Andrejus Ždanovas
| Andrejus Ždanovas rus. Жданов Андрей Александрович | |
|---|---|
| Vaizdas:Zhdanov.GIF | |
|
| |
| Gimė | 1896 m. vasario 26 d. Mariupolyje, Ukrainoje |
| Mirė | † 1948 m. rugpjūčio 31 d. |
|
| |
| Veikla | |
| Partija | TSKP CK Politinio biuro narys |
|
| |
| Vikiteka | Andrejus ŽdanovasVikiteka |
Andrejus Ždanovas (rus. Жданов Андрей Александрович, 1896 m. vasario 26 d. Mariupolyje, Ukrainoje – 1948 m. rugpjūčio 31 d.) – tarybinis partinis ir valstybės veikėjas, vienas žymiausių TSRS stalininino laikotarpio ideologų, buvęs TSKP CK Politinio biuro narys.
Biografija
A. Ždanovas gimė pasiturinčioje šeimoje (tėvas buvo mokyklų inspektorius), baigė realinę mokyklą. Bolševikų judėjime dalyvavo nuo 1915 m. 1917 m. rugpjūčio mėn. tapo RSDDP(b) Šadrinsko miesto komiteto pirmininku. 1918—1920 m. buvo Raudonosios armijos politinis darbuotojas.
1920-1922 m. buvo RSDDP(b) Tverės gubernijos komiteto atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas, Tverės gubernijos vykdomojo komiteto pirmininkas. 1922 m. tapo partijos Nižnij Novgorodo srities komiteto skyriaus vedėju, 1924 m. išrinktas komiteto pirmuoju sekretoriumi.
1934 m. tapo VKP(b) CK sekretoriumi, vadovavo Propagandos ir agitacijos valdybai. Po S.Kirovo nužudymo tuo pat metu 1934—1944 m. buvo partijos Leningrado miesto ir srities komitetų pirmasis sekretorius. Vokietijos-TSRS karo metu buvo Šiaurės vakarų krypties ir Leningrado fronto karinių tarybų narys. Turėjo generolo pulkininko karinį laipsnį. 1946—1947 m. buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos tarybos pirmininkas. Buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1 ir 2 šaukimų deputatas. VKP(b) CK narys nuo 1930 m. (kandidatas į CK narius 1925-1930 m.). 1935-1939 m. buvo kandidatas į VKP(b) CK Politinio biuro narys, 1939–1948 m. – TSKP CK Politinio biuro narys.
1940 m. inkorporavus Estiją į TSRS sudėtį, čia koordinavo sovietizacijos procesus. 1944—1947 m. vadovavo Sąjungininkų kontrolės komisijai Suomijoje.
Mirė nuo širdies smūgio. Palaidotas prie Kremliaus sienos Maskvoje.[1]
Veiklos vertinimas
A. Ždanovas laikomas vienu aršiausių partinės kontrolės visuose gyvenimo srityse stiprintoju. Puolimas inteligentijos atžvilgiu vėliau buvo vadinamas „ždanovščina“. Mene visuotinai diegė „socialistinio realizmo“ principus, skelbė A.Achmatovos, M.Zoščenkos, S.Eizenšteino, D.Šostakovičiaus, S.Prokofjevo kūrybą smerkiančius straipsnius.[2]
Šaltiniai
| ||||||