattle, Washingtono valstiją. Anot A. Pašuškevičiaus, čia įsitvirtino ilgam ir žingsnis po žingsnio pradėjo kilti į sporto aukštumas. Lemtingas posūkis jo karjeroje įvyko 1927 m., kuomet jo agentu tapo Antanas Tamašiūnas. Wisconsine per 3 minutes jis nugalėjo Kanados čempioną Carl van Wurden, tačiau tikra žvaigžde tapo 1928 m., kuomet Čikagoje nugalėjo tuometinį vidutinės kategorijos pasaulio čempioną, taip pat lietuvių kilmės Johnny Mayers. Jis pasaulyje tapo vienu populiariausių amerikietiškų imtynių profesionalu Amerikoje. 1929 m. sausio 10 d. jam buvo suteikta JAV pilietybė.

Įžymusis sportininkas gimtinėje

1932 m. ir 1933 m. viešėdamas Europoje K. Požela aplankė ir gimtąjį Steigvilių kaimą. Anot Alekso, išvaikščiojo kone kiekvieną sodybą, domėjosi, kaip gyvena jo gimtojo kaimo žmonės. Steigvilietis Antanas Mačiulis prisimena savo tėvo pasakojimus, kaip kūlimo metu kaimo vyrai kalbėjo apie savo darbo sunkumą. Karolis, pasiklausęs šių kalbų, su tuo sutiko, taip nustebindamas vyrus. Jiems atrodė, jog tokiam stipruoliui nėra nieko sunkaus. Viešnagės metu Karolis surengė parodomąsias dvikovas Steigvilių bei Lauksodžio kaimuose.

Aleksas sako: „Tvirti nervai ir nepalenkiamas užsispyrimas, atrodo, buvo šeimos bruožas. Felicija Ramanauskienė, Karolio sesuo, gyvenusi Steigviliuose, ūkio darbuose retai kada nusileisdavo savo vyrui, o neretai jį ir lenkdavo”.

Dokumentiniame filme režisierius pasakoja ir nepaprastąją istoriją apie „prancūzų Angelą” – kaip K. Požela iš likimo nuskriausto jaunuolio Maurice Tillet padarė pasaulio čempioną. „Požela pamatė jame žmogų, turintį realių šansų tapti imtynių profesionalu ir ėmė jį treniruoti”, – sako jis. Angelas tris kartus tapo sunkiasvorių kategorijos pasaulio čempionu. Filme taip pat paaiškėja, kad 1945 m. Karolį pasiekė skaudi žinia iš Rusijos – jo brolis Antanas buvo ištremtas į Sibirą, Vorkutą, kur vėliau mirė.

K. Požela tapo ne tik garsus, bet ir turtingas, jis Čikagoje, Halsted gatvėje, kartu su geriausiu savo draugu Maurice pasistatė namus, kuriuos V . Krumplis šių eilučių autorei yra įvardijęs rūmais. Deja, ir sportininkus pakerta ligos. Abu bičiuliai, dar nesulaukę senatvės, sunkiai susirgo – Karoliui buvo diagnozuotas plaučių vėžys, o Maurice – padidėjusi širdis. „1954 m. rugsėjo 24 d. rytą Karolis mirė. O pranešus Maurice apie draugo netektį, šis pareiškė, jog jam nebėra prasmės daugiau gyventi, ir puolė į neviltį. Jį bemat ištiko priepuolis, ir tą patį vakarą Maurice ligoninėje mirė. Tillet buvo sakęs, kad pasaulyje nėro kito žmogaus, šalia kurio jis norėtų būti palaidotas, išskyrus Karolį Poželą. Antanas Tamašiūnas atsiminė šiuos žodžius ir nusprendė abu palaidoti kartu. Per sporto legendų laidotuves gedulingoje procesijoje važiavo 300 automobilių kolona, dalyvavo tūkstančiai žmonių. Kapinėse plevėsavo Amerikos, Prancūzijos ir Lietuvos vėliavos. Karolis iš šiandien prisimenamas gimtuosiuose Steigviliuose, kurių žmonės didžiuojasi, kad iš jų kaimo kilo žmogus, kuris pasiekė tokių sporto aukštumų ir garsino Lietuvą”. Taip baigiasi Alekso filmas, kurių jis yra sukūręs jau ne vieną.

Sėkmės filmo kūrėjui

Man teko pamatyti ir jo kino pasakojimą apie vieną iš daugelio šio krašto vėjinių malūnų – statytą Antano Skrupskelio. Aleksas yra ne tik savo krašto, bet ir Lietuvos patriotas. Ir paprašytas atsiųsti savo nuotrauką parinko ne bet kokią – o šalia trispalvės vėliavos. Būtų teisinga, jeigu ir šį deimančiuką paglobotų gera ranka (kokia, pvz., buvo jo tėviškėno Karolio Poželos), nes vargu ar kaimo pensininkai tėvai pajėgs jam duoti jo talento vertą išsimokslinimą... kad netektų važiuoti skinti braškių į Norvegiją ir taip tą savo talentą pražudyti. Šiandien jis savo medžiagą filmams, kuriuos nebūtų gėda parodyti ir per Lietuvos televiziją, filmuoja ne kokiomis nors brangiomis kino kameromis, o paprasčiausiu telefonu.

Duok, Dieve, laimės šiam jaunam talentui.

Audronė V. Škiudaitė

Gimnazistas piešia portretus, 2016 m. lapkričio 4 d.

Ant­ra­die­nį Pak­ruo­jo suau­gu­sių­jų ir jau­ni­mo švie­ti­mo cent­re ati­da­ry­ta Žei­me­lio gim­na­zi­jos ket­vir­to­ko Alek­so Pa­šuš­ke­vi­čiaus pie­ši­nių pa­ro­da „Port­re­tai“.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi pieš­tu­ku pieš­tas pa­ties au­to­riaus au­top­rot­re­tas, jo ar­ti­miau­sių žmo­nių, kla­sės drau­gių ir pa­žįs­ta­mų po­rtre­tai.

„Ko­dėl nė­ra nė vie­no vai­ki­no po­rtre­to? Tie­siog taip išė­jo. Pats pa­si­ren­ku, ką pieš­ti“, – pri­si­pa­ži­no gim­na­zis­tas, pri­sta­ty­da­mas sa­vo dar­bus.

Alek­sas pa­sa­ko­jo, jog daž­niau­siai pie­šia lais­va­lai­kiu. Ne „iš na­tū­ros“, o žiū­rė­da­mas į pie­šia­mo žmo­gaus nuo­trau­ką. Anks­čiau po­rtre­tui nau­do­jo skir­tin­go kie­tu­mo pieš­tu­kus, da­bar už­ten­ka ir vie­no. O pa­ts po­rtre­tas gims­ta per 8–9 va­lan­das.

„Ga­liu pri­si­pa­žin­ti, kad vai­kys­tė­je ne­la­bai mė­gau pieš­ti žmo­nes, ypač – jų pro­tre­tus. Dėl to, kad nie­ka­da ne­pa­vyk­da­vo su­kur­ti tik­ro­viš­kų ar bent to­kių, ko­kie ir pa­čiam pa­tik­tų. Kad nu­pie­šiau pir­mą­jį pro­tre­tą, bu­vo tik­ras at­si­tik­ti­nu­mas, ku­ris ne­tru­kus ta­po ma­no kas­die­ny­be. To­liau pieš­ti ma­ne mo­ty­vuo­ja šei­mos na­rių, kla­sės drau­gų ir pa­žįs­ta­mų ge­ra nuo­mo­nė“, – sa­kė Alek­sas, pri­dur­da­mas, jog per dve­jus me­tus su­ge­bė­jo pa­da­ry­ti ne­men­ką pa­žan­gą: ma­no, kad da­bar nu­pieš­ti po­rtre­tai ta­po tik­ro­viš­kes­ni nei anks­tes­nie­ji.

Neat­si­tik­ti­nai ir pa­ro­do­je jo kū­ri­niai su­ka­bin­ti ei­lės tvar­ka: nuo pir­mų dar­bų iki pa­sku­ti­nių­jų.

Aleksas Pašuškevičius po savo autorinės parodos atidarymo, 2016 m. spalio 25 d.

Vai­ki­nas pie­šia ne tik po­rtre­tus. Ta­čiau pa­sta­rie­ji se­ka­si ge­riau­siai. Šį žan­rą pir­mą kar­tą iš­ban­dė prieš pen­ke­rius me­tus: tai bu­vo ma­mos po­rtre­tas. Pas­kui su­kū­rė dar ke­le­tą ir pa­ro­dė dai­lės mo­ky­to­jai. Su­lau­kęs tei­gia­mo įver­ti­ni­mo, kū­rė to­liau. Iki kol už­da­rė mo­kyk­lą Bar­diš­kiuo­se ir te­ko pe­rei­ti mo­ky­tis į Žei­me­lio gim­na­zi­ją. Gal ta pa­si­kei­tu­si ap­lin­ka kiek pa­vei­kė, ta­čiau bū­tent ta­da Alek­sas nu­sto­jo pieš­ti.

Prie pie­ši­mo grį­žo po ke­le­rių me­tų per­trau­kos, pa­ska­tin­tas Žei­me­lio gim­na­zi­jos dai­lės mo­ky­to­jos In­gos Stri­ži­gaus­kie­nės. Pa­ti pe­da­go­gė sa­vo mo­ki­nio dar­bus ver­ti­na itin šil­tai.

Ko­kią vie­tą jo gy­ve­ni­me užims po­rtre­tų kū­ri­mas atei­ty­je, Alek­sas da­bar neį­si­vaiz­duo­ja. Nors jau da­bar su­lau­kia už­sa­ky­mų.

Is­to­ri­nes kny­gas, žy­mių žmo­nių biog­ra­fi­jas itin mėgs­tan­tis skai­ty­ti abi­tu­rien­tas sva­jo­ja tap­ti re­ži­sie­riu­mi ir kur­ti fil­mus. Kla­sės rim­tuo­liu va­di­na­mas vai­ki­nas sa­vo su­kur­tą pro­jek­ti­nį fil­mą apie žy­dų ge­no­ci­dą bu­vo pri­sta­tęs res­pub­li­ki­niam kon­kur­sui „Aš – au­to­rius“ ir lai­mė­jo no­mi­na­ci­ją.

Pir­mo­sios A. Pa­šuš­ke­vi­čiaus au­to­ri­nių dar­bų pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vo ir jo ma­ma Va­lė, kla­sės drau­gai bei auk­lė­to­ja. Pas­ta­rie­ji ren­gi­nio pra­džio­je su­si­rin­ku­sie­siems do­va­no­jo dai­ną. O kla­sės mer­gai­tės vai­ši­no pa­čių iš­kep­tu ru­de­ni­niu py­ra­gu.

Stanislava VIČAITĖ

Parodomis paminėta žymi dailininkė, 2017 m. vasario 17 d.

Žei­me­lie­čiai pa­ro­do­mis pa­mi­nė­jo dai­li­nin­kės Mar­cės Ka­ti­liū­tės aš­tuo­nias­de­šim­tą­sias mir­ties me­ti­nes. Žei­me­lio kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je „Žiem­ga­la“ šeš­ta­die­nį ati­da­ry­ta dai­li­nin­kės Da­lios Sta­laus­kie­nės ta­py­bos ant stik­lo dar­bų ir gim­na­zis­to Alek­so Pa­šuš­ke­vi­čiaus pieš­tų po­rtre­tų pa­ro­da.

Pa­ger­biant žy­mios dai­li­nin­kės at­mi­ni­mą mu­zie­ju­je bu­vo su­reng­ta eks­po­zi­ci­ja iš do­ku­men­tų, nuo­trau­kų, pub­li­ka­ci­jų. Dai­li­nin­kės M. Ka­ti­liū­tės Žei­me­ly­je pėd­sa­kas nė­ra ryš­kus – 1923–1925 me­tais lan­kė Žei­me­lio mo­kyk­lą, po to su tė­vais iš­vy­ko gy­ven­ti į Jo­niš­kio ra­jo­ną, kuriame ir sklei­dė­si jos ta­len­tas.

Mu­zie­jus šią su­kak­tį pa­mi­nė­jo vi­suo­me­nei pri­sta­ty­da­mas šių die­nų be­si­sklei­džian­tį ta­len­tą – Žei­me­lio gim­na­zi­jos bai­gia­mo­sios kla­sės gim­na­zis­to Alek­so Pa­šuš­ke­vi­čiaus kū­ry­bą. Vai­ki­nas pa­ro­dai pri­sta­tė ke­lias de­šim­tis pieš­tu­ku pieš­tų po­rtre­tų.

Gim­na­zis­tui Alek­sui Pa­šuš­ke­vi­čiui – pa­dė­ka ir lin­kė­ji­mai puo­se­lė­ti me­ni­nin­ko ta­len­tą.

Dau­giau­sia dė­me­sio su­lau­kė D. Sta­laus­kie­nės ta­py­bos ant stik­lo dar­bai. Juo­lab kad me­ni­nin­kė iš Mo­lė­tų žei­me­lie­čius pa­kvie­tė pa­si­mo­ky­ti ta­py­ti ant stik­lo. Ta­py­bą spe­cia­liais da­žais ant stik­li­nių in­dų, tau­rių iš­ban­dė ne tik suau­gu­sie­ji, bet ir vai­kai. Pa­ro­do­je bu­vo pri­sta­ty­ti ir dai­li­nin­kės ta­py­bos ant šil­ko dar­bai.

Ren­gi­nio me­tu sa­vo kū­ry­bos dai­nas, pri­tar­da­mas gi­ta­ra, at­li­ko Žei­me­lio ka­ta­li­kų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Vai­das Mi­kal­čius.

Janina VANSAUSKIENĖ

Bardiškiuose ir vėl „Auksinis kiaušinis“!, 2018 m. kovo 26 d.

Kovo 24 d. Bardiškiuose įvyko tradicinė 16-oji kaimo teatro mėgėjų šventė „Auksinis kiaušinis““. Šiais metais ji skirta pirmojo lietuviško spektaklio Žeimelio valsčiuje 115-osioms metinėms. Apie Steigvilių kaime parodytą spektaklį 1903m., pasakojo steigvilietis, rašantis kaimo istoriją – Aleksas Pašuškevičius. Šventės metu kalbėjo renginio pradininkė ir sumanytoja buvusi kultūros namų vadovė Donė Legeza.

Aleksas Pašuškevičius 16-oje kaimo teatro mėgėjų šventėje „Auksinis kiaušinis““, 2018 m. kovo 24 d.

Spektaklius parodė Guostagalio, Mikoliškio, Ūdekų ir Pasvalio rajono Nairių dramos mėgėjai. Komisija: Linkuvos KC direktorius Methardas Zubas, režisierius Simonas Kilius, Naisių vasaros teatro aktorė Monika Vaičiūtė, minėta Donė Legeza. O žiūrovai savo ruožtu rinko geriausius artistus ir kolektyvą. Geriausios artistės prizas atiteko ūdekietei Daivai Naudžiūnienei, geriausio artisto – guostagaliečiui Valentui Mickevičiui, linksmiausias – nairietis Egidijus Medeckas, o metų atradimas mikoliškietė Birutė Jakuškienė. Žiūrovai „geriausio kolektyvo“ titulą atidavė Ūdekietėms suvaidinusioms G.Mareckaitės spektaklį „Penkios mylimos arba kaip rasti šeimos laimę“ Gitanai Norgailienei šita šventė buvo pirmoji kaip dirbančiai kultūros namuose ir organizuojančiai šį renginį.

Linkuvos kultūros centras

Nuotraukos

• 

  Prie obels, Steigviliai, 2016 metai

• 

  Prie Ratkūnų vėjo malūno. Žygio vėjo malūnų takais metu, 2017 metų rugsėjo 23 d.

• 

  Aleksas Pašuškevičius pristato Steigvilių kaimo istoriją Žeimelio žemės ūkio mokykloje, 2018 m. vasario 15 d.

• 

  Aleksas Pašuškevičius 2018 m.

• 

  Poilsis prie Steigvilių vėjinio malūno, 2017 m. balandis

• 

  2021 m. sukako 150 metų nuo Steigvilių kaimo Beinoravičių vėjo malūno pirmojo paminėjimo ir 130 metų nuo dabartinio malūno pastatymo. Šių datų atminimui nupintas ir ant malūno durų pakabintas ąžuolo lapų vainikas. 2021-08-19

Nuorodos, šaltiniai

• Steigvilių kaimas
• Steigvilių malūnas
• Kaip išlydyti ir sujungti kaimo istoriją: Aleksas, būsimasis suvirintojas iš Steigvilių
• Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos 2018 m. veiklos ataskaita, 91 psl.
• Aleksas iš Steigvilių užrašė gimtojo kaimo istoriją, etaplius.lt, 2019-03-30
• Laba diena, Lietuva, 2018-03-16 (nuo 58:10 min.)
• Atspindžiai. Paveldo kolekcija. Pakruojo krašte prasmegę vėjo malūnai ir jais Sodeliškių kaime susirūpinęs meistras, 2020.01.05 (nuo 5:54 min.)
• Jaunuolio širdyje - šeimos ir kaimo istorija, skrastas.lt, 2020-03-09
• Gimnazistas piešia portretus, krastas.lt, 2016-11-04
• Parodomis paminėta žymi dailininkė, kelmes.krastas.lt, 2017-02-14
• Kaimas išliks, nes rašoma jo istorija, krastas.lt 2018-03-10
• Laikraštis DRAUGAS, 2017 m. birželio 13 d., 3 puslapis
• http://www.linkuvoskc.lt/bardiskiuose-ir-vel-auksinis-kiausinis/