Alfonsas Bielinis
| Alfonsas Bielinis | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1906 m. balandžio 22 d. Ryga (Latvija) |
| Mirė | † 1970 m. vasario 7 d. Vilniuje |
|
| |
| Veikla | Pedagogas, vadovas, bibliografas, kraštotyrininkas
|
Alfonsas Bielinis ( 1906 m. balandžio 22 d., Ryga (Latvija) – 1970 m. vasario 7 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse) – Pedagogas, vadovas, bibliografas, kraštotyrininkas.
Biografija
Gimimo data kitų šaltinių duomenimis – 1906 m. gegužės 14 d.
Tėvams grįžus į Lietuvą, nuo 1921 m. gyveno Latakiškės kaime (Ignalinos raj.). Mokėsi Švenčionių gimnazijoje, 1926 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1926–1929 m. studijavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų fakultete klasikinę filologiją, etnologiją ir istoriją, 1935 m. apsigynė etnologijos magistro, o 1939 m. – klasikinės filologijos magistro baigiamuosius darbus, 1940 m. gavo išsilavinimą liudijantį diplomą.
Jaunystėje jis buvo aktyvus skautas, vienas iš šios organizacijos narių lenkų okupuotame Vilniuje, nuo 1925 m. – moksleivių tautosakininkų kuopos, kurios daugumą sudarė skautai, organizatorius. Jis taip pat buvo ir Šv. Kazimiero draugijos narys, rengė paskaitas ir vakarones.
1926–1938 m. A. Bielinis dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, kur jį pakvietė ir priėmė šios draugijos įkūrėjas Jonas Basanavičius. Jis rinko kraštotyrinę ir folklorinę medžiagą, ją sistemino ir publikavo, 1928 m. žurnale "Lietuvių tauta" paskelbė 145 paties surinktas dzūkų dainas su J. Basanavičiaus paruoštu jų apibūdinimu.
Po J. Basanavičius mirties 1927 m. A. Bielinis su A. Valaičiu perėmė ir tvarkė Lietuvių mokslo draugijos biblioteką, buvo jos vedėjo padėjėjas, saugojo jos fondus nuo sunykimo, tvarkė rankraštyną ir muziejų. A. Bielinis buvo vienas iš leidinio "Wilno i ziemia Wilenska" (lenkų kalba, "Vilnius ir Vilniaus kraštas", 2 tomai, 1930 m.) autorių, redagavo leidinį "Mūsų žygiai".
1938–1943 m. A. Bielinis dirbo pedagoginį darbą įvairiose Vilniaus mokyklose. 1943–1944 m. jis buvo Vydžių (tuometinė Švenčionių apskritis, dabar – Baltarusija) lietuvių progimnazijos direktorius.
1944–1946 m. A. Bielinis gyveno Anykščiuose ir buvo pirmasis po Antrojo pasaulinio karo Anykščių gimnazijos direktorius.
1944 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas į šias pareigas, jis būrė naują mokytojų kolektyvą, rūpinosi, kad mokiniai nebūtų mobilizuoti į kariuomenę ir galėtų baigti mokyklą. Gelbėdamas šaukiamojo amžiaus jaunuolius, jis pats nurodė jiems klastoti dokumentus, kad tik šie galėtų tęsti mokslą.
Dvejus metus Anykščių gimnazijai vadovavusį direktorių ir mokytoją A. Bielinį jo buvę mokiniai ir auklėtiniai prisiminė kaip nuostabios sielos žmogų.
Nuo 1946 m. iki gyvenimo pabaigos A. Bielinis gyveno Vilniuje, 1946–1970 m. dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos vyriausiuoju bibliografu, tvarkė mokslinius fondus.
Jis parengė ir išleido išleido bibliografijos rodykles: "Lietuvos TSR Mokslų akademijos ir jos mokslo darbuotojų leidinių bibliografija. Knygos. 1941–1954" (su J. Basiuliu ir S. Kisieliene, 1956 m.), "Medicinos daktarų disertacijos, apgintos arba pripažintos Vilniaus universitete 1793–1842 metais" (1957 m.), "Lietuvių kalbotyra. 1944–1960" (su E. Stanevičiene, 1963 m.), "Lietuvių kalbotyra. 1961–1964" (su E. Stanevičiene, 1965 m.).
A. Bielinis mokėjo rusų, lenkų vokiečių ir lotynų kalbas. Iš lotynų kalbos jis išvertė XVII a. vidurio veikalą Kazimiero Simonavičiaus "Didysis artilerijos menas", kuris nebuvo išleistas.
Laisvalaikiu mėgo humorą, keliones, dainuodavo.
Buvo vedęs. Duktė Ona Gražina Bielinytė-Rakauskienė (g. 1945 m.) – mokslininkė ekonomistė.
Mirė 1970 m. vasario 7 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse.
Šaltiniai
| Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |