Alvydas Butkus
Alvydas Butkus (g. 1950 m. liepos 9 d. Kaune) – Lietuvos kalbininkas, VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius.
Biografija
1968 m. baigė Kauno I vidurinę mokyklą. 1969–1975 m. Lietuvos miškų instituto laborantas, 1975 m. Kauno prekybos reklamos biuro redaktorius. Iki 1975 m. studijavo Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultetete (dab. VU KHF). 1976–1990 m. dirbo VU KHF Lietuvių kalbos ir literatūros katedroje, dėstė lietuvių dialektologiją, akcentologiją, kalbos kultūrą, latvių kalbą. Nuo 1976 m. asistentas, nuo 1986 m. vyr. dėstytojas, nuo 1989 m. docentas (ėjo pareigas). 1984 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių pravardės“.
Nuo 1988 m. aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, buvo Kauno iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio I Seimo narys (1988–1990 m.). VDU Atkuriamosios tarybos, vėliau Atkuriamojo Senato narys (1990–1996 m.). Inicijavo lituanistikos studijų atkūrimą Vytauto Didžiojo universitete, į kurį drauge su savo studentais perėjo iš VU KHF.
1990–1993 m. vadovavo VDU Lituanistikos katedrai, 1993–1995 m. Lietuvių kalbos katedros pagrindinėms studijoms, nuo 1995 m. vadovauja VDU Letonikos centrui. Nuo 1994 m. docentas. 2009 m. atliko habilitacijos procedūrą (gintasis darbas – „Nominacija ir identitetas“). Rūpinasi VDU ir Latvijos universitetų studentų mainais – pirmieji įvyko 1991 m. pavasarį. Nuo to laiko VDU pasirašė sutartis su Latvijos universitetu, Latvijos kultūros akademija, Daugpilio universitetu, Rėzeknės aukštąja mokykla, Liepojos universitetu.
1997 m. išrinktas Tarptautinės onomastų tarybos (Leuven, Belgija) nariu. Stažavosi Latvijos universitete (1980, 1998, 2004 m.), Tartu universitete (1984 m.), Upsalos universitete (1992 m.). Domisi folkloru. 1979 m. VU Kauno vakariniame fakultete įkūrė studentų folklorinį ansamblį (vėliau pavadintą „Uosinta“) ir kurį laiką jam vadovavo. 1990 m. įkūrė VDU folklorinį ansamblį.
Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Latvijos Trijų Žvaigždžių ordino Karininko kryžiumi (2000 m.), ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi (2003 m.), Baltijos Asamblėjos medaliu (2011 m.).
Darbai
Paskelbė apie 90 straipsnių onomastikos, kalbos kultūros, kalbos politikos, dialektologijos klausimais. Surengė apie 50 dialektologinių, vardyno, tautosakos ekspedicijų. Žurnalų „Žiemgala” ir „Letonica” redkolegijų narys. Leidžia tarptautinius žurnalus „Baltic Forestry“, „Acta Baltica“.
Išleistos knygos: Mūsų broliai latviai (1990), Lietuvių pravardės (1995), Lietuvių-latvių kalbų vadovas (1987, 1996, 2002; pirmieji du leidimai parengti drauge su dr. Albertu Sarkaniu), Latviai (1995), Latvių-lietuvių kalbų žodynas (2003), Latvių kalba: gramatika ir pratimai (2005, 2008), Baltiškos impresijos (2008, spaustuvinis variantas 2012), Sparnuotieji žodžiai (ir spaustuvinis variantas, 2009), Lietuvių pravardžių atvirkštinis žodynas (2009), Nominacija ir identitetas (2009), Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodynas (2011).
Verčia latvių grožinę literatūrą. Pirmieji vertimai iš latvių kalbos periodikoje pasirodė 1976 m. Paskelbė I. Zieduonio, E. Rudzyčio, J. Laganovskio ir kt. autorių kūrinių. Išleido H. Galinio apysaką „Laikas sėti rugius“ (1986 m.), latvių novelių rinkinį jaunimui „Namas su kiškio ausimis“ (2001 m.).
1994 m. įsteigė nuosavą leidyklą „Aesti“ mokslinei literatūrai leisti, kurioje, be savo knygų, leidžia humanitarinę ir gamtos mokslų literatūrą.
Knygos „Latviai" skyriai
| ||||||