Aliatyvas
Aliatyvas (lot. allativus, iš allāt- 'atnešti') arba pašalio einamasis vietininkas – viena iš vietininko linksnio atmainų. Sutinkamas finougrų kalbose, baltų kalbose. Aliatyvas rodo veiksmo kryptį prie daikto ar asmens.
Lietuvių kalboje aliatyvo formos atsirado postpozicijai -pi priaugus prie kilmininko: miško + pi → miškop(i), miškun + pi → miškump(i). Nuo iliatyvo skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia, bet ne į objektą, plg., „ateik manęspi“ ir „panirk savin“.
Aliatyvas laikomas baltų kalbų naujove, kadangi baltų prokalbėje jo nebūta. Aliatyvas buvo vartojamas XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose. Jo liekanų daugiausia liko Lazūnų tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse. Dabar aliatyvas kalbininkų paskelbtas archaizmu, tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų prieveiksmiais, pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p)[1].
Latvių kalboje aliatyvas taip pat buvęs, ten jo postpozicija -up. Išlikę formos mājup („namop“), kalnup („kalnop“), lejup („apačion“).
Aliatyvo požymių turi lotynų, Mikėnų graikų kalbos formose, nurodančiose kryptis link vietovių.
Suomių kalboje aliatyvas sudaromas su galūne -lle, pvz., pöytä („stalas“), pöydälle („stalopi, ant stalo“).
Šaltiniai
- ↑ Aliatyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. ISBN 978-5-420-01654-1.