Antanas Baltrukėnas

Antanas Baltrukėnas
Gimė	1908 m. lapkričio 20 d. Paluolio kaime
Mirė	† 1977 m. kovo 2 d. Troškūnuose
Palaidotas	1977 m. kovo 5 d. Kamajuose
Veikla	Linkuvos gimnazijos mokytojas, kunigas, švietėjas.
Pareigos	----

Antanas Baltrukėnas (1908 m. lapkričio 20 d. Rokiškio aps., Kamajų vals., Paluolio kaime. – 1977 m. kovo 2 d. mirtinai suserga ir staiga miršta Troškūnuose. 1977 m. kovo 5 d. palaidojamas Kamajuose) – Linkuvos gimnazijos mokytojas, kunigas, švietėjas.

Anykštėno Biografija

Tėvai: Jonas Baltrukėnas ir Ona Josevičiūtė-Baltrukėnienė – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 50 hektarų žemės.

Vaikystėje motina išmokė skaityti iš maldaknygės, o vyresnysis brolis – rašyti. 1918–1920 m. baigė Kamajų (Rokiškio raj.) pradžios mokyklą, 1920–1924 m. – Rokiškio gimnaziją, iškart įstojęs į antrąją jos klasę. 1924–1927 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur baigė gimnazijos kursą, paskui 1927–1931 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Jaunystėje A. Baltrukėnas buvo skautas, Lietuvos Skautų Sąjungos narys. 1930 m. balandžio 5 d. jis buvo įšventintas subdiakonu.

1931 m. rugpjūčio 9 d. Panevėžio katedroje vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino A. Baltrukėną kunigu.

1931–1932 m. jis buvo vikaras Naujamiestyje (Panevėžio raj.), 1932–1934 m. – Rokiškyje, kur talkino klebonui Ignui Labanauskui. 1933 m. vasarą su grupe dvasininkų jis lankėsi Romoje (Italija). 1934 m. rudenį jis kelis mėnesius ėjo Rokiškio mergaičių amatų-ruošos mokyklos kapeliono pareigas.

Paskirtas 1934 m. gruodžio 14 d., 1934–1935 m. beveik metus A. Baltrukėnas tarnavo vikaru Anykščiuose, talkindamas klebonui Juozapui Norvilai.

1935–1938 m. jis buvo Linkuvos (Pakruojo raj.) parapijos vikaras ir Linkuvos gimnazijos kapelionas, 1938–1939 m. – tik kapelionas Linkuvos gimnazijoje. 1936–1939 m. jis buvo ir Lietuvos katalikių moterų draugijos Linkuvos rajono dvasios vadas. 1939 m. rudenį jis buvo atleistas iš pareigų ir išleistas studijuoti, bet studijų nepradėjo, 1939–1941 m. buvo vikaras ir kapelionas Biržuose, 1941–1942 m. – vikaras Ramygaloje (Panevėžio raj.), 1942 m. vasarą trumpai ėjo Ramygalos gimnazijos kapeliono pareigas. 1942–1943 m. jis gydėsi ir kartu kelis mėnesius studijavo Romoje (Italija) teologiją.

1943–1945 m. A. Baltrukėnas buvo Subačiaus geležinkelio stoties (Kupiškio raj.) Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas. 1945 m. rugpjūtį pakeistas vietomis su Antanu Mažeika, 1945–1946 m. jis buvo Leliūnų (Utenos raj.) Šv. Juozapo parapijos klebonas.

1946 m. rugpjūčio 16 d. A. Baltrukėnas buvo paskirtas Troškūnų, Anykščių raj. Švč. Trejybės parapijos klebonu ir 1946–1959 m. ėjo šias pareigas. Troškūnuose A. Baltrukėnas pusiau slapta mokė vaikus tikybos, platino draudžiamą religinę ir pasaulietinę literatūrą, dėl to buvo nuolat sovietų valdžios persekiojamas. 1947 m. jis surinko ir parašė Troškūnų parapijos istoriją. Jis išugdė ir parengė kunigystei Vytautą Masį.

Pašlijus sveikatai, 1959 m. gruodžio 16 d. A. Baltrukėnas pasitraukė iš klebono pareigų ir 1960–1977 m., iki gyvenimo pabaigos, liko altarista Troškūnuose. Senatvėje jis buvo paralyžiuotas, kantriai mokėsi iš naujo kalbėti, skaityti, rašyti ir pavalgyti, slaugomas politinės kalinės Angelės Bartkūnaitės.

Laisvalaikiu kaupė asmeninę biblioteką, domėjosi muzika, skambino pianinu, augino 20–40 bičių šeimų, tyrinėjo bičių gyvenimą, stebėdamas jas stikliniame avilyje. Dvasininkas nuo jaunystės buvo žinomas kaip geros kavos mėgėjas: mokėjo ją ruošti, nuolat ir gausiai gėrė ir visu svečius vaišino. Amžininkų prisiminimuose liko kaip itin švarą ir tvarką mėgęs, gražų balsą turėjęs kunigas.

Mirė 1977 m. kovo 2 d. Troškūnuose. Palaidotas Kamajų (Rokiškio raj.) kapinėse šalia tėvų. Kapą ženklina paminklas su įrašu: "Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau, nenusivilsiu per amžius".

Gyvenimo kelias

Gimė jis 1908 m. lapkričio 20 d. Rokiškio aps., Kamajų vals., Paluolio kaime. Tėvai - Jonas Baltrukėnas ir Ona Josevičiūtė. Brolis Adolfas Baltrukėnas, 1938 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XIV laida).

Baigęs 1931 m. rugpjūčio 9 d. Vytauto Didžiojo universiteto teologijos-filosofijos fakulteto teologijos skyrių, švietimo ministro įsakymu paskirtas nuo 1935 m. rugsėjo 20 d. Linkuvos gimnazijos tikybos mokytoju. Čia dirbo iki 1939 m. rugsėjo 1 d.

Panevėžio vyskupijos kurijoje esančioje asmens byloje lakoniškai pažymėta:

„Vikaras: Naujamiestis (1931), Rokiškis (1932), Anykščiai (1934). Kapelionas: Linkuva (1935), Biržai (1939), Ramygala (1941). Klebonas: Subačiaus stotis (1943), Leliūnai (1945), Troškūnai (1946 m. rugpjūčio 16 d.). 1959 m. gruodžio 16 d. dėl sveikatos (širdies negalavimai ir insultas) pasitraukė iš klebono pareigų, gyveno Troškūnuose. 1977 m. kovo 2 d. mirtinai suserga ir staiga miršta. 1977 m. kovo 5 d. palaidojamas Kamajuose, šalia tėvų“.

Linkuvoje

Kapelionas A.Baltrukėnas buvo labai malonus, inteligentiškas, rūpestingas, ir geras ateitininkų bei religinio būrelio mokinių organizatorius. Skatino mokinius plėsti savo akiratį, daug skaityti, veržtis bent savo mintimis iš siauros tolimos provincijos miestelio aplinkos. Mokė planuoti ateitį, renkantis specialybę. Baigiamosios klasės mokinius per žiemos atostogas siųsdavo į kauną pabendrauti su studentais linkuviais, kad susipažintų su studijų eiga. Tai buvo naujovė, nes iki tol mokiniai su studentais susitikdavo tik vasaros atostogų metu, ypač per Škaplierinės atlaidus, kada į Klebono sodą susirinkdavo ne tik studentų bet ir draugų per 100 žmonių.

Kapelionas A.Baltrukėnas, gimęs Rokiškio apskrityje, organizavo į tą kraštą Linkuvos gimnazijos mokinių ekskursijas. 1937 m. aplankė net tik Rokiškį, Anykščius, Kamajus ir kitas Rytų Lietuvos žymesnes vietas, bet ir Panevėžyje per Sekmines linkuvį vysk. Kazimierą Paltaroką bei kapeliono Antano Baltrukėno tėviškę Paluobio vienkiemyje, kur mokiniai buvo vaišinami šviežiu pienu, sūriu su medumi ir viskuo, ką tik turėjo tuomet vaišingi šeimininkai. Didžiulis mokinių būrys, puikiai per naktį išsimiegojęs ant šieno, keliaudavo toliau. Be galo malonūs kapeliono namiškiai: tėveliai, jauna brolio šeima su vaikučiais paliko neišdildomą įspūdį jaunimui. O kiek pasipildė literatūrinės žinios apie Rytų Lietuvos rašytojus. Dauguma mokinių nebuvo matę didesnio miesto už Linkuvą.

Energingą, jauną ir labai geranorišką kapelioną A.Baltrukėną anksti ištiko insultas. Teko ilgai gyventi invalidu Troškūnuose, kur sveikas būdamas dirbo ir kur po mirties buvo palaidotas.

• 

  Su kapelionu Baltrukėnu 1938 m. Vincas Pupinis atskirai dešinėje

• 

  Linkuvos gimnazija. Pas kapelioną Antaną Baltrukėną sode 1938 m. 14 laida

• 

  Kapel.A.Baltrukėno tėviškės palaukė su gimnazistais Iš deš. sėdi:P.Stepanas, brolis Adolis Baltrukėnas su dukrele, jų tėvukas, než., motinėlė, R.Poželaitė, Verutė Jarašūnaitė, Valė Petrauskaitė, II e. iš kairės sėdi:V.Valčiulytė, Emilija Daktaravičienė, Brazdžiūnas, A.Marcinkus, J.Jurgaitis, Strazdas, Morkvėnas, už jų aukštyn než., mokyt. Dominauskas, než., ketvirta Kazytė Navickaitė, 2 než., Ada Žilgužytė, kapel. A.Baltrukėnas, Felė Jarašūnaitė, Emilija Paltarokaitė, Antanas Šidlauskas (1920).

• 

  Joniškėlis Ateitininkai su kapelionu kun. Baltrukėnu f. P.Kaminsko

• 

  Jono Žurausko su Monika Bumelyte vestuvės 1937 m. Antra iš kairės sėdi Kazimiera Pašakinskaitė. Virš jaunosios baltais kalnieriukais Rozalija Jurevičienė, pirma iš dešinės sėdi Elena Pašakinskaitė-Poželienė, pirma iš kairės, jaunosios mama Rozalija Pašakinskaite-Bumeliene. Kunigas Antanas Baltrukėnas, Jonas Morkvėnas jaunieji, Jurgis Danys (1898) kunigas

• 

  Linkuva prie vienuolyno. Kunigas Antanas Baltrukėnas, su kepure - Stasys Tumėnas (g. 1913 m.)

• 

  Viešnagė Linkuvos krašte. 1-oje eilėje iš kairės: 1-as kun. Antanas Baltrukėnas, 2-a E. Paltarokaitė, 3-ias J. Paltarokas, 5-a Valerija Paltarokaitė, 6-as kan. Povilas Šidlauskas, už jo – kun. Jonas Morkvėnas. 2-oje eilėje iš kairės: 2-a L. Šiaučiūnaitė, 3-ia O. Paltarokaitė. XX a. 4 deš. Nuotrauka iš Kristupo Šidlausko asmeninio archyvo.

• 

  Stovi viršuje iš kairės kun. Jonas Morkvėnas, V.Maciūnienė, vysk. Kazimieras Paltarokas, V.Paltarokaitė, L.Šiaučiūnaitė, kun. Antanas Baltrukėnas. Sėdi iš kairės: Em.Paltarokaitė, J.Paltarokas, kun. Povilas Šidlauskas, O.Paltarokaitė-Vitėnienė, kun. Jurgis Danys.

• 

  Panevėžio krašto kunigai su vyskupu Kazimieru Paltaroku ir kraštiečiais. Pirmas iš kairės sėdi kun. Jurgis Danys.

• 

  Tarpukario Linkuvos katalikių moterų draugijos skyrius. I eilė iš kairės trečias kunigas Antanas Baltrukėnas, 4 ketvirtas kunigas Jurgis Danys (1898). Tarp kunigų sėdi Kazimiera Pašakinskaitė. Devinta iš kairės stovi Elena Pašakinskaitė - Poželienė. Sėdi antras iš dešinės - Puknionių kaimo ūkininkas Juozas Šidlauskas (1889-1966), antroje eilėje iš kairės - antras Antanas Motekaitis, ketvirta- Marija Motekaitiene

Kamajuose

Matome, kad netrumpas paskyrimų sąrašas, bet neilgas buvo jo gyvenimas, kupinas pareigų ir kančios. Dėl didelio autoriteto, sugebėjimo šiltai bendrauti su parapijiečiais nebuvo mėgstamas valdžios. Juk buožės vaikas! (Tėvai turėjo 50 ha.) Iš tremtinių šeimos! Nelengvas laviravimas tarp pareigų ir valdžios „dėmesio“ anksti pakirto sveikatą. Atvykęs į Troškūnus, klebonas rado atimtą kleboniją. Teko rūpintis pastoge. Nužiūrėtas pirkti namas valdžiai pasirodė per didelis. Reikėjo ieškoti bedrasavininkio. Apsigyveno prieš pat buvusią senelių prieglaudą, kurioje netrukus įsikuria mokykla. Nenuobodu, bet pusę dienos girdėti triukšmas. Vaizdas:LG su kap.Baltrukėnu 1938 m..jpg Su kap.Baltrukėnu 1938 m. Vincas Pupinis stovi dešinėje Troškūnų vidurinės mokyklos mokinius kun. A Baltrukėnas mokė tikybos. Dėl draudimo jas rengti beveik nelegaliai pamokos vyko zakristijoje. Klebonas tiesiog užburdavo savo iškalba, sugebėjimu vaizdingai perteikti žinias, leisdavo prisiliesti prie kai kurių liturginių daiktų, viską rodydavo ir pasakodavo, pasakodavo… Paaugliams didžiulį įspūdį darė pasitikėjimas ir aukšta bendravimo kultūra. Kur girdėta, kad iš bažnyčios bibliotekos būtų leista pasiimti rimtą knygą, anuomet neprieinamą, ir ilgiau palaikyti? Ir eidavo per mokinių rankas užsienio klasikų kūriniai, geros lietuvių poezijos knygos. Ilgais vakarais degė mokinių sodybose žibalinės lempos, nors tuo neramiu laiku teko aklinai dangstyti langus. Šalia mokytojų Onutės Vaitiekūnaitės-Liberienės, Antano Vainoriaus, Česlovo Vaišvilos ir kitų kunigai Antanas Juška ir Antanas Baltrukėnas buvo tikri šviesuliai anais pokario metais. Kan. Vytautas Masys, kurį klebonas A. Baltrukėnas rengė į kunigus, sako: „Prisimenu kaip nuoširdų, labai išsilavinusį (kavos, bet ne medaus mėgėją) kunigą. Žavėjo iškalbingumu, kai pusiau legaliai susirinkdavome į zakristiją tikybos pamokoms. Pusmetį gyvenau klebonijoje, nes buvau zakristijonu. Daug įdomių dalykų ir gyvenimiškų istorijų pasakodavo ir „politikuodavo“. Kai kada paskambindavo pianinu. Turėjo nemažai knygų, kurių gaudavau pasiskaityti. Jo hobis buvo bitės, kurių turėjo per 20 avilių. Tyrinėdavo bičių gyvenimą. Net žiemą tekdavo gaudyti bites, išleistas pasiskraidyti iš ant svarstyklių padėto pusiau stiklinio avilio, pastatyto kambaryje. Minėdavo žinomą bitininką Joną Kriščiūną ir kitus, su kuriais dalindavosi stebėjimais, ir rengė knygą apie bites“. Taigi bitės. Deja, jos daugiausia susijusios su liūdna kunigo A. Baltrukėno gyvenimo dalimi. Daugelį metų sergantį kleboną slaugiusi puiki šeimininkė, kilusi iš Rokiškio rajono, buvusi kalinė Angelė Bartkūnaitė štai ką pasakoja apie tą laikotarpį (nuo 1962 metų). Susirgęs insultu ir infarktu kunigas turėjo gyventi iš 50 rublių Kurijos skiriamos pašalpos. (P. Angelė, žmonių vadinama Aneliute, įsidarbinti negalėjo, nes buvusi kalinė, be to, reikėjo prižiūrėti ligonį.) Iš tėvo paveldėjęs potraukį bitėms, tapęs altaristu, kunigas jų įsigijo ir mokė bitininkauti šeimininkę. Pradėję nuo kelių avilių, prisiaugino apie 40. Tai buvo šioks toks pajamų ir pragyvenimo šaltinis. Bitininkauti sekėsi, nes nuolat siekė žinių, prenumeravo žurnalus, bendravo su daugeliu bitininkų. Kovoti už būvį ir būti žmonėms reikalingas kun. A. Baltrukėnas ypač stengėsi po insulto ir infarktu, kai prarado kalbą, sunkiai valdė rankas. Teko kęsti masažų skausmus, kreiptis į logopedą, viską pradėti nuo pradžių. Po penkerių metų jau galėjo pats pavalgyti. Stiprios valios žmogus pasiryžo grįžti į darbą, t.y. aukoti šv. Mišias. Jam padėjo veidrodis, magnetofonas ir Aneliutė. Ji buvo mokiusis lotynų kalbos, tad skaitė, klausė, mokė. Atkaklusis kunigas išmoko lotyniškai aukoti šv. Mišias, ir vysk R.Krikščiūnas davė leidimą. Šv. Mišias kunigas aukojo namuose, nes į bažnyčią, nors netoli, nueiti sunku. Kai ėmė truputį dirbti, Kurija nutraukė pašalpą. Vėl bitės padėjo išgyventi. Aneliutė dviračiu apvažiuodavo, apžiūrėdavo jas, išvežiotas į sodybas, į mišką. Jau įprato kunigas ir jo šeimininkė prie atsinaujinusio gyvenimo, bet… vėl infarktas. Vėl du mėnesiai ligoninėje. Paskui namuose liepta saugoti dieną naktį. Pagaliau ėmė vaikščioti, bet sunkiai kvėpavo. Kitų kalbą suprato, o pats vartojo nepamirštus gimtosios tarmės žodžius (pvz., burnosėlis ir pan). Nugalėti neįveikiamas kliūtis vėl padėjo įgimta energija, tvirta valia, kantrybė, o ypač noras būti žmonėms reikalingam. Deja, gyventi liko nebeilgai. Troškūnų klebonas kun. Jonas Bagdonas iš Panevėžio iškvietė gydytoją, kad padėtų greičiau pasveikti. Ligonis sutriko, nes buvo įpratęs prie prof. Marcinkevičiaus. Atvykusysis begalėjo pagelbėti tik dirbtiniu kvėpavimu ir… konstatuoti mirtį. Velionio valia laidoti išvežtas į Kamajus, nors troškūniečiai labai norėjo arti turėti mylimo kunigo kapą. Dabar už kunigą A.Baltrukėną kasmet aukojamos trejos šv. Mišios: gimimo, vardo ir mirties dienomis. Kaskart bažnyčioje susirenka daug žmonių. Nepamiršo parapijiečiai savo klebono, nors jau trečias dešimtmetis baigia praeiti. Ne vienas, bendravęs su klebonu, maloniai prisimena, kaip įdomiai jis pasakojo apie keliones, matytus vaizdus, rodė nuotraukas, prisimena gražius jo pamokslus. Daugelis, paklausti, ar prisimena kun. A. Baltrukėną, pasako: „Kaipgi, tai buvo mūsų numylėtinis!“ Šviesus ir kilnus kunigas visiems lieka ištvermingumo, tvirtos valios ir pasiaukojimo pareigai pavyzdžiu. Žinoma, čia toli gražu ne viskas pasakyta apie nelengvą kunigo gyvenimą, tačiau norisi priminti, kad A.Balrukėnas buvo ne tik bites, bet ypač Dievą mylėti mokantis kunigas. Visi jį pažinoję linki jam amžinosios ramybės, o buvę mokiniai tebejaučia dėkingumą savo mokyklinių metų šviesuliui ir trokšta, kad tas šviesus ir kilnus kunigas jaunimui būtų ištvermės, stiprios valios ir pareigingumo pavyzdys.

Prisiminimai

Autobiografijoje rašo: „1918 m. pradėjau lankyti pradžios mokyklą Kamajuose. Skaityti mane mokė motina iš maldaknygės, o rašyti išmokau iš vyresniojo brolio, - dėl to pradžios mokyklą baigiau per dvejus metus ir 1920 m. išlaikiau egzaminus į Rokiškio gimnazijos II klasę. 1924 m. baigęs penkias klases, įstojau į Kauno kunigų seminariją. Baigęs ją ir gavęs Teologijos diplomą, 1931 m. buvau įšventintas kunigu“ (1931 m. rugpjūčio 9 d.).

Šaltiniai

• Antanas Baltrukėnas. Anykštėnų biografinis žinynas.

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius