Analitinė kalba

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Analitinė kalba – kalba, kurioje gramatinius santykius daugiausia perteikia sintaksė, t. y. tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, polinksniai, pagalbiniai, modaliniai veiksmažodžiai ir t. t.), pastovi žodžių tvarka, kontekstas ir (arba) intonavimo variacijos, o ne žodžio dalių (galūnių, priesagų, priešdėlių ir t. t.) kaityba.[1] Kitaip sakant, fleksinėse ir agliutinacinėse kalbose žodžių gramatiniai santykiai reiškiami jų morfemomis, kurios yra neatsiejamos jų dalys, o analitinėse kalbose šie ryšiai perkeliami už žodžio ribų, t. y. vyksta funkcijų pasidalijimas tarp gramatinę reikšmę nurodančių tarnybinių žodžių (prielinksnių, polinksnių, pagalbinių, modalinių veiksmažodžių ir kt.) ir savarankiškų leksinių vienetų, kurių forma nekinta arba kinta nežymiai.

Tradiciškai ryškiais analitinių kalbų pavyzdžiais laikomos afrikanų, anglų, olandų, naujoji persų, makedonų ir bulgarų kalbos, nors visų šių kalbų pirmtakės buvo gerai paliudytos fleksinės kalbos. Ryškus polinkis į analitiškumą matomas visose romanų kalbose, ypač prancūzų, kurioje analitinis gramatinių santykių reiškimo būdas visiškai įsigalėjęs ir tuo labai kontrastuoja su fleksine lotynų kalba, iš kurios ši kalba kilusi.

Taip pat skaitykite

Išnašos

  1. Encyclopedia Britanica Analytic language

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+1977-0=1977 wiki spaudos ženklai).