Antanas Taškus
| Antanas Taškus | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1943 m. kovo 16 d. Akmenėje |
|
| |
| Tėvas | Steponas Taškus |
| Motina | Bronislava Obrikaitė-Taškienė |
| Sutuoktinis(-ė) | Ina Veronika Grigonytė-Taškienė |
| Vaikai |
Vilma (1967), Valdas (1969) |
|
| |
| Veikla | vargonininkas
|
Antanas Taškus (g. 1943 m. kovo 16 d. Akmenėje) – Linkuvos Švč. M. Marijos Škaplierinės parapija vargonininkas.
Gyvenimo kelias
Tėvai – Steponas Taškus 1920 m., batsiuvys, Šaulių sąjungos narys, 10 metų ištremtas į Sibirą. Grįžęs dirbo elektriku..
– Bronislava Obrikaitė-Taškienė 1917-1951, kilusi ir palaidota Akmenėje.
Sesuo – Janina (1940).
Sutuoktinė – Ina Veronika Grigonytė-Taškienė.
Vaikai – Vilma (1967), Valdas (1969-2022).
Antanas Taškus mokėsi Akmenės vidurinėje mokykloje. Čia mokėsi vargonuoti ir dirbo parduotuvėje. Vidurinę mokyklą baigė ir teises įsigijo tarnaudamas kariuomenėje.
Vargonais groti mokė vargonininkas Kazimieras Jankauskas, vėliau Alfonsas Valentas. 17 metų pradėjo savarankiškai vorgonauti Kyburiuose. Po armijos grįžo į Miežiškius, tuomet vargonininkas Valento išsikėlė į Linkuvą 1966 m.
1969 m. Valentui išsikėlus iš Linkuvos čia vargonauti buvo pakviestas Antanas Taškus. Groti teko prie kunigų Jurgio Danio ir Leopoldo Pratkelio iki 1976 m. Vėlesniais metais vargonavo Pamūšyje, Klovainiuose.
Tuo metu Linkuvoje dirbo jaunas vargonininkas Amandas Šešeika. Išsikėlus kun. Sauliui Paliūnui kartu išvyko ir jaunasis vargonininkas.
Į Linkuvą atvykus kun. Edvardui Zeidotui vagronauti buvo pakviestas Antanas Taškus ir vargonavo iki 2018 metų rudens.
Slaptasis Linkuvos „popas“: sovietmečiu vežiojo žymius kunigus, atsilaikė prieš saugumą Žygimanto Gedvilos
Beatričė Bankauskaitė Aktualijų žurnalistė
„Paklauskit miestelėnų, kur Taškus gyvena, nežinos, o kur vargonininkas – jie parodys“, – sako linkuviškis Antanas, 40 metų vargonavęs. Jį žmonės mėgo vadinti popu, o kunigai juo besąlygiškai pasitikėjo ir prašydavo vežioti į slaptus susitikimus. Sovietų saugumiečiai už tai nemylėjo, norėjo atimti ir teises, ir automobilį, uždrausti statyti namą. Buvo baisu, sako Antanas, bet aukotis reikėjo. Antanas Taškus su žmona Ina į Linkuvą gyventi persikėlė 1969-ųjų liepą su dviem mažais vaikais. Sūnui buvo trys mėnesiai, dukrai – pusantrų metukų. Tuo metu Pakruojo rajono lygumose įsikūrusiame nedideliame mieste, Škapliernos atlaidais garsėjančioje bažnyčioje, neliko kam groti vargonais, todėl keltis į Linkuvą buvo pasiūlyta Antanui. Su Antanu ir Ina susitinkame iš pačio ryto. Lyg ir sutarėme kalbėti apie Linkuvos vienuolių istoriją, bet paties Antano gyvenimas pasirodė daug įdomesnis.
Tėtį ištrėmė
Kai Antanui buvo kiek daugiau nei dveji, jo tėtis, tuo metu šaulys, sovietų buvo ištremtas į Norilską, amžinojo įžalo žemę. Ten jis praleido daugiau kaip dešimtmetį. Nuo sovietų slapstytis teko ir mamai. Ji, įsiterpdama į pokalbį, papildo Ina, basomis bėgo per sniegą ir „per tris dienas pasimirė“. Apsilankymas pas buvusį Linkuvos vargonininką +35 Tada Antanui buvo aštuoneri, su seserimi likę našlaičiais vaikai gyveno tik su močiute. „Palikau be tėvo ir motinos, su baba, motinos motina, augau ir mokiausi groti pas vargonininkus Jankauską ir Valentą“, – pasakoja vyras. O pradėjo jis groti vargonais ne dėl to, kad pats taip sumanė, tiesiog taip susiklostė aplinkybės: „Šalia mūsų namo gyveno vargonininkas, aš pažiūrėdavau jo vaikus, o jis mane mokydavo groti. Pradėjęs rimčiau groti nuo keturiolikos, vėliau Antanas įsidarbino ūkinių prekių parduotuvėje, norėjo stoti į Kelmės prekybos mokyklą, bet ši, dėl ryšių su bažnyčia, nepriėmė. „Tada jau nusprendžiau vargoninkauti“, – sako jis.
Įsimylėjo choristę
Vargonininko darbą Antanas pradėjo dar neturėdamas 18 metų, susikrovė lagaminą ir iš Akmenės persikėlė į Kyburių kaimą Pasvalio rajone. Ten, pasakoja jis, kunigai bandė išvaduoti nuo ėmimo į kariuomenę, bet jos išvengti nepavyko. Tris metus teko tarnauti Kijeve. Ji ėjo į chorą, aš jaunas atvažiavau, taip ir susipažinome, o po ketverių metų atvažiavome į Linkuvą su vaikais. Grįžęs iš kariuomenės vargoninkauti Antanas buvo pasiųstas į Miežiškius, miestelį Panevėžio rajone. Čia gyvavo bažnyčios choras, kurį lankė choristė Ina, dabartinė Antano žmona. „Ji ėjo į chorą, aš jaunas atvažiavau, taip ir susipažinome, o po ketverių metų atvažiavome į Linkuvą su vaikais“, – šypteli jis. Ina Miežiškiuose gyveno su šeima. Tremtis šeimos nepalietė, bet kurį laiką namuose buvo slepiama žydų šeima, pasakoja Ina. „Kaimynai labai netoli gyveno, vis klausdavo, ko tu, Grigoniene (Inos mama), vis eini į klojimą, ką tu ten neši. Tai vieną sykį naktį paprašė tėtės išvesti, truputį pavežė. Sakė žydai, jei išliksim, atsilyginsim“, – prisimena ji.
Išnykusios tradicijos
Pirmiausia į Linkuvą atsikėlusi šeima gyveno bute, vėliau gavo žemės sklypą, pasistatė namą. Antanas vargoninkavo, Ina – giedojo chore ir dirbo valgykloje. Grafikas buvo intensyvus, ypač sekmadieniais, kai per dieną vykdavo ketverios mišios po pusantros valandos. Jei paprašydavo, Antanas mielai grodavo ir vestuvėse, esant reikalui – giedoti eidavo į laidotuves. „Laidotuvėms žmonės paprašydavo, atverdavo mums alaus, vaišių, kad pagiedotume su choru. Tai mes pagiedam, paskui – pasivaišinam. Visą laiką buvo tokia tradicija tarybiniais laikais, bačkomis alaus, maisto. Bet dabar jau panaikino tą tradiciją. Anksčiau laidotuvės vykdavo namuose, alų patys darydavo ir visi norėjo su choru“, – jau išnykusias tradicijas prisimena Antanas. O ir į bažnyčią susirinkdavo gausiau žmonių. Jį, sako Antanas, visi pažinojo, tik dažniau ne vardu šaukdavo, o „popu“. Ir dabar geriau žino kaip tiesiog vargonininką. Iš viso, su pertraukomis, jis grojo 40 metų, iš Linkuvos kelis metus važiuodavo į Pamūšę, kitus aplinkinius kaimus ir miestelius, o paskutinius septynerius metus savo karjerą baigė ir vėl Linkuvos bažnyčioje. Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia +17 „Dabar aš jau nebegirdžiu, atėjo jaunesnis klebonas, kitokie reikalavimai, aš atsisakiau. <...> Senų choristų jau beveik nė vieno nebėra“, – sako Antanas ir priduria, kad bažnyčioje negrojo jau daugiau kaip dvejus metus.
Slapta profesija
Tačiau vargoninkavimas, pasirodo, buvo ne vienintelis Antano užsiėmimas. Jis lyg tarp kitko užsiminė, kad atvažiavęs nusipirko mašiną ir ėmė vežiojo kunigus, kad šie galėtų netrukdomi aptarti įvairiausius reikalus. Tai buvo aštuntasis dešimtmetis, kai nemažai kunigų užsiėmė neginkluota rezistencija. O Linkuva sovietmečiu, sako Antanas, buvo neeilinių kunigų kraštas. Jam atvažiavus, klebonavo kanauninkas Jurgis Danys, į Linkuvą sugrįžęs po septynerių metų tremties už sovietams neįtikusią veiklą. Jį Antanui tekdavo vežioti pas vyskupą Julijoną Steponavičių, kuris taip pat buvo ištremtas, tik į Žagarę, pas kardinolą Vincentą Sladkevičių. „Būdavo tokių atvejų, aš visada dalyvaudavau pietuose, Steponavičius atvažiuodavo iš Žagarės, mes pavalgome pietus ir sako prelatas – pavežk vyskupą, bet nesako kur. O vyskupas irgi apsidraudęs, nes tremtyje Žagarėje būdavo sekamas, įsėda į mano mašiną ir sako – važiuojam link Biržų, ten nuvažiuojam, tada – važiuojam į Pandelį. Išleidžiu, grįžtu“, – istorijomis iš tuometinės kasdienybės dalijasi Antanas. Daugelis kunigų tuo metu buvo sekami, namuose būdavo įrengti pasiklausymo aparatai, tad mieliau šie kalbėdavosi tiesiog parke, prisimena jis.
Norėjo užverbuoti
„Manimi pasitikėjo“, – su džiugesiu balse taria linkuviškis. Bet ši veikla Antanui ir pačiam kainavo. Jis ne kartą buvo kviečiamas saugumo pasiaiškinti, kur vežiojęs kunigus. „Saugumas pakviečia į Pakruojo rajono centrą, sako turėti su savimi pasą. Ateina inspektoriai, užveda į antrą aukštą, vienas sėdi iš Radviliškio, kitas vietinis saugumietis. Ir pradeda: kaip gyveni? Kaip vaikus išlaikai? Pradeda trinti, kur važiuoji, ką veži, kur veži kunigus? O tas kitas – meluoji, meluoji, meluoji“, – pasakoja Antanas. Buvo baisu. Bet ką padarysi, reikia aukotis. O jis sako visada žinojęs, ką sakyti – „važiuojam į atlaidus melstis“. Antanas mano, kad jį norėjo užverbuoti, mat siūlė visokiausių dalykų: važiuoti mokytis, pigių medžiagų namui statyti ir kitko. Tačiau nepasidavus provokacijoms, Antanas sulaukė nemalonės. Buvo apkaltintas nesustojęs policijai, saugumiečiai grasino atimti automobilį ir vairavimo teises. „O kai namą statėm ir pamatus liejom, saugumietis atvažiavo ir klausė, iš kur pinigų gavom, neleist statyti norėjo, bet jau buvom pradėję“, – papildo Ina. Ji mano, kad vaikai už tokią tėtės veiklą ir prastesnius pažymius gaudavo. Kol šie buvo maži, juos mokykloje skriausdavo, priduria ji. „Buvo baisu, – sako Antanas. – Bet ką padarysi, reikia aukotis.“ Paklaustas, ar ir pats turėjo pogrindinės informacijos, tik šypteli. Net ir šiandien visko išpasakoti negalima, sako jis ir palieka klausimą neatsakytą.
Ir vėl suskamba vargonai
Antanas sako, kad nebeliūdi, jog nebegroja bažnyčioje vargonais. Dabar reikia laiko rūpintis sveikata, tvarkyti aplinką nemažame sklype. Be to, laisvą laiką jis išnaudoja skaitymui, domisi politika, Lietuvos ir užsienio įvykiais. „Žinau viską, – nusijuokia jis. – Domiuosi sportu, muzikos paklausau. Viskuo, Ukraina domiuosi, Lietuva, politikus maždaug visus žinau, kuom jie kvėpuoja.“ Bet muzika irgi visada šalia. Antanas mus nusiveda į mažą pastatėlį, kuriame stovi pianinas, kabo daug šventų paveikslų, ant stalų guli natų sąsiuviniai, įvairiausi lapai. Prisėda prie pianino ir pradeda giedoti. Jam kukliai pritaria tarpduryje stovinti Ina. Linkuvos vargonininkas Antanas Taškus gieda savo namuose. Trejus metus negrojęs pačioje bažnyčioje Antanas vykti iš pradžių ten nenori, bet kalbinamas sutinka. Po kelių minučių automobiliu pasiekiame Linkuvos bažnyčią. Atstumai čia nedideli. Įėjus Antanas pagarbiai priklaupia ir veda mus siaurais, besisukančiais laiptais į antrą aukštą, kur įrengti didingi vargonai. „Anksčiau vargonų dumples mindavo su kojomis, – parodo senas dumples ir kaip špitolninkai jas mindavo. – Aš tuo metu ir atvažiavau. Ar atlaidai, ar kas, registrus garsiau paleidi, tai tie – čiut išmina dumples. Dabar yra balaniniai, tokie seni, jiems virš 200 metų. Kas atvažiuodavo paremontuoti, sakė, kad tokie yra dar ir Žemaičių Kalvarijoje. O Lietuvoje iš viso tik dveji. Linkuvos bažnyčioje grojusių vargonininkų inicialai O tuomet, Antanui užgiedojus „Kyrie eleison“, bažnyčia prisipildo garso. Čia, atrodo, jis jaučiasi kaip namuose. Vėliau paklaustas, ar smagu vėl groti bažnyčioje, atsako kukliai, tik tiek – kad nesijaudo. Bet šypsena išduoda, kad bent trumpam sugrįžti miela širdžiai. Linkuvos vargonininkas Antanas Taškus po trijų metų groja Linkuvos bažnyčioje
Galerija
Sesė Janina
Su mama Bronislava
Išvažiuoja į armiją
Linkuvos bažnyčios choras 1966 m. Sėdi: vargonininkas Petras Garšva (1905), Garšvienė, kan.Jurgis Danys (1898), varonininkas Alfonsas Valento. IIe. stovi: Pranė Kaupaitė-Agėlienė, Elzbieta Gasiliūnienė, Birutė Bajelytė, Aldona Leviškevičiūtė-Valantinienė, Liudvika Mašalaitė-Ronienė, Felicija Savickaitė-Briškienė, Olė Kaupaitė-Skikienė, Valerija Tumaitienė, kun. Bronius Šlapelis IIIe. Alfonsas Kukuris, Juozas Rakauskas, Janeliūnas, Valerijonas Ronis
Tuoktuvės su Ina
Antano ir Inos Taškų auksinės vestuvės, vaikai ir kun. E.Zeidotas
Sveikinimas
Linkuvos bažnyčios choras su Antanu Taškumi nuo 1969 m. iki 2018 m.
Choristai 2015 m.
Prisiminimai
DEVINTINĖS IŠKILMĖSE – džiaugsmingas susitikimas ne tik su kraštiete...
SEKMADIENĮ LINKUVOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ŠKAPLIERINĖS BAŽNYČIOJE DEVINTINĖS ŠVENTĖJE IŠKILMINGA PROCESIJA APLANKĖ PAPUOŠTUS ALTORĖLIUS. PO ŠV. MIŠIŲ – DŽIAUGSMINGAS, DVASINGAS KONCERTAS...
DEVINTINĖS – krikščioniška šventė, pagerbianti Švč. Kristaus Kūną ir Kraują. Šv. Mišias Linkuvos šventovėje aukojo Klovainių parapijos klebonas Donatas Kryževičius. Iki Devintinių stengiamasi atlikti pavasario darbus. Nevalia nei arti, nei akėti, nei sėti... Galvojama, kad neužaugs derlius.
Bažnyčioje reikšminga šios šventės dalis, garbinanti Švč. Sakramentą – iškilminga procesija. Nešamos bažnytinės vėliavos, prieš kunigą, laikantį Švč. Sakramentą, barstomi žiedlapiai... Sukdama ratą, procesija sustojo prie papuoštų altorėlių. Ant jų pastatytą monstranciją su Švč. Sakramentu, kunigas pasmilkino, buvo skaitomos Evangelijos ištraukos, giedamos eucharistinės giesmės...
Po Devintinės maldų, Linkuvos šventovėje nušvito viena ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų, tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros docentė Judita Leitaitė. Koncerte smuikavo dainininkės dukra Paulina Daukšytė-Šereckienė. Devintinių iškilmėje dalyvavo linkuvė Emilija Kutkevičienė (Pukevičiūtė), dalindamasi sielų muzika su kraštiečiais.
Religinės-sakralinės muzikos programą kurianti mecosopranas – solistė J. Leitaitė gieda bažnyčiose, tampančiose pagrindine scena. Žymi atlikėja džiaugiasi ir stengiasi, kad kūriniai pasiektų klausytojų širdis... Įkvepia solistės skleidžiama šviesa, jautrumas. Giliau prisiliesti prie sakralinės muzikos J. Leitaitė paskatino ir linkuvę Emiliją Pukevičiūtę. Šventovėje skambėjo abiejų balsai, pritariant P. Daukšytės smuikui...
Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje ir anksčiau giedojusi Emilija Kutkevičienė (Pukevičiūtė) su laikraščio skaitytojais mielai pasidalijo mintimis apie savo kelią, apie kūrybai skatinančią draugystę:
– Šeštadienį Rozalimo gimtadienį dainavau savo ir kitų atlikėjų dainas. Šiandieną – nuostabus, dvasiškai praturtinantis koncertas su scenos lakštingala Judita Leitaite ir jos dukra, smuikininke Paulina Daukšyte-Šereckiene. Pirmasis jausmas – palengvėjimas, koncertui pasibaigus. Viskas sudainuota, balsas išsaugotas, galiu atsikvėpti...
Pamenu, kai 2017 metais, eilinį sekmadienį giedant šv. Mišiose su savo mokytoju, vargonininku Antanu Taškumi, aukštai – „ant viškų“ pasirodė Judita Leitaitė. Tokia elegantiška, aristokratiška... ir pakvietė mane kartu pagiedoti visiems gerai žinomą giesmę „Aleliuja“... Buvau pasimetusi, nesuvokdama, kas tą akimirką vyko... Tiesiog giedojau. Ir nuo tada užsimezgė mūsų draugystė.
Pavasarį su soliste kartu koncertavome Linkuvos socialinės globos namuose. Atlikėja mane išmokė dainuoti „Edelweiss“. Pakruojo medinėje sinagogoje abi dainavome kraštiečio Vaidoto Spudo „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Vėliau mane pakvietė su J. Leitaitės mokiniais pasirodyti ir Vilniuje.
Šiemet dalyvavau J. Leitaitės surengtame respublikiniame krikščioniškos sakralinės muzikos konkurse „Garbė Visagaliui“, tapau laureate.
J. Leitaitė – stipri gyvenimo mokytoja. Įkvepianti, palaikanti. Ji – viena iš tų žmonių, kuri labiausiai tiki mano pasirinkimais meniniame, kūrybiniame kelyje...
Muzika mane lydi visada. Nors buvo momentas, kai norėjau jos atsikratyti. Įsisukusi į kitą veiklą, neturėjau nei laiko pasirodyti, nei jėgų kurti, groti ar dainuoti... Bet muzika manęs nepaliko.
Nuo antrosios klasės pasiprašiau Linkuvos gimnazijos mokytoją Vaivą Klupšienę mokyti mane solo dainavimo. Taip pamilau sceną. Išmokau groti gitara, pradėjau rašyti savo gyvenimo dienoraščius dainomis. Jie plaukė ir tebeplaukia – iš širdies. Gyvenimas be muzikos, be pasirodymų, be dainų – neįsivaizduojamas.
Per visus mokslo metus ir po jų dalyvavau įvairiuose konkursuose, sunku ir suskaičiuoti... Lentynose spindi statulėlės, diplomai už aktyvumą, už kūrybiškumą, už iniciatyvumą... Po ilgesnės – trijų metų pertraukos diplomai ir vėl pradėjo kauptis.
Mokykloje nebuvau „tiksliukė“ – nesisekė matematika, biologija, fizika. Neskindavau šių dalykų laurų. Buvau meniškos sielos, kukli, bet ir drąsi, nebijanti išbandymų. Nors prizinių vietų „Dainų dainelės“ konkursuose neskyniau, visada sugebėdavau ir šiandieną sugebu dainuodama žmonėms dovanoti istoriją. Išspausti ašarą, šypseną... Visada prisimenu J. Leitaitės žodžius: pasirodymas turi būti mažas spektaklis. Todėl ir dovanoju gyvenimiškus spektaklius.
Ryšys su soliste J. Leitaite nenutrūko. Dar bus koncertų – dainuosime, kol galėsime! Linkuvos bažnyčioje dešimt metų giedojau vos ne kiekvieną sekmadienį ir su vargonininku Armandu Šešeika, ir su vargonininku Antanu Taškumi. Šiandieną čia grįžtu kaip viešnia. Ir džiaugiuosi, kad daugelio laukiama. Širdis dainavo, sutikus senuosius choristus, vargonininką, seserį Darutę, zakristijoną Robertą... Ir jie man, ir aš jiems dovanojau tiek daug šilumos, tiek daug dėkingumo, nes vieni iš kitų per tiek metų nemažai ko išmokome. Žinoma, norėtųsi sugrįžti čia dažniau, bet gyvenime sukuosi lyg bitė. Darbo dienomis pardavinėju biokurą Prancūzijai, Belgijai... Savaitgaliais koncertuoju, rašau dainas, tekstus. Džiugu, kad po truputį kylu meniškos karjeros laiptais. Pernai pradėjau rašyti dainas ir kitiems, žinomiems Lietuvos atlikėjams. Nenutrūksta bendradarbiavimas su Čikagoje gyvenančiu ir kuriančiu Maestro Ričardu Soku. Vis rašome ir kuriame giesmes, giedamas ne tik Čikagoje, bet ir Lietuvoje.
Esu dėkinga gyvenimui ir Dievui už bažnyčią, pilną žmonių. Už gėles. Dėkinga, kad Dievas suvedė su Judita Leitaite ir kad ta draugystė nenutrūksta... Mintys krypsta į kūrybą...
Nijolė Padorienė, Auksinė varpa, 2022-06-29
10 metų, kone kiekvieną sekmadienį, žiema ar vasara, lietus ar saulė, liūdesys ar laimė, giedodavau bažnyčioje. Keitėsi kunigai, vargoninkai draugai giedotojai, o aš visada buvau. Iš pradžių - nedrąsi, kukli devynmetė mergytė su balta žiemine kepure dideliais bumbulais prie žandų, galiausiai - vienintelė iš jaunimo choro likusi jaunuolė, solistė, atliekanti vienas gražiausių giesmių, surašytų ranka ir išsaugotų vargoninkų A. Latvėno, P. Garšvos, A. Šešeikos ir A. Taškaus giesmynuose. Paskutinis vargoninkas Antanas - žmogus, bažnyčiai atidavęs daugiau nei 50 metų. Stipraus charakterio, tikras žemaitis, be galo stipri asmenybė ir drąsiai galiu teigti - mylimiausias žmogus mūsų parapijoje. Tris metus mano mokytojas buvo Amandas Šešeika, jam išvykus pradėjau giedoti su vargoninku Antanu ir tie 7 metai kartu, praskrieję greičiau už vėją, kupini šilčiausių prisiminimų, gražiausių akimirkų. Su šiuo žmogumi aš užaugau kaip solistė, jis ne tik išmokė mane sudėtingiausių giesmių, palietusių žmonių širdis, jis išmokė mane pačią jas groti, valdyti didingą instrumentą - vargonus, pažinti natas, diezus ir bemolius. Griežtas, teisingas, puikus mokytojas ne tik muzikos, bet ir istorijos, gyvenimo. Kiek daug jis man papasakojo apie senus laikus bažnyčioje, apie save... ir viską viską prisimenu.
Toks yra mano vargonininkas. Ir nesvarbu, kad dabar jo ir jo choro giesmės nebeskamba bažnyčioje. Nesvarbu, kad giedotojai, giedoję 64 metus dabar nebegieda. Giesmės skamba mano širdy, aidi bažnyčios skliautuose kaskart man grįžus ir užlipus aukštai.
Gera sugrįžti ir aplankyti savo vargonininką. Man jis yra nuostabus žmogus. Žinau, kad vargonai ir giesmės daugiau niekada neskambės taip, kaip skambėjo senesniais laikais, kad seni šimtamečiai giesmynai suguls ir rinks žmonių maldų dulkeles, o vieni skaitydami šiuos žodžius raukys kaktą ir manys daug visko. Bet aš ten buvau, dešimt metų kiekvieną sekmadienį, aš ten užaugau ir žinau kiekvieną paslaptį ir įvykius, nutikusius mūsų bažnyčioje.
Taip norėtųsi dar kartą giedoti širdimi... Ir prižadu sau: aš ir mano vargonininkas giedosim.
A. Taškus 2019 m. Velykos
Emilija Pukevičiūtė-Kutkevičienė