Antanas Vyskupaitis
Antanas Vyskupaitis (1912 m. gruodžio 25 d. Rygoje — 1987 m. vasario 4 d.) — juristo, ekonomisto, literato ir kalbininko pareigose.
Gyvenimo kelias
1930 m. pradėjo studijuoti Kaune universitete, kad galėtų užsimokėti už kambario nuomą, susirado darbą tuo metu universiteto turėtoje pašto agentūroje (tokiame lyg pašto kioske). Alga čia būdavo 50 litų. Vėliau rado geresnį darbą "Mūsų laikraščio" redakcijoje - dirbo ekspeditoriumi. Užėjus II Pasauliniam karui, ne kartą keitė darbą ir gyvenamąją vietą. Vėliau, po karo, viskam jau aprimus, ėmė dirbti ir ilgą laiką dirbo Vilniaus garso įrašų studijoje, ten ėjo juristo, ekonomisto, literato ir kalbininko pareigas.
NIEKAS MAN NESAKĖ, KAD ESU ČIA SVEČIAS
1987 m. vasario 4 d. staiga mirė vienas iš vyresniosios kartos linkuvių Antanas Vyskupaitis. Jis išėjo į parduotuvę maisto produktų ir negrįžo. Mirtis jį sutiko Žirmūnų gatvėje (Vilniuje), netoli savo namų. „Mors certa est, hora mortis incerta“ / („Mirtis žinoma, mirties valanda nežinoma“).
Antanas Vyskupaitis gimė 1912 m. gruodžio 25 d. Rygoje. Jo tėvai, paprasti darbininkai, į Rygą buvo atvykę, ieškodami darbo ir duonos. Pirmąjį pasaulinį karą Vyskupaičių šeima praleido Rygoje. Ten matė daug vargo: mieste trūko maisto, siautėjo ligos, badas lankė darbininkų kvartalus.
Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus ir kovoms aprimus, suspindo tautoms laisvės aušra. Vyskupaičių šeima 1919 metais grįžta į Lietuvą, į gimtąjį kraštą, ir apsigyvena Linkuvoje. Jų niekas čia nelaukė išskėstomis rankomis. Grįžus į Linkuvą, reikėjo ieškotis darbo, pastogės, duonos. Šeimoje du maži vaikai: Antanas ir Povilas Vyskupaitis, gimęs 1917 m. Rygoje. Juos reikėjo maitinti, aprengti ir mokyti.
Įsisteigus Linkuvos valsčiui, tėtis Jonas Vyskupaitis įsidarbina valsčiaus sargu. Šias pareigas jis labai sąžiningai atliko.
Antano Vyskupaičio tėvas pasakojo, jog jis labai vėlai vedęs, jau turėdamas 40 metų amžiaus. Mat jis bijojęs, kad gali gauti tokią žmoną, su kuria negalėsiąs sutarti. „Jei jau nesutarsiu, – sakė tėtis, – su žmona, tai paliksiu ją ir išvyksiu į Ameriką“. Galų gale jis apsisprendė vesti ir labai buvo patenkintas savo žmona. Vyskupaičių šeima buvo laiminga šeima. Nedaug rasime tokių šeimų, kuriose nebūtų dūmų. Vyskupaičių šeimoje dūmų nebuvo. Nuostabi buvo Vyskupaičių motina. Ji pagimdė ir išaugino tris vaikus, kurių jauniausias Petras Vyskupaitis buvo gimęs Linkuvoje. Motina mylėjo savo vyrą ir vaikus, buvo labai darbšti, švari, jautrios širdies, gražiai sugyveno su kaimynais. Motina, būdama giliai tikinti, ir vaikus auklėjo religiškai. Motina šventai tikėjo, kad Dievo apvaizda lydi kiekvieną žmogaus žingsnį. Ji mėgdavo sakyti: Kas iš to ankstyvo kėlimo, jei nėra Dievo padėjimo“.
Vyskupaičių šeima gyveno mažame vieno kambario butelyje be jokių patogumų. Linkuvoje iš viso nebuvo butų su patogumais. Butas šildomas krosnimi. Vanduo buvo kieme. Vasaros metu Linkuvos šuliniai pritrūkdavo vandens. Tada žmonės nešdavosi vandenį apie kilometrą iš šulinio, esančio prie kapų.
Prie savo buto Vyskupaičiai turėjo mažą žemės sklypelį. Darže jie išsiaugindavo daržovių: bulvių, morkų, burokų, kopūstų ir kitko. Taupi šeimininkė mokėjo kukliais ištekliais išmaitinti savo šeimynėlę. Vaikai išaugo sveiki.
Antano Vyskupaičio vaikystės draugai buvo gydytojo J. Maciūno sūnus Algirdas, darbininkų sūnus Juozas Lingis (Lingė?), amatininko sūnus Eduardas Pašakinskas, darbininkų sūnus Vladas Šlevas ir kiti linkuviai vaikai.
Antanas Linkuvos gimnaziją lankė 1922 – 1930 m. Gimnazijoje draugų ratas išsiplėtė. Antanas iš savo motinos paveldėjo ne tik išvaizdą, bet ir jos švelnų būdą. Už tai jis buvo draugų mylimas.
Antanas Linkuvos gimnaziją baigė 1930 metų pavasarį, Vytauto Didžiojo metais. Tą vasarą buvo nešamas per Lietuvą didžiulis Vytauto paveikslas. Paveikslą lydėjo atitinkami pareigūnai. Kaimuose ir miestuose, per kuriuos buvo nešamas paveikslas, susirinkdavo žmonės sveikinti Vytauto, prisiminti Lietuvos garbingos praeities, Vytauto atliktų žygių ir nuopelnų lietuvių tautai. Vytauto paveikslas buvo nešamas ir per Linkuvos miestą. Buvusioje turgaus aikštėje buvo pasodintas Vytauto garbei ąžuolas. Toje vietoje Vytauto paveikslas nakvojo. Prie jo stovėjo garbės sargyba. Apie Vytauto Didžiojo paveikslo kelionę yra išleistas didžiulis albumas. Prie minėto paveikslo bus buvęs ir Antanas.
1930 m. drauge su Antanu gimnaziją baigė šie abiturientai: Bronius Bitinas, dirbęs mokytoju; Kazys Gasparavičius, buvęs mokytojas, kurį laiką vienos Vilniaus mokyklos direktorius, dirbęs spaudoje, Vilniuje pasistatęs namus, kuriuose ir Antano šeima yra gyvenusi; Agota Janulevičiūtė; Alfonsas Jarašūnas, kunigas, tragiškai miręs; Anastazija Jurgaitytė; Mozė Kleinas (žydas); Petras Kuzmickas, kunigas; Pranė Lapšytė; Algirdas Maciūnas, gydytojo Maciūno sūnus, gydytojas, žymus chirurgas JAV; Juozas Pažemeckas (dabar Pažemėnas), labai uolus mokinys, ateitininkų kuopos pirmininkas, studijavo ekonomiką, buvo paliktas Vytauto Didžiojo universitete asistentu, išvyko į JAV, ten žinomas kaip mokslininkas ir visuomenės veikėjas, parašęs nemaža raštų ūkio ir finansų klausimais; Jonas Pilipauskas, gimęs JAV, vėl grįžęs į JAV, dailininkas; Matilda Mišeikaitė, gydytoja, anksti mirusi; Eduardas Pašakinskas, ekonomistas, vienas artimiausių ir geriausių Antano draugų, drauge dirbę, visuomenės veikėjas ir spaudos darbuotojas; Antanas Peleckis (o gal Paleckis?), kilęs iš Veselkiškių kaimo, teisininkas; Jadvyga Plejerytė [o gal tai iš „Pliaterytės“ kilusi pavardė – arba buvusi neteisingai kažkada seniau perrašyta (iš, pvz., Linkuvos RBK knygų) – „t“ raidę pakeitus į „j“ ?], viena gražiausių mokinių Linkuvos gimnazijoje, nelaimingai ištekėjusi, anksti mirė; Vladas Pliūra, karininkas; Gasparas Stulgys, miškininkas; Chazė Šachinaitė (žydė); Vladas Šlevas, kunigas, dirba Žemaitijoje; Jurgis Bajalis (ar Bajelis?), odontologas.
Dabar sunku pasakyti, kiek iš Antano klasės draugų liko gyvų, kur jie yra, ką veikė ir kuo dabar užsiima, būdami pensinio amžiaus. Jie galėtų apie Antaną daugiau papasakoti.
Antanas yra artimai draugavęs ir su 1929 metų Linkuvos gimnazijos abiturientais, būtent: Juozu Lingiu (Linge?), studijavusiu lietuvių k. ir literatūrą, dabar dirbančiu dėstytoju Švedijoje; Jonu Kalasausku, ekonomistu; Leonu Krumpliu, ekonomistu (1911 – 1967 m.); Alfonsu Šekšniu (ar Šerkšniu ?), teisininku, spaudos darbuotoju; Petru Burkumi ir kai kuriais kitais.
Antanas, baigęs gimnaziją, nuėjo vyresniųjų draugų pramintais keliais į Kauną, į Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinkdamas ekonomiką. Kaune įsitaisyti neturtingam studentui buvo sunku: už kambarį reikėjo mokėti nuo 30 iki 50 litų, o bendrabučių beveik nebuvo. Tiesa, kai kurios organizacijos, kaip ateitininkai, neolituanai, varpininkai, turėjo bendrabučius, bet į juos nelengva buvo pakliūti. Antanas apsigyveno mažame bute Žaliakalnyje. Nežinau, kiek jis mokėjo už kambarį. Tėvams buvo sunku padėti savo studentui, nes patys mažai teuždirbo, o namie liko dar du sūnūs, kuriuos taip pat norėjo mokyti. Kiek prisimenu, Antanas susirado darbą universitete (tai buvo pašto agentūra, tarsi pašto kioskas). Už tą darbą gaudavo apie 50 litų. Skurdus buvo atlyginimas, nes ir darbo nedaug tebuvo: dirbo kokias 3–4 valandas. Laimė, kad neturtingiems studentams nereikėdavo mokėti už mokslą: juos atleisdavo nuo minėto mokesčio, pristačius neturto liudijimą iš savo valsčiaus. Kai Antanas susirado geresnį darbą „Mūsų laikraščio“ redakcijoje dirbti ekspeditoriumi, man pasiūlė darbą savo pašto agentūroje. Jau buvau bepradedąs praktikuotis tose pareigose, kai 1935 m. rudenį sužinojau, kad man paskirta 100 litų stipendija. Gauti stipendiją be darbo daug maloniau, negu gauti menką algą už darbą. Į agentūrą atėjo dirbti kitas mūsų draugas, o aš įnikau į studijas, siekdamas pateisinti gaunamą stipendiją. Stipendija mane išgelbėjo iš visų buitinių rūpesčių.
Mūsų kartai teko sunki dalia: mes patekome į Antrojo pasaulinio karo sūkurį, kuris sugriovė ne tik miestus, kaimus, bet ir valstybes, ir normalų žmonių gyvenimą. Karo metu daug žmonių žuvo, kai kurie buvo priversti pasitraukti iš savo krašto, kai kas atsidūrė kalėjime. Antanas buvo laimingas, kad išliko gyvas, kad neteko pasitraukti iš savo tėvynės, kad neprarado sveikatos, tačiau ir jį piktas likimas kaip šešėlis sekiojo. Turėjo keisti darbą, turėjo keisti vietą , skirtis su šeima, kurį laiką puspadžiu gyventi. Buvo ir tokių jo gyvenime tamsių dienų, kad ir pati mirtis nebebuvo baisi. Tik jis vienas geriausiai žino, ką iškentėjo. Apie tai jis nedrįso net savo mylimai žmonai pasisakyti. Antano patirtoms kančioms tinka Maironio žodžiai:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?
Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali!
Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties?
Rodos, Dievas užmiršo! O žmonės mieli,
Palaukit, iki ranką išties!
Antanas Vyskupaitis ilgą laiką dirbo Vilniaus garso įrašų studijoje. Čia dirbo labai gerai, gražiai sutarė su bendradarbiais, savo darbą jis puikiai išmanė. Jo bendradarbiai apie Antaną pasakoja, kad jis buvo studijoje ir juristas, gerai išmanęs įstatymus ir juos aiškinęs bendradarbiams; ekonomistas, literatas, kalbininkas – gerai mokėjo lietuvių kalbą, patarė kitiems – kaip raštus rašyti, taisė klaidas; buvo nuoširdus draugas, mielas bičiulis, visada linksmas, mėgo humorą, niekada nesupykdavo, niekada nesibardavo. Apie jį spietėsi visi studijos darbuotojai, jis buvo lyg ašis, apie kurią sukosi visas studijos gyvenimas. Su Antanu buvo gera dirbti, buvo miela bendrauti: jis buvo kultūringas žmogus, apsiskaitęs, noriai dalijosi žiniomis su bendradarbiais, mokėjo pasakoti, gerbė kitus ir pats buvo gerbiamas.
Antanas Vyskupaitis gražiai sutarė su savo žmona: abu lygiomis dalimis nešė šeimos naštą, rūpinosi vaikais, juos mokė ir paruošė gyvenimui.
Vyskupaičių šeima
Iš dešinės Petras Vyskupaitis, Felė Martinaitytė ir Povilas Vyskupaitis
Ateitininkai linkuviai B.Vaitiekūnas, E.Dzerkelytė, A.Vyskupaitis, T.Šomkaitė, V.Vaitiekūnas, E.Pašakinskas
A.Vyskupaitis su E.Pašakinsku prie patvinusios Mūšos Gedučiuoe
Škaplierinės atlaidai.Sėdi ant žolės iš kairės: Albinas Paltarokas, Kastutė Buožytė, Stasė Treškaitė, Birutė Šalčiūnaitė, Em.Dzerkelytė, Em.Šešeikaitė, Felė Jarašūnaitė, Gudjurgis, sėdi II eilėje: P.Stepanas, prof. St.Šalkauskis, sūnus Julius Šalkauskis, kun. J.Danys, kun. Jurgis Danys, vysk. Kazimieras Paltarokas, karalienė, kun. A.Lipniūnas, du než., kapel. A.Baltrukėnas, Stovi V.Pupinis, P.Simonaitis, Jonas Jarašūnas, J.Šatkauskienė, Motiejus Kvedaras, Antanas Vyskupaitis, Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Antanas Šidlauskas (1920), kun. Vladas Kremenskas, Jonas Jurgaitis, kun. Vaškevičius, Petraitis, než. Eduardas Pašakinskas, Bagdonavičius (Pamūšis), pask. eilėje: než. kun. A.Valančiūnas, Jonas Matrišius, kun.Treška, Ona Paltarokaitė, V.Bagdonavičiūtė, Burkus.1938 m.
