Tėvas Stanislovas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Algirdas Mykolas Dobrovolskis)
Algirdas Mykolas Dobrovolskis
Tėvas Stanislovas OFM Cap.

Gimė 1918 m. rugsėjo 29 d.
Radviliškis
Mirė 2005 m. birželio 23 d. (86 m.)
Kaunas

Veikla
kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas

Alma mater 1944 m. Kauno kunigų seminarija

Žymūs apdovanojimai

1996 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas,
1999 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius

Algirdas Mykolas Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas OFM Cap., 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškis2005 m. birželio 23 d. Kaunas, palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje) – vienuolis kapucinas, kunigas, iškilus pamokslininkas, aktyvus lietuvių pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, karitatyvinės veiklos socialiniame užribyje esantiems, nuo priklausomybės ligų kenčiantiems žmonėms organizatorius, bažnytinio ir liaudies meno rinkėjas, Kėdainių krašto Garbės pilietis.

Kilmė

Tėvas – Antanas Dobrovolskis buvo geležinkelio tarnautojas, po kelių tarnybos metų tapęs Radviliškio depo, vieno svarbiausių geležinkelio mazgų tarpukario Lietuvoje, viršininku.
Motina – Elena Steponavičiūtė, namų šeimininkė. Mykolas Algirdas buvo vienintelis Dobrovolskių sūnus. Šeimoje augo keturios vyresnės seserys, trys iš pirmosios tėvo santuokos, viena iš antrosios. Vaikas motinos neteko būdamas pusantrų metų, tėvas vedė trečią kartą. Berniukas augo apsuptas tėvų, seserų meile ir rūpesčiu. Ypač Algirdą Mykolą mylėjo pamotė, apie kurią jau brandos metais Tėvas Stanislovas sakė, kad tai buvo pati nuostabiausia, kokia tik gali būti pamotė. Dobrovolskių šeima buvo šviesi, mokėsi visos seserys, trys tapo mokytojomis, viena – gydytoja.

Mokslai

Algirdas mokėsi Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau – Kauno jėzuitų gimnazijoje. Besimokant gimnazijoje,jis apsisprendė pasirinkti vienuolio kelią. Šį apsisprendimą galėjo lemti pažintis su Kauno priemiesčių varguomenės gyvenimu. Ten jaunuolius nuvesdavo gimnazijos kapelionas. Jaunąjį Dobrovolskį skurdo vaizdai sukrėtė iki sielos gelmių.

Pasirinkimas

1936 m. vasarą, baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją, jaunuolis išvažiavo į Plungės švento Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų, pasižymėjusių griežtais neturto įžadais, vienuolyną. Gimnazijoje jį labai žavėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181 ar 1182 – 1226) asmenybė. Apie jaunuolio apsisprendimą neturtui byloja toks epizodas. Kai tėvas davė pinigų traukinio bilietui iki Plungės nusipirkti, nuo bilieto likusią grąžą Mykolas Algirdas atidavė atgal kaip ir drabužių kišenėje buvusią antrąją nosinę.

Jaunasis Dobrovolskis įšventinamas į vienuolius kaip brolis Stanislovas. Broliai kapucinai pasižymėjo aukšto lygio intelektinėmis studijomis, kurios jaunuolį labai domino. Jis buvo gabus, darbštus, po įšventinimo, vienuolyno vyresniųjų rekomenduotas, rengėsi tolesnėms teologijos ir psichologijos studijoms Prancūzijoje.

Karo metų laikotarpis

1940 m. birželį, prasidėjus pirmajai tarybinei okupacijai, studijų užsienyje teko atsisakyti. Vienuolynas pasiuntė brolį Stanislovą mokytis į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Besimokydamas joje, klierikas Dobrovolskis gelbėjo žydus, išrašydavo jiems fiktyvius gimimo liudijimus. Tuo pradėjo domėtis gestapas, laimei, nacių represijų pavyko išvengti.

1944 m. kovo 25 d. mažesnysis brolis kapucinas baigė, buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu. Buvo paskirtas į Petrašiūnų kapucinų vienuolyną ir šalia esančią parapiją.

Iki 1947 m. kunigavo Plungėje.

Pasipriešinimo kelyje

Per puspenktų kunigystės metų Tėvas Stanislovas apvažiavo kone šimtą Lietuvos parapijų jose sakydamas pamokslus, savo ganytojišku žodžiu padėdamas tikintiesiems įveikti okupantų sėjamą baimę, neviltį, grėsmę. Jau Nepriklausomybės metais viename interviu jis sakė: “Aš kalbėjau taip lyg mano brolis gulėtų nušautas miestelio aikštėje, lyg tėvas, nuvežęs paskutinius grūdus valdžiai pyliavai ir palikęs vaikus be duonos.“

1948 m. rugpjūčio 11 d. Tėvą Stanislovą pirmą kartą suėmė. Jį apkaltino pastovia ir ilgalaike antisovietine propaganda. Baudžiamojoje byloje П-12240-LI Tėvui Stanislovui buvo inkriminuota, kad: - „važinėdamas po daugelį Lietuvos miestų pamoksluose jis teigė, kad sovietų valdžia uždarys bažnyčias ir pavers jas sandėliais; - daugelį asmenų ištrems kaip tremia dabar; - ragino melstis už ištremtus į Sibirą ir sėdinčius kalėjimuose; - padėti kovojantiems už Lietuvos nepriklausomybę; - nebendradarbiauti su MGB, nestoti į VKP(b) ir komjaunimą; - nešvęsti sovietinių švenčių; - neiti į demonstracijas, ignoruoti sovietinius įstatymus; - nesitenkinti santuokų registravimu CBAĮ, nes be bažnyčios - tai paleistuvavimas; - vengti mišrių santuokų (su rusais)“.

Tėvas Stanislovas šiuos kaltinimus pripažino, sutiko su liudininkų parodymais. 1948 m. gruodžio 25 d. Ypatingojo Pasitarimo buvo nuteistas pagal RTFSR Baudžiamojo kodekso (Lietuvoje jis galiojo iki 1961 m.) str. 58 – 10 II dalį 10 metų pataisos darbų.

Pirmasis kalinimas

Kalėjo Stanislovas Intoje, Komijos Respublika, Rusijos Federacija. Tuo metu Intoje buvo 4 tūkst. kalinių, iš jų 800 lietuvių, tarp jų dešimt kunigų. Vėliau jis buvo perkeltas į Vorkutą, kur dirbo anglies šachtose, statybose.

Lagerio kalinių atsiminimu Tėvas Stanislovas lageryje išsiskyrė dvasios stiprybe, altruizmu. Kaliniai lietuviai jį vadindavo „tėveliu“, kitataučiai „batiuška‘‘. Gavęs iš parapijiečių maisto siuntinėlį, eidavo tiesiai pas labiausiai paliegusius kalinius, nepaisydamas nei jų tautybės, nei tikėjimo, viską jiems išdalydavo.

Vienas iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001), su kuriuo Tėvas Stanislovas kartu kalėjo 5 metus, liudija: „Jau tada Tėvas Stanislovas buvo legenda. Iš lietuvių niekas taip nebuvo mėgiamas kitataučių kaip jis. Jį labai gerbė ir kunigai, ir pasauliečiai. Jis buvo žmogiškas, tolerantiškas, mokėjo kelias kalbas (klasikines - lotynų, graikų, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, italų, anglų – B.T., A.B.) nejautė kalbų barjero, gerai išmanė filosofiją ir teologiją, galėjo šviesti žmones.“

Lageryje tėvas Stanislovas kalėjo 8 metus, 1956 m. rugpjūčio mėn. buvo paleistas. Į lagerio viršininko klausimą paleidžiant kalinį ar jis pakeitė savo įsitikinimus, Tėvas Stanislovas atsakė: „Įsitikinimai nesikeičia, pilieti viršininke, jie gilėja“.

Sugrįžus į Lietuvą

Iš lagerio į Lietuvą parvežė filosofo Levo Karsavino (1882–1952) lageryje rašytų darbų rankraščius.

Grįžęs į Lietuvą, į Petrašiūnų vienuolyną grįžti negalėjo, neskapucinų vienuolija buvo uždrausta, vienuolynas uždarytas, pastatas nugriautas, jo vietoje pastatytas fabrikas. Tėvui Stanislovui buvo uždrausta turėti kapucino tonzūrą, auginti barzdą, dėvėti vienuolio abitą. Jam leista dirbti tik kaip diecieziniam kunigui.

Tėvas Stanislovas gavo atkampią Vertimų parapiją Jurbarko rajone.

Antrasis kalinimas

1957 m. kovo mėn. Stanislovas vėl suimamas. Bausmė pagal tą patį straipsnį „antitarybinė agitacija nacionalistiniais arba religiniais motyvais“. Antrojo įkalinimo metu dirbo Vorkutlage miško darbus. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. buvo paleistas.

Po antrojo kalinimo, kaip „ypatingai pavojingas“ asmuo jis buvo kilnojamas po nuošaliausias, skurdžiausias parapijas, kuriose nebūdavo klebonijos ir elementariausių buities sąlygų.

Sunkus dešimtmetis

1957 m. rugsėjo mėn. Tėvas Stanislovas buvo paskirtas į Juodeikių parapiją Joniškio rajone. Kadangi klebonijos nebuvo, teko apsigyventi zakristijoje. Joje netilpo net sudedama lovelė, todėl teko miegoti ant stalo.

Už klebonijos ir koplytstulpių Juodeikiuose statybą bei rekolekcijas kunigams Stanislovas apkaltinamas priešiška sovietinei valdžiai veikla ir 1960 m. perkeliamas į Žemaitkiemį Ukmergės raj. Be teisės kunigauti, sakyti pamokslus.

Apie Žemaitkiemį praleistus 1,5 metų sakė, kad tai – baisiau negu lageris. Gelbėjo intelektualinė veikla ir fizinis darbas. Tada pradėjo versti Rainerio Marijos Rilkės (1875 – 1926) poeziją. Žemaitkiemyje atkasė po giliu purvo sluoksniu buvusį miestelio grindinį, prie gatvių iškasė griovius, tvarkė miestelio kapines.

1961 m. vasarą Tėvui Stanislovui buvo grąžintos kunigystės teisės. Jis paskiriamas į Milašaičius Raseinių rajone (anksčiau Ariogalos raj.). Milašaičiuose gyvenimo sąlygos tapo normalesnės, buvo elektra. Be pastoracinio darbo Tėvas Stanislovas galėjo atsidėti teologinėms filosofinėms studijoms.

Tarpbibliotekiniu abonementu parsisiųsdindavo iš Leningrado A. Saltykovo–Ščedrino bibliotekos garsių Vakarų filosofų, teologų užsienio kalbomis parašytas mikrofilmuotas knygas. Jas skaitydavo ant sienos, naudodamasis vaikišku diaprojektoriumi. Gautas knygas vertė į lietuvių kalbą.

Po Milašaičių sekė Butkiškė Raseinių raj., į kurią jis buvo perkeltas 1962 m. vasarą. Šioje parapijoje Tėvas Stanislovas prikėlė naujam gyvenimui bažnyčią ir kapinaites. Visose parapijose, netgi Žemaitkiemyje, rašė pamokslus, kaip sakė viename interviu “pats sau“.

24 metai Paberžėje

1966 m. Tėvas Stanislovas buvo perkeltas į atkampų Paberžės bažnytkaimį Kėdainių raj., į kurį nebuvo jokio kelio. Paberžėje jis kunigavo 24 metus. Čia suremontavo bažnyčią, sutvarkė Paberžės ir aplinkinių kaimų kapines. Šventoriuje ir kapinėse pastatė originalių paminklų, vien koplytstulpių - 36.

Jo dėka greitai Paberžė tapo dvasinės traukos, šviesos, rezistencijos centru. Iš visos Lietuvos pas Tėvą Stanislovą krikštyti, tuoktis, priimti pirmuosius sakramentus, laidoti artimuosius, pasiguosti, pabūti jo artumoje traukė žmonės. Niekam niekada Tėvas Stanislovas neatsakė. Vienodai dėmesingas jis buvo ir vargų prispaustam kaimo žmogui, ir intelektualui.

Disidentinė organizacija

Tėvas Stanislovas laikė ir platino draudžiamą literatūrą. Iš Paberžės jo dėka po visą Lietuvą plito „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“, Stanislovo verstų Vakarų filosofų ir teologų knygos, išleistos savilaidos būdu, tarpukario Lietuvos leidiniai.

Pas Tėvą Stanislovą lankydavosi ne tik Lietuvos intelektualai, jaunimas, bet ir disidentai iš TSRS. Paberžėje kelis kartus viešėjo disidentas, ortodoksų bažnyčios teologas Tėvas Aleksandras Menis (1935 – 1990). Tėvas Stanislovas vienas iš pirmųjų Lietuvoje gavo ir platino garsaus rusų rašytojo, disidento Aleksandro Solženicyno (1918 – 2008) kūrinius, kitus pogrindinius savilaidos leidinius iš Rusijos.

1978 m. jis kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais pasirašė pareiškimą dėl naujos LTSR konstitucijos, varžančios tikinčiųjų teises, o 1983 m. pareiškimą, reikalaujantį nutraukti kunigų Alfonso Svarinsko (1925 – 2014) ir Sigito Tamkevičiaus kalinimą.

Kultūros vertybių saugotojas

Tėvas Stanislovas daug nusipelnė išsaugodamas nuo sunaikinimo kultūros vertybes. Jis rinko bažnytinio meno ir etnologinę medžiagą, klebonijoje ir šalia esančioje klėtelėje įkūrė unikalų bažnytinio ir liaudies meno muziejų.

Bažnytinio meno kolekcijai surinkta 428 arnotai, 749 stulos, 143 veliumai (palės) mišių taurei pridengti, kai kurie daugiau nei 100 metų senumo, 46 ligonių lankymo, komunijos maišeliai, 52 kryžiai, 57 žvakidės, apie 100 žibintų, kuriuos restauravo Jolanta Antanaitienė ir kt.

Liaudies meno kolekcija taip pat buvo gausi – saulutės, paveikslai, mediniai dievukai, varpeliai, ąsočiai, variniai puodai.

Pats Tėvas Stanislovas kalė kryžius, darė saulutes. Jis su pagalbininkais nukalė apie 30 tūkst. saulučių, kurias dovanodavo Paberžės lankytojams.

Paberžės klebonijoje su koplytstulpių meistru Stasiu Pikčiu jis sumontavo 98 kolytstulpius ir stogastulpius. Talentingi liaudies meistrai – tapytojas Stasys Petrauskas, medžio drožėjas Rimantas Idzelis padėjo restauruoti bažnyčią, sutvarkyti kapinaites. Tėvo Stanislovo rūpesčiu buvo įamžintas 1863 m. sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus (1828–1863) atminimas.

Įvairialypė veikla

Paberžė tapo ir visuomenės atstumtųjų – narkomanų, alkoholikų, nusivylusiųjų gyvenimu gelbėjimosi vieta. Ne vienas asmuo, pabuvęs Paberžėje, globojamas Tėvo Stanislovo, atsitiesdavo ir grįždavo į gyvenimą.

Nuolat buvo sekamas sovietinio saugumo, ne kartą KGB tardytas, darytos kratos, kurių metu konfiskuoti užrašai, pamokslų konspektai, kartotekos užsienio autoriųvertimai. Vienos kratos metu saugumiečiai konfiskavo net tris tūkstančius lapų knygų konspektų, meditacijų, vertimų, kartoteką. Buvo konfiskuoti net R. M. Rilkės poezijos vertimai.

Dotnuvos vienuolyno atkūrimas

Iš Paberžės 1989 m. kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920-2006) perkėlė Tėvą Stanislovą į Dotnuvą atkurti kapucinų vienuolyną. Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno pastatų būklė buvo avarinė. Remiamas vienuolio kapucino Konstantino iš Vokietijos lėšomis, savanorių ir samdomų pagalbininkų jėgomis Tėvas Stanislovas per kelis metus sutvarkė bažnyčią ir vienuolyno ansamblį: mokyklėlę, ūkinį pastatą, jame sukomplektuotas dirbtuves, pirtelę ir abu vienuolyno fligelius.

Bažnyčioje restauravo senuosius vargonus, paveikslus, praturtino gausybe medžio skulptūrų, metalo dirbiniais, pakeitė grindis, langus, stogą. Vienuolyne iš naujo surinko biblioteką, įrengė tekstilės muziejų, atidarė šarvojimo patalpą. Suremontavo abiejuose vienuolyno fligeliuose visas celes, kiekvienoje sumūrijo krosnį, pakeitė grindis, langus, stogą. Kapucinų vienuolynas prisikėlė naujam gyvenimui.

Pamokslininkas

Nuo pat pastoracinio darbo pradžios Tėvas Stanislovas garsėjo savo pamokslais. 19921994 m. jo pamokslai buvo spausdinami respublikiniame dienraštyje „Tiesa“ (Diena?). 1994 m. jie buo išleisti atskira knyga „Tėvo Stanislovo pamokslai“. O 1997 m. išėjo papildytas leidimas „Apie meilę ir tarnystę“.

Pamokslai buvo spausdinami tuo metu, kai žmonių susipriešinimas Lietuvoje buvo labai didelis. Evangelinės dvasios Tėvo Stanislovo pamokslų žodis taikė ir vienijo Lietuvos žmones, skleidė meilę ir ramybę.

Tėvas Stanislovas visą savo gyvenimą buvo pačių mažiausiųjų pusėje, nes Jėzaus žodžiai šv. Mato evangelijoje „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, buvo jo gyvenimo credo.

Todėl savo ganytojišku žodžiu ir laikysena gynė „grytelnikus“ - kaimo žmones, kolūkių griovimo ir kolūkiečių rankomis sukurto turto parceliavimo įkarštyje praradusius pragyvenimo šaltinį.

Gyvenimo pabaiga

Kai Tėvas Stanislovas sunkiai susirgo 2002 m. bažnyčios hierarchų buvo paskirtas Paberžės parapijos administratoriumi. Tada jis iš Dotnuvos grįžo į Paberžę. Apsigyveno griūvančioje špitolėje, kurią ėmėsi remontuoti.

Matydami, kad namelio suremontuoti neįmanoma, į pagalbą Tėvui Stanislovui atėjo verslininkai. Jie nupirko žemę, ant kurios stovėjo namelis, padarė projektą, ir, gavę leidimus, pradėjo statybas. Statyboms aukojo Lietuvos žmonės. Naujai pastatytą špitolę ir žemę verslininkai padovanojo Tėvui Stanislovui.

Kadangi vienuoliai kapucinai duoda amžinus neturto įžadus, jis šios dovanos juridiškai neįteisino. Naujai pastatytoje špitolėje Tėvas Stanislovas gyveno iki mirties.

Nors ir sunkiai sirgdamas, silpstančiomis jėgomis Paberžėje Tėvas Stanislovas pastoracinio darbo apimties nemažino – krikštijo, rengė vaikus Pirmajai komunijai, tuokė, laidojo. Grįžęs iš Onkologijos ar Kėdainių ligoninių tęsė ganytojišką veiklą tvirtindamas, kad „liga yra, ligonio nėra“.

Paberžėje, kaip ir ankstesniais metais, apsistodavo alkoholikai, narkomanai, siekę atsikratyti savo ydų ir grįžti į normalų gyvenimą, psichinę negalią turintys vaikai, nuolat atvykdavo ekskursijos.

2005 m. birželio 5 d. Tėvas Stanislovas Paberžėje aukojo paskutines savo gyvenime šv. Mišias.

2005 m. birželio 15 d. Tėvas Stanislovas parašė testamentą, kuriuo aukotojų lėšomis nupirktą 0,88 ha žemės sklypą ir pastatytą špitolę paliko labdaros fondui „Tėvo Stanislovo namai“. To fondo paskirtis padėti atsitiesti socialiniame užribyje esantiems, nuo priklausomybės ligų kenčiantiems žmonėms.

Tėvas Stanislovas – Mykolas Algirdas Dobrovolskis mirė 2005 m. birželio 23 d. Palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje.

Tėvo Stanislovo ąžuoliukas Paberžėje, 2014 m.

Įvertinimai, vardai, apdovanojimai

Bibliografija

  • Tėvo Stanislovo pamokslai. Parengė ir redagavo Teresė Pažūsienė. – V.: Diena, 1994.
  • Apie meilę ir tarnystę. Sudarė ir redagavo Teresė Pažūsienė.- V.: Margi raštai, 1997.(Аntras leidimas 2001 m., trečias – 2003 m.)
  • Tėvas Stanislovas. Atsidūsėjimai. Sudarė Linas Bukauskas. – V.: Dialogo kultūros institutas,2003.
  • „Noriu, kad iš žemės kiltų ne riksmas, o džiaugsmas ir ramybė“. Fotoalbumas. Gintaro Česonio fotografijos.- K.: Meno tvirtovė, 2006.
  • Добровольскис С.,Саснаускас Ю.Избогословиясквериков и деревушек. (Iš skverelių ir kaimelių teologijos) – Санкт Петербург.: Лимбах, 2013.


Nuorodos, šaltiniai

Vikicitatos

  • Juozaitis A. Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga. – V.: Džiugas, 1995.
  • Morkūnienė V. Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje.- V.: Baltos lankos, 2006. (Antras leidimas 2007 m.)
  • Tiknevičiūtė B. Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas. – V., 2007.
  • Procesijų žibintai. Sudarė Dalia Bernotaitė – Beliauskienė ir Jolanta Antanaitienė. – V.: UAB Logotipas, 2006.
Parengė: Birutė Tiknevičiūtė, Anelė Butkuvienė, 2014 m. lapkričio mėn..

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+32-0=32 wiki spaudos ženklai).