Antanas Maceina

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Disambig.svg Kitos reikšmės – Antanas (reikšmės), Maceina (reikšmės).
Antanas Maceina
Antanas Maceina.jpg
Gimė 1908 m. sausio 27 d.
Bagrėnas, Ašmintos valsčius
Mirė † 1987 m. sausio 27 d. (79 m.)
Miunsteris, Vokietija
Tėvas Aleksandras Maceina
Motina Ieva Morkūnaitė
Sutuoktinis(-ė) Julija Tverskaitė
Vaikai

Augustinas, Saulius, Danutė

Veikla
filosofas, pedagogas, poetas, JAV lietuvis
Alma mater 1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Antanas Maceina (1908 m. sausio 27 d. Bagrėnas, Ašmintos valsčius, Marijampolės apskritis – 1987 m. sausio 27 d. Miunsteris, Vokietija) – filosofas, poetas, visuomenės ir politikos veikėjas, JAV lietuvis.

Gyvenimo pradžia

Antano Maceinos vaikystė buvo trumpa ir graudi. Jam esant tik dešimt metų mirė jo Mama. Nors Maceinų šeimos pirmagimis Antanas su mirtimis jau buvo spėjęs susigyventi: 1913 m. mirė jo brolis Povilas, po metų - kitas brolis Motiejus, 1916 m. — dar vienas brolis Aleksas, o dar po metų - sesuo Rožė.

Praėjus vieneriems metams po žmonos mirties, Aleksandras Maceina vedė žymiai jaunesnę už save Kateriną Banionytę, kuri nesugebėjo suprasti ne savo vaikus. Tėvas, nors ir mylintis visus savo vaikus, būdamas viršaičiu nuolat buvo užimtas. Naujoje šeimoje pradėjo gimti nauji vaikai (viso 7).

Ir štai tada vaikams iš pirmosios santuokos tapo „ankšta" gimtuose namuose. Todėl Antanui teko su seserimi „išsidanginti iš namų" ir apsigyventi pas tetą siuvėją Gertrūdą Prienuose. Brolis Juozas liko gyventi antroje tėvo šeimoje kaip padėjėjas ūkyje - bernu ūkio darbamuose.

Su mamos mirtimi į Antano sielą „įžengė" kančia. Ji pakeitė ne tik jo gyvenimą, bet ir santykį su aplinkiniu pasauliu. Jis išmoko "nuliūsti — iš sykio tik truputį, o paskui vis labiau". Visa tai sąlygojo jo užsisklendimą savyje ir pasinėrimą į knygas. Tai, kad Maceinai buvo itin reikšminga motinos netektis, išraiškingai bylojo vėlesnės jo studijos (Mysterium magnum /Didžioji paslaptis) ir straipsniai, kuriuose jis apmąstė moterystės pagrindus, moters-motinos ir žmonos vaidmenį. Antanas visą gyvenimą dažnai sirgo: nuo ankstyvos vaikystės buvo „silpnas vaikas", vėliau „silpnas jaunuolis, visokių negandų bei ligų ištiktas vyras".

1916 m. Antanas Maceina pradėjo lankyti Juodaraisčio (netoli Klebiškio) pradinę mokyklą. Jis buvo toks pareigingas mokinys, kad kai susirgdavo ir negalėdavo lankyti pamokų dėl to labai verkdavo. Šis aistringas potraukis mokslui bei knygai išskyrė ir kažkuria prasme atskyrė jį nuo bendraamžių, net ir nuo savųjų ir gilino jo vienatvę... Jo jaunystėje skaitomos knygos buvo pasakos ir religinė literatūra.

19.. m. Antanas pradėjo mokytis Prienų gimnazijoje. Čia jis vis dažniau pradėjo lankyti bažnyčią, kurioje jam buvo jauku ir saugu. Taip pamažu bažnyčia tapo jo tikraisiais namais, o Dievas — vienintele paguoda ir viltimi. Tai nulėmė Maceinos pasiryžimą tapti kunigu.

Pirmasis pasirinkimas

1924 m. baigęs penkias Prienų gimnazijos klases, A. Maceina pasirinko kitokį negu kiti moksleiviai kelią, tvirtai apsisprendęs tapti kunigu, padrąsintas ir gimnazijos direktoriaus kunigo Felikso Martišiaus, kuriam nuo jo mokymosi pradžios buvo įstrigęs Antano gabumas ir religingumas.

Sūnaus apsisprendimui pritarė ir tėvas Aleksandras. Tačiau, nors ir labai norėdamas, kad jis ten įstotų, niekada sūnaus nespaudė, leido apsispręsti pačiam. A. Maceinos norą tapti kunigu džiaugsmingai priėmė ir jo teta Gertrūda Maceinaitė.

Nuo pat vaikystės Maceina nuolat gyveno kraštinėse situacijose - jį tarsi persekiojo mirtis ir kančia. Mėgindamas suprasti žmogaus gyvenimo pasaulyje tragiką, jis permąstė visas kraštines situacijas - mirtį, kančias, kaltes, kovas, suprato jų neišvengiamumą ir pradėjo ieškoti išeities.

Antanas Maceina 1924 m. birželio 26 dieną įstojo į Vilkaviškio vyskupijos dvasnę seminariją Gižuose. Tuo metu jam buvo tik šešiolika metų. Jis tikėjosi, kad būtent seminarija yra ta vieta, kur Dievas taps jam tikrove. Seminarijoje jis tikėjosi rasti tikrą Draugą, savo Tu, kuriam jis irgi taptų Tu ir galėtų atsiverti. Jis ieškojo Užtarėjo bei Palaikytojo to, kurio buvo ištroškusi jo iškankinta vieniša siela.

Be to jam labiausiai trūko Aš ir Tu santykio, kuriame kiekvienas Aš yra kitam Tu - vadinasi meilės.

Maceina atėjo į seminariją su atvira širdimi. Jis tikrai pateko į tokią vietą-saugyklą kur „gulėjo" atsakymai į visus klausimus ir slėpėsi tikroji meilė. Čia ir buvo ta vieta kur jam su savo neramia bei įskaudinta širdimi ir reikėjo patekti.

Maceina bandydamas išsiaiškinti savo nelaimių priežastis, ieškodamas savo kančios prasmės pradėjo klausinėti. Tačiau nerasdamas atsakymo, jis dar daugiau klausinėjo ir taip tapo nuolatiniu klausinėtoju.

Klausimas tapo jo gyvenimo ir mąstymo pagrindu, nes kaip „filosofija prasideda klausimu", taip ir sąmoningas gyvenimas norint jame susivokti irgi prasideda klausimu. Klausinėjimas seminarijoje tapo pastovia Maceinos būsena. Pavertęs klausinėjimą savo būsena, jis jau nebegalėjo sustoti - net ir tada, kai gaudavo aiškų ir tiesų atsakymą, ypač jei šis atsakymas buvo pateikiamas kaip dogma, tapusi aksioma.

Pirmosios kliūtys

Maceina pasąmonėje visuomet buvo linkęs priimti dogmą, bet tokią, kuri jį patenkintų, būtų jam absoliuti tiesa - kai jokie klausimai jau nebekyla, nes jie savaime išnyksta absoliučios Tiesos akivaizdoje.

Bet teologiniu požiūriu "klausti, turint atsakymą, reiškia iš tikro abejoti ta ar kita tikėjimo tiesa". Taigi neišvengiamai kilo konfliktas tarp norinčio žinoti nepaklusnaus, nuolat klausinėjančio, bet jau turinčio savo nuomonę seminaristo ir seminarijos vadovybės.

Tada Maceina nutarė stoti į jėzuitų vienuolyną, kuriame esant bus galima tęsti dvasinius mokslus nuo nieko nepriklausant.

Tačiau Lietuvos jėzuitų viršininkas Jonas Kipas išklausęs seminaristą patarė jam grįžti į seminariją ir būti paklusniam savo dėstytojams. Antanas grįžo į seminariją ir parašė pamokslą apie pragarą. Tačiau šis jo pamokslas neatitiko Bažnyčios mokymo, nes jame Maceina įrodinėjo, kad pragaro negali būti, nes tai prieštarauja Dievo gailestingumui.

1928 m. birželio mėnesį (ėjo ketvirtieji mokslo metai) jį pakvietė seminarijos rektorius prel. Jonas Naujokas ir liepė rašyti pareiškimą, kad jis, Maceina, pats savo noru palieka seminariją (nors mokėsi vien penketais), nes priešingu atveju jį pašalins iš seminarijos profesorių taryba.

Seminarija jo neįstatė į griežtus atsakymo, duoto visiems laikams, rėmus - pasak Maceinos, jam pačiam „ji yra buvusi didžiai teigiama tiek lavinimosi, tiek auklėjimosi mokykla". Nors seminarijos vadovybė nenorėjo prarasti „nelygstamai gabaus" mokinio, gana ilgai tikėjosi jį perauklėti, tačiau iš to nieko neišėjo — Maceina jau tada buvo sunkiai įveikiamas, impulsyvus, nepakankamai nuolankus, užsispyręs jaunuolis, pernelyg nepriklausomas ir principingas. Jis norėjo pats viską patirti, suprasti, nulemti save ir pasaulį, pagrįsti ir įsitikinti...

Nauji ieškojimai

Antanui ir toliau nemažėjo noras ieškoti atsakymų į kylančius klausimus - tam kitas kelias buvo studijos Kauno universitete.

Tačiau norint jame studijuoti, Maceinai reikėjo materialinės paramos. Teta Gertrūda, pas kurią jis ilgus metus gyveno ir kuri labai didžiavosi savo sūnėnu bei visapusiškai jį rėmė, po jo pasitraukimo iš seminarijos skaudžiai juo nusivylė ir visiškai atsisakė jį globoti. Antanas, nors ir nenorėdamas, buvo priverstas „pasibelsti" į tėvo duris ir prašyti padėti nors vienerius metus, kol pats susiras sau darbą ir galės prasimaitinti.

Tėvas, suprasdamas sūnaus išskirtinumą ir tarsi nujausdamas jo ateitį, nors ir ką tik patyręs didelių materialinių nuostolių, besąlygiškai sutiko teikti jam pagalbą, apribodamas save ir savo šeimą.

Maceina dar vaikystėje, kai jam buvo ypač sunku, griebdavosi plunksnos ir popieriui patikėdavo savo išgyvenimus. Matyt, patirta kančia, iš kurios kilo klausimai, pažadino ir jo kūrybiškumą, anksti atskleidusi polinkį kurti.

Besimokydamas Prienų gimnazijoje, Maceina pradėjo rašyti — rašė eilėraščius, pasakas, net „tragedijas", dalyvavo leidžiant sienlaikraštį. Nesiliovė jis rašęs ir Gižų seminarijoje, kur buvo įsikūręs literatų būrelis.

Laikui bėgant, kūryba plačiąja prasme tapo jo gyvenimo būdu, jo būsena. Jo kūrybiškumas pasireiškė daugelyje sričių: dėstant, redakcinėje bei visuomeninėje veikloje, tačiau pagrindiniu užsiėmimu tapo rašymas. 

Antrasis pasirinkimas

Maceina ypač žavėjosi Vinco Mykolaičio-Putino lyrika, su kuria jau buvo susipažinęs gimnazijoje. Be to Antanui gyvenant Prienuose pas tetą Gertrūdą čia apsigyveno ir Putino sesuo Magdutė, kuri irgi mokėsi Prienų gimnazijoje. Vėliau čia apsigyveno ir Putino jauniausias brolis, kuriam Antanas padėdavo mokytis. Tokia artima pažintis su žymaus poeto šeima skatino jį gilintis į pačią poeziją. Taip atsitiktinumų ir savo paties polinkio dėka Antanas Maceina pateko į poezijos „spąstus".

Antano Jasmanto (tai Maceinos pseudonimas) sukurtų eilėraščių nuotaika irgi „buvo labai putiniška. Atrodo, kad ši nuotaika atitiko paties Putino nuotaiką - todėl 1927 m. ir 1929 m. Mykolaitis-Putinas savo redaguojamame „Židinyje" išspausdino pirmuosius Antano eilėraščius. Šios publikacijos ir buvo jo plačios kūrybinės veiklos užuomazga, „galių išskleidimo" pradžia...

Tokia Mykolaičio-Putino parama bei paskata, matyt, ir nuvedė Maceiną 1928 m. metais prie Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto durų bei nukreipė į „literatūros mokslą", kuris tačiau niekada nebuvo jo tikslas.

Čia jis pasirinko lietuvių ir vokiečių literaturų studijas. Lietuvių literatūrą jis studijavo pas profesorių Vincą Mykolaitį-Putiną, kurį pirmaisiais mokslo metais universitete Maceina laikė savo pagrindiniu mokytoju.

Lygiai taip pat kaip Maceina žavėjosi Mykolaičio-Putino poezija, pastarasis savo saulėlydžio metais žavėjosi Jasmanto poezija: jo artimujų liudijimu prie savęs visada laikė jo eilėraščių rinkinį "Gruodas" ir "su juo kaip Šventuoju Raštu nesiskyrė...".

Vokiečių literatūros studijų vadovas buvo profesorius Juozas Eretas. Tačiau visi kiti dalykai, išskyrus literatūrą, tada dar netraukė Maceinos dėmesio.

Pasinėręs į literatūrą, Maceina ir pats rašinėjo. Tik įstojęs į universitetą, pradėjo versti - net Vergilijų ir Horacijų. Jo išverstos knygos buvo išleistos, noriai skaitomos. Už kiekvieną išverstą knygą Maceina gaudavo po 400 litus. Jam, studentui, tai buvo dideli pinigai...

Pakartotini bandymai

Nors seminarija jį ir buvo nuvylusi, tačiau įstojus į universitetą jame noras tapti kunigu neišblėso. Universitete praleidęs vienerius metus, 1929 m. Maceina nutarė grįžti į seminariją. Audringas pasaulis, atrodo nebuvo jam skirta vieta. Todėl ir grįžo tenai, kur niekas nedrumstė ramybės, kur viskas buvo nustatyta ir aišku, kur viską buvo galima ramiai apmąstyti, apsvarstyti ir galutinai apsispręsti.

Seminarijoje jis buvo priimtas išskėstomis rankomis - jį priėmė atgal be jokių sunkumų. Seminarijos vadovybė Maceinos grįžimą iš pasaulio suprato kaip jo geravališką ir geranorišką pasirinkimą, padarytą ne pasaulio naudai.

Maceina vėl bandė prisitaikyti prie šio nekintamo gyvenimo, dar sykį įsigilinti ir suvaržyti save dogmomis, priimti visus atsakymus į kilusius klausimus ir nustoti klausinėjęs. Jis žinojo, kad „visa, kas mums skelbiama, galime ir turime suprasti". Visos jo pastangos buvo nukreiptos į pagrindinį tikslą — „rasti santykį su Dievu". Jis norėjo „laimėti" Dievą savo mąstymu.

Bet prisitaikyti prie seminarijos gyvenimo jis taip ir nesugebėjo, nors mokėsi labai gerai. Jo teologija buvo ne iš bažnytinės tradicijos, bet jo paties išmąstyta.

Todėl 1930 m. metų rugsėjo 11 d., šį sykį „savo paties noru", jis paliko seminariją ir vėl grįžo į jam nemielą pasaulį. Tačiau ir šis grįžimas dar nebuvo jo galutinis apsisprendimas pasaulio atžvilgiu. Jis vėl grįžo į universitetą.

Atetitininkų gretose

1930 m. metų rudenį Maceina grįžo į universitetą tęsti literatūros studijų, tačiau jis ir toliau neatsisakė minties grįžti į pasirinktąjį kelią.

Grįžęs į pasaulietišką gyvenimą, Maceina iš karto įsitraukė į ateitininkų veiklą - įsipareigojimai kunigystei reikalavo tam tikros veiklos, o ateitininkų įsipareigojimai tuo požiuriu jam buvo patys tinkamiausi.

Antanas atitiko visus ateitininkijos reikalavimus — buvo tikras patriotas, tikras katalikas ir tikras inteligentas.

Ateitininkų principai ir reikalavimai buvo suformuluoti prof. Stasio Šalkauskio ir priimti 1927 m. metais reorganizacinėje Palangos konferencijoje - pagrindiniai iš jų: katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, veiklumas, šeimiškumas ir visuomeniškumas.

Savo gyvenimu Maceina niekada nepažeidė nei jų esmės, nei prasmės - jis buvo pavyzdingas ateitininkas, visą laiką einantis idealo link.

„Šisai sąjūdis man visą gyvenimą buvo tarsi kokia šilta bei jauki buveinė. Jeigu man Krikščionybės dogmos nėra niekad kėlusios jokių abejonių, tai gal kaip tik todėl, kad ši ateitininkiška buveinė man buvo visai konkretus krikščionybės pavidalas, savas nuo pat jaunystės ir savas likęs lig pat senatvės dienų... Ateitininkija rodo Bažnyčią visu jos grožiu, jaukumu, patrauklumu, sykiu su jos randais ir net žaizdomis..."

1930–1931 m. metais Maceina pirmininkavo studentų ateitininkų meno draugijai „Šatrija", įkurtai 1926 m. metais. Draugijos šūkis „Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui" atitiko Maceinos troškimus, jo idealistines nuostatas siekiant pasaulio tobulinimo bei tobulumo...

Supratingas visuomeniškumas

Antanas nuo pat ankstyvos jaunystės visuomeniškumą suprato kaip padėti kiekvienam, „kuris yra mano pagalbos reikalingas". Kaip jį apibūdino vienas jo Prienų gimnazijos bendramokslis Maceina jau tada jautė atsakomybę už kitus, buvo „draugiškas, paslaugus, pasiruošęs kitam padėti".

Tačiau Maceinai būdingas visuomeniškumas, jo suprantamas kaip plati veikla statant Dievo karalystę, negalėjo panaikinti nei jam nuo mažens būdingo uždarumo, nei juo labiau jo vienišumo. Nors ir būdamas „uždaroko" būdo, pasak brolio Juozo Maceinos, buvo atviras veiklai ir jautrus viskam.

Jo buvo uždaras tik vidinis pasaulis, bet tai niekaip nebuvo susiję nei su pasyvumu, nei su abejingumu tam, kas vyko aplink jį plačiajame pasaulyje...

Grįžęs į universitetą, Maceina aktyviai įsitraukė į plačią visuomeninę veiklą turėdamas idealistinę nuostatą — pakeisti šį netobulą pasaulį. Tačiau ta veikla nebuvo organizacinio pobūdžio.

Jis pradėjo daug rašyti, t. y. kalbėti žmonėms, kad „juos pagerintų, paragintų ir paguostų". Kaip vėliau pastebėjo jo bendražygis Juozas Ambrazevičius-Brazaitis Maceinos principai ir nuostatos, jo savitas visuomeniškumas - t.y. „jo veikimo plotmė" buvo išties „ypatinga — pro gyvenimo faktus besiveržiančias idėjas stebėti ir vertinti, tapti ne tiek organizaciniu veikėju, kiek dvasiniu vadu".

Biografija

Lankė pradžios mokyklą Juodaraistyje. Mokėsi Prienų gimnazijoje, Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1928–1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavo lietuvių ir vokiečių kalbas. Seminarijos rektoriaus patartas, nepriėmė šventimų ir vėl 1930 m. grįžo į universitetą. Pakviestas filosofo Stasio Šalkauskio, studijavo filosofiją ir pedagogiką. Studijuodamas 1930 m. pirmininkavo Ateitininkų meno draugijai „Šatrija“. 1932–1935 m. studijas gilino Liuvene, Fribūre, Strasbūre ir Briuselyje. 1933 m. vedė menotyrininkę, universiteto dėstytoją Juliją Tverskaitę.

1934 m., Stasio Šalkauskio vadovaujamas, apgynė disertaciją „Tautinis auklėjimas“, tapdamas filosofijos daktaru. 1935 m. apgynė privatdocento habilitacinį darbą „Ugdomasis veikimas“. 1935–1940 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete pedagogikos disciplinas, epizodinius kultūros filosofijos kursus. Prasidėjus sovietinei okupacijai 1940 m. šeima su dviem mažamečiais vaikais pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo LAF'o veikloje Berlyne.

1942 m., Lietuvą okupavus vokiečiams, grįžo į tėvynę. Universitete dėstė Filosofijos įvadą ir interpretavo R. M. Rilkės poeziją, Filosofijos fakulteto dekanas. Lietuvių fronto (LF) vadovaujančiosios grupės narys. Akademinis jaunimas laikė A. Maceiną ideologiniu vadu. Jis buvo vienas pagrindinių LF programos kūrėjų ir ideologų, dalyvavo programos aptarimuose ir svarstymuose, rašė straipsnius LF spaudai.

1944 m. pasitraukė į Vakarų Europą. Nuo 1949 m. gyveno Vokietijoje, Viurcburge, vedė filosofijos seminarą. 1956 m. pradėjo dėstyti rusų filosofiją ir Rytų Europos dvasios istoriją Fribūro universitete, 1959 m. pakviestas į Miunsterio universitetą – ten dėstė rusų ir sovietinės filosofijos kursus, nuo 1962 m. – religijos filosofiją. 1970 m. išėjęs į pensiją, aktyviai rašė. Mirus žmonai 1971 m., vedė vokietę. Vadovavo emigrantų ateitininkų sąjungai. Emigracijoje daugiau tyrinėjo plačiai suprastas religijos filosofijos problemas, buvo ne tik filosofas, bet ir poetas, eilėraščius pasirašinėjo Antano Jasmanto slapyvardžiu. Mirė 1987 m. Miunsteryje, palaidotas Bredbesdorfo kaimelio kapinaitėse.

Kūryba

Antanas Maceina yra laikomas vienu iš žymiausių Lietuvos pedagogų, filosofų, kultūros tyrinėtojų. Jo kūryba produktyvi, be to jis „filosofavo lietuviškai“. Antanas Maceina aprėpė ir analizavo gana nemažai sričių – pedagogiką, filosofiją, kultūrą, religiją, dėjo tautiškumo pamatus. Ilgą laiką A. Maceinos veikalai Lietuvoje buvo mažai žinomi, plito tik nelegaliai, tačiau apie juos buvo daug rašoma. Jo poezijos originalumą bei ryšį su filosofija išsamiai analizavo Tomas Venclova, Ona Baliukonė.

Žinomi veikalai: „Asmuo ir istorija“, „Jobo drama“, „Didieji dabarties klausimai“, „Filosofijos kilmė ir prasmė“, „Kaino prisikėlimas“, „Kultūra ir žmogus“, „Kultūros filosofijos įvadas“, „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“, „Pirminės kultūros pagrindai“, „Prometėjizmo persvara dabarties kultūroje“ ir kt.

Filosofavimo pradžia

Antano Maceinos filosofija prasideda nuo ankstyvo susidūrimo su nelaimėmis, kada jis pradeda kelti klausimus, kurie yra vis naujų klausimų pradžia. Stipriai išgyvendamas ankstyvą motinos mirtį, tėvo antrąsias vedybas, ankstyvą išvykimą iš namų, nuolat lydinčią vienatvę, pašalinimą iš seminarijos, nors joje jis mokėsi vienais penketais, klausimo sprendimą, ką pasirinkti – pasauliečio ar kunigo gyvenimą, norėdamas susivokti, kas atsitiko, jis pirmiausia ir ima klausinėti, bandydamas išsiaiškinti tų nuolat jį lydėjusių nelaimių priežastis. Įstojus į kunigų seminariją tas klausinėjimas tapo nuolatine būsena, nes „neklausinėti jis jau nebegalėjo“.

Antano Maceinos kūryboje ryškus du tarpsniai: iki nepriklausomybės netekimo ir jos netekus. Iš pradžių mąstytojo dėmesį patraukė kultūrologija ir socialiniai klausimai, vėliau – žmogiškoji būtis. Filosofo kūryba kyla iš pačios būties gelmių, ir jo kūrybinio pašaukimo būtų neįmanoma paaiškinti nesiremiant Dievu. Dievas, savo Kūrybos metu, apsireiškė žmoguje, kaip viename iš tobuliausių savo kūrinių, kurioje įsispaudusios Kūrėjo pėdos. A. Maceina sugebėjo pateisinti savo mintis, visą savo gyvenimą atiduodavęs kūrybai, savo kūryba palietęs daugybę gyvenimo sričių – kūrė tautinę mokyklą, idealios šeimos ir valstybės pagrindus, lietuviškąją kultūrą, poeziją, savitą filosofiją.

Kilmė ir šeima

Tėvas — Aleksandras Maceina (1877 m., Bagrėno kaimas Ašmintos valsčius, Prienų parapija - 1957 m., Klebiškis, palaidotas senose Prienų kapinėse), ūkininkas, verslininkas, visuomenininkas, viršaitis.

Mama — Ieva Maceinienė (iki 1906 m. Morkūnaitė, 1887 m., Užbalių kaimas, Balbieriškio valsčius - 1918 m.), namų šeimininkė.

Broliai, seserys — Juozas Maceina; — Marcelė Maceinaitė

Šeima — žmona Julija Maceinienė (iki 1933 m. birželio 19 d.) Tverskaitė - 1971 m. Vilniuje

Vaikai — Augustinas Maceina (g. 1937 m. balandžio 22 d, Kaune), profesija; — Saulius Maceina (g. 1939 m. lapkričio 17 d. Kaune), profesija; — Danutė Maceinaitė (g. 1943 m. rugsėjo 12 d. Kaune), profesija.

Antano Maceinos veikalai

Antanas Maceina
  • Pedagogikos istorija
  • Kultūros filosofijos įvadas, 1936 m.
  • Socialinis teisingumas, 1938 m.
  • Buržuazijos žlugimas, 1940 m.
  • Didysis inkvizitorius, 1946 m. ir 1950 m.
  • Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas, 1950 m.
  • Saulės giesmė, 1954 m.
  • Didžioji padėjėja, 1958 m.
  • Bažnyčia ir pasaulis, 1970 m.
  • Didieji dabarties klausimai, 1976 m.
  • Asmuo ir istorija, 1981 m.
  • Pirminės kultūros pagrindai, 1936 m.
  • Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra, 1938–1939 m.

Raštai

  • Raštai. II tomas, Mintis, 1992 m.
  • Raštai. III tomas, Mintis, 1990 m.
  • Raštai. IV tomas, Mintis, 1994 m.
  • Raštai. V tomas, Mintis, 1993 m.
  • Raštai. VI tomas, Mintis, 2000 m.
  • Raštai. VII tomas, Mintis, 2002 m.

Šaltiniai

Vikicitatos

Rodomas puslapis "https://m.lietuvai.lt/w/index.php?title=Antanas_Maceina&oldid=34058311"