Aptarimas:Apačiai

Apačiai

Apačiai Gyventojų skaičius 57 060 Populiacija šalyse JAV Kalba (-os) Anglų, apačių Giminingos etninės grupės Atabaskai Apačiai – bendras kelių Šiaurės Amerikos etninių gyventojų genčių pavadinimas. Šie vietiniai žmonės kalba pietų atapaskų (apačių) kalba ir yra lingvistiškai artimi atapaskams gyvenantiems Aliaskoje ir Kanadoje. Anksčiau apačių gentys gyveno rytinėje Arizonoje, šiaurės vakarų Meksikoje, Naujoje Meksikoje, dalyje Teksaso ir Didžiųjų lygumų. Dabar apačių grupės gyvena Oklahomoje ir Teksase bei Arizonos ir Naujosios Meksikos rezervatuose. Daugelis navahų įsikūrę 65 000 km² ploto rezervate Keturių kampų valstijose JAV. Anksčiau egzistavo nedidelė politinė sąjunga tarp apačių genčių, jos kalbėjo septyniomis skirtingomis kalbomis. Sąjungą sudarė navahai, vakarų apačiai, čirikavai, meskelerai, jikarilai, lipanai ir lygumų apačiai (dar vadinami Kajova apačiais). Šiandien, kalbant apie apačius, jiems nebepriskiriami navahai. Tačiau navahų ir kitų apačių grupių kultūra ir kalba glaudžiai susijusios ir giminingos. Kai kurie apačiai persikraustė į didžiuosius miestus. Didžiausios jų bendruomenės įsikūrusios Oklahoma Sityje, Kanzas Sityje, Fynikse, Denveryje, San Diege ir Los Andžele. Kai kurie apačiai įsidarbino fermų ūkiuose ir persikėlė į agrokultūrinius regionus į pietų Kaliforniją, kur jų gyvena nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Apačių gentys buvo labai karingos ir galingos, kariavusios su ispanais ir meksikiečiais ištisus amžius. Pirmieji apačių reidai Sonoros regione buvo užfiksuoti dar XVII amžiuje. JAV armija, po daugelio susidūrimų, juos vertino kaip smarkius karius ir įgudusius strategus . Šiuolaikinės apačių grupės Apačių gentys XVIII a. (WA - vakarų apačiai, N - navahai, Ch - čirikavai, M - meskelerai, J - jikarilai, L - lipanai, Pl - lygumų apačiai. Šių dienų apačių pagrindinės gyvenamosios vietos. Šių dienų apačių grupę sudaro jikarilai ir meskelerai iš Naujosios Meksikos, čirikavai iš Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienio, vakarų apačiai iš Arizonos, lipanai iš pietvakarių Teksaso ir lygumų apačiai iš Oklahomos. Greičiausiai čia gyveno ir kitos apačių grupės, kurios nėra žinomos šiuolaikiniams antropologams ir istorikams. Vakarų apačiai vieninteliai dabar tebegyvenantys Arizonoje. Apačių grupės gyvena keliuose rezervatuose, atskiros gentys buvo įkurtos kartu. Vakarų apačiai gyvena Baltojo kalno apačių forto (ang. Fort Apache White Moutain), San Karlo, Javapajų-apačių, Tonto-apačių ir Makdouvelo mohavų-apačių forto (ang. Fort McDowell Mohave-Apache) rezervatuose. Dalis vakarų apačių gyvena ir Javapajų-Preskoto ((ang. Yavapai-Prescott) rezervate, bei už rezervato ribų Arizonoje bei visoje JAV teritorijoje. Balto kalno apačių giminė gyvena rytinėje centrinės Arizonos dalyje, 312 km į šiaurės rytus nuo Finikso. Tonto-apačių rezervatas buvo įkurtas 1972 metais netoli Paisono Arizonos rytuose. Įsikūręs 344 000 m² plote į šiaurės rytus nuo Fikinkso Tonto nacionaliniame miške, kuriame gyvena apie 100 giminės narių. Giminei priklauso kazino. Javapajų-apačių rezervate, kuris yra į pietvakarius nuo Flagstafo Arizonoje, be apačių gyvena ir javapajai. Čia yra Verde stovykla, lankytojų centras, kur sausio pabaigoje vyksta Išėjimo dienos minėjimas su istoriniais vaidinimais ir pau-vau šventė. Čirikavai, po to, kai nebebuvo laikomi belaisviais, pasidalino į dvi grupes. Vieni persikraustė į meskelerų rezervatus ir kartu su lipanais buvo įtraukti į didesnę meskelerų politinę grupę. Kiti čirikavai liko Oklahomoje ir sudarė Silo forto apačių giminę (ang. Fort Sill Apache Tribe). Meskelerai įsikūrę rezervate pietrytinėje Naujosios Meksikos dalyje, netoli istorinio Stantono forto. Jikarilai gyvena rezervacijose įsikūrusiose Rio Ariba ir Sandovalio apygardose Naujosios Meksikos šiaurės vakaruose. Lipanai, kurių belikę labai mažai, gyvena meskelerų rezervate. Kiti lipanai gyvena Teksase. Lygumų apačiai gyvena Oklahomoje, aplink Anadarko miestą. Genčių vardai Vardas Žodis apačas (apache) vartojamas anglų ir ispanų kalbose, tačiau tiksli jo kilmė nežinoma. Patys apačiai nemėgsta, kai juos taip vadina ir save įvardinti naudoja žodį inde (Ende), kuris jų kalboje reiškia žmonės. Meskeleras. Pirmas žinomas pavadinimo "apačiai" įrašas ispanų kalba priklauso Juanui de Onatei, padarytas 1598 metais. Labiausiai paplitusi teorija apie žodžio apačas kilmę teigia, kad jis kilęs nuo zuni kalbos žodžio apaču ir reiškia „priešas“ . Kita teorija aiškina, kad žodis kilęs iš javapajų žodžio pače, kuris reiškia žmonės. Tačiau šios teorijos kelia abejonių, nes ispanas Onate apačių pavadinimą naudojo dar prieš atrandant ispanams zunius ir javapajus. Dar manoma, kad kilmę galima aiškinti ispanišku žodžiu mapache, reiškiančiu meškėną. Ispaniškas apibrėžimas „Apachu de Nabajo“ (Navajo), nusakantis žmones gyvenusius Chama regione, į rytus nuo San Juanio upės, datuojamas 1620 metais. 1640 metais taip buvo vadinami pietiniai atapaskai nuo Chamos rytuose iki San Juanio vakaruose. Vardų įvairovė Daugelis istorinių apačių genčių pavadinimų yra užrašyti ne apačių ir sunkiai atitinka šiuolaikinių apačių genčių ir giminių pavadinimus. Kelis amžius daugelis ispanų, prancūzų ir anglų autorių neskyrė apačių ir kitų pusiau klajoklių, kurie nepriklausė apačiams, bet kirto tą pačią teritoriją. Dažniausiai gentis pavadindavo taip, kaip jas vadino ta gentis, su kuria autorius bendraudavo. Dėl to antropogai taiko skirtingus kriterijus įvardydami smulkias apačių gentis ir gimines ir tai ne visada sutampa su šiuolainių apačių skirstymu į gentis. Neretai gentys, kurios dabar gyvena Meksikoje iš vis nepriskiriamos apačiams. Be to apačiai patys labai skirtingai identifikuoja save, kas irgi apsunkina antropologų darbą. Istorija Kraustymasis į pietvakarius Apačių ir navahų genčių grupių gyvenančių Šiaurės Amerikos pietvakariuose kalbos yra giminingos atapaskų kalboms. Kiti atapaskų kalba šnekantys žmonės gyvena nuo Aliaskos iki pat centrinės Kanados. Kai kurios grupės aptinkamos nuo šiaurvakarinės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantės iki šiaurinės Meksikos. Lingvistiniai panašumai leidžia manyti, kad navahai ir apačiai kažkada sudarė vieną etininę grupę. Archeologiniai ir istoriniai liudijimai leidžia manyti, kad pietiniai atapaskai į Š. Amerikos pietvakarius atsikėlė apie 1000 –ius mūsų eros metus. Dėl klajokliško gyvenimo būdo sunku tiksliai nustatyti migracijos laiką. Apačių būstų nepatvarumas stipriai komplikuoja tyrinėjimus, nes sunku atsekti migracijos kelius. Taip pat po savęs jie palikdavo palyginus mažai įrankių ir daiktų. Greičiausiai klajokliai atsikėlė į plotus, kuriuose tuo metu negyveno jokios kitos kultūros atstovai. Kitos atapaskų grupės, galbūt tarp jų ir pietiniai atapaskai, įsisavino daugelio savo kaimynų technologijas ir pritaikė savo kultūrose. Todėl šiandien sunku nustatyti kur tiksliai gyveno pietiniai atapaskai prieš migraciją ir dar sunkiau identifikuoti jų kaip "pietinių atapaskų" kultūrą. Yra kelios teorijos aiškinančios pietinių atapaskų migraciją. Viena teigia, kad į pietvakarius jie atsikraustė iš Didžiųjų lygumų. XVI a. pradžioje mobilios jų grupės gyveno palapinėse, medžiojo bizonus ir kitus žvėris, naudojo šunis savo mantos gabenimui. Tai paliudija nemažas ispanų įrašų skaičius didelėje teritorijoje XVI a. Francisko Koronado ekspedicija 1540-1542 m. 1541 metais Francisco Koronado, keliaudamas lygumomis į rytus nuo Pueblų regiono, vadino juos „šunų klajokliais“. Jis rašė: Po septyniolikos dienų kelionės, aš pasiekiau indėnų, sekusių tuos galvijus (bizonus), rančias. Šie vietiniai vadinami Kverechos. Jie nedirba žemės, tačiau valgo žalią mėsą ir geria nužudytų galvijų kraują. Aprangai jie naudoja galvijų odą, kuria rengiasi visi šių žemių žmonės, jie turi puikiai sukonstruotas palapines, pagamintas iš apdirbtų karvių odų, kuriose jie gyvena ir kurias pasiima su savimi kai seka paskui galvijus. Jie turi šunis, kurie tempia jų palapines, kartis ir mantą. Lygumų šunis ispanai apibūdino kaip baltus, su juodomis dėmėmis ir „ne didesnius kaip vandens spanieliai“. Lygumų šunys buvo kiek mažesni nei šiuolaikinių kanadiečių naudojami kinkomieji šunys. Šiuolaikiniai eksperimentai nustatė, kad tokie šunys galėjo patempti apie 20 kg ilgose kelionėse ir judėdavo apie 3–8 km/val. greičiu . Ši migracijos teorija apačius sieja su Dismal upės aspektu (ang. Dismal River aspect), kultūra žinoma iš keremikos dirbinių ir namų liekanų archeologų rastų Nebraskoje, rytiniame Kolorade ir vakarų Teksase, datuojamais 1675-1725 metais. Tačiau nepaisant to, kad pirmieji rašytiniai šaltiniai apie apačius istorikams leidžia spėti apie tam tikrą migraciją iš šiaurės šešioliktame amžiuje, archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad jie lygumose gyveno gerokai prieš pirmuosius kontaktus su baltaisiais. Kita teorija, aiškinanti migraciją į pietus, teigia, kad ji vyko per Uolinius kalnus, kol galiausiai baigėsi pietvakarių Amerikoje. Lygumų apačių kultūra vienintelė iš apačių grupės įtakota kitų lygumų kultūrų, tuo tarpu kitų apačių kultūros žymiai artimesnės atapaskų kultūrai. Be to, Hario Hoijerio (ang. Harry Hoijer) klasifikacija, kai lygumų apačių kalba priskiriama apačiams yra diskutuotina. Kas lyg ir patvirtina tokią migracijos teoriją. Meskelerų tipi. Kai ispanai pasiekė apačių gyvenamas žemes, prekyba tarp Pueblo žmonių ir pietinių atapaskų buvo nusistovėjosi. Pueblai kukurūzus ir medvilninius drabužius keitė į bizonų mėsą, odą ir medžiagą akmens įrankiams. Francisco Koronado matė žiemojančius lygumų žmones šalia pueblų nuolatinėse stovyklose. Apačiai greitai suprato arklių naudą ir išmoko jais naudotis. Be kita ko, pueblai, kurie buvo priversti dirbti ispanų misijų laukuose ir prižiūrėti jų medvilnės derlių, nedidelį daiktų perteklių mainydavo su savo kaimynais apačiais. 1540 metais Francisko Koronado pranešė, kad šiuolaikinė Vakarų apačių teritorija yra negyvenama, nors kai kas ginčijo, kad jis jų tiesiog nematė. Kiti ispanai 1580 metais, pirmiausia paminėjo „Kverechos“, gyvenančius į vakarus nuo Grandės upės. Remdamiesi šiais šaltiniais, kai kurie mokslininkai darė prielaidą, kad apačiai į dabartines savo žemes pietvakariuose atsikėlė XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Kiti istorikai pažymi, kad Koronado taip pat pranešė, apie tai, kad jam su savo būriu atakavus pueblų gyvenvietes dažniausiai jų moterys ir vaikai jau buvo evakuoti, o kai kurios gyvenvietės jau buvo apleistos kai keliaujant aukštyn Grandės upe. Tai leidžia manyti, kad pusiau klajoklių pietinių atapaskų gentys žinojo iš anksto apie priešų pasirodymą ir ispanai paprasčiausiai jų nebepamatydavo. Archeologai yra aptikę gausių ir akivaizdžių įrodymų apie “proto-apačių” buvimą pietvakarinių kalnų zonoje XV a., o gal net ir gerokai anksčiau. Jų buvimas abiejuose lygumose ir kalnuotuose pietvakariuose rodo, kad egzistavo keli ankstyvosios migracijos keliai. Konfliktas su Meksika ir JAV Atvykus ispanams ir įsikūrus nedideliuose kaimuose per kelis amžius nusistovėjo tam tikras santykių su indėnų būriais modelis. Abi pusės tarpusavyje prekiavo ir viena kitą apiplėšinėjo. To laikmečio įrašai rodo, kad tarpusavio santykiai priklausė nuo konkretaus kaimelio ir konkretaus būrio, kurie tarpusavyje bendraudavo ar kariaudavo. Pavyzdžiui, vienas apačių būrys galėjo draugauti su vienu ispanų kaimu ir apiplėšinėti kitą. Kai kildavo karas tarp dviejų indėnų būrių, ispanai nusiųsdavo kareivius ir po mūšio abi pusės turėjo parodyti „susitarimo ženklus“ ir abi pusės keliaudavo namo. Tokie tradiciniai ir kartais klastingi santykiai tęsėsi ir po to kai Meksika tapo nepriklausoma 1821 metais. 1835 m. Meksikos vyriausybė ėmė mokėti pinigus už apačių skalpus, tačiau net ir po to kai kurie būriai vis dar prekiavo su kai kuriais baltųjų kaimais. Kai 1837 m. dėl atlygio už skalpą buvo nužudytas Mimbreno apačių lyderis Chuanas Chose Kompas, faktiniu vadu ir karo vadu tapo Mangas Koloradas. Jis ėmė rengti atsakomuosius reidus prieš meksikiečius. Kilus karui tarp JAV ir Meksikos, daugelis apačių būrių leido JAV kareiviams laisvai kirsti jų teritoriją. Kai 1846 m. JAV įsitvirtino Meksikai priklausiusiose teritorijose, Mangas Koloradas pasirašė su ja taikos sutartį, pripažindamas ją kaip Meksikos žemių užkariautoją. Nerami taika tarp apačių ir dabar jau JAV piliečių truko iki 1860 metų, kai aukso ieškotojų antplūdis į Santa Ritos kalnus inicijavo konfliktą. Kartais šis periodas vadinamas “Apačių karais”. JAV rezervatų sistema nebuvo naudojama ispanų, meksikiečių ar kitų apačių kaimynų. Vyriausybė paskyrė genties atšakoms keturis rezervatus Naujosios Meksikos ir Arizonos apylinkėse, bet vos vienas kitas apačas panoro jose gyventi. Rezervatai dažniausiai buvo blogai administruojami, o būriai, kurie neturėjo jokių giminystės ryšių turėjo juose gyventi kartu. Taip pat juose nebuvo jokių kliūčių žmonėms ateiti ar išeiti iš rezervatų teritorijos. Šalia buvo įkurti kariniai fortai, kurių užduotis buvo surasti ir gražinti rezervatą palikusius apačių būrius. Rezervatų policija beveik ketvirtį amžiaus išlaikė apačių būrius rezervatų ribose. Geronimo (dešinėje) ir jo kariai 1886 m. Priverstinis iškraustymas 1875 m. Apie 1500 javapajų ir dilžio apačių iš Rio Verde indėnų rezervato buvo iškraustyti iš žemių, kurios indėnams JAV buvo pažadėjusi taikos susitarimu. Komisionierius L. E. Dudlis (L. E. Dudley) ir JAV armija privertė indėnus, jaunus ir senus, žiemą patvinusiomis upėmis, kalnų perėjomis ir siaurais tarpekliais keliauti į San Karlo indėnų agentūrą už 290 kilometrų. Šios kelionės metu žuvo keli šimtai žmonių. Šie indėnai internuoti išbuvo 25 metus, kai baltieji naujakuriai savinosi jų žemes. Kai buvo paleisti, tik apie 200 iš jų galėjo grįžti į savo žemes. Pralaimėjimas Daugelis šios eros Amerikos istorikų teigia, kad apačiai buvo nugalėti kai 5000 kareivių privertė pasiduoti Geronimo grupę, kurią sudarė apie 30-50 vyrų, moterų ir vaikų, 1886 metais. Šis būrys ir čirikavų skautai, kurie juos susekė, buvo nusiųstas kariniam įkalinimui Floridoje, o vėliau į Silo fortą, Oklahomoje. Po karo, apačių vaikai buvo priverstinai imami baltųjų amerikiečių adaptacijos programoms. Iki-rezervatinė kultūra Apačių portretai. Socialinė organizacija Visi apačiai gyvendavo „išplėstinėmis“ šeimomis, kur kiekviena atskira šeima turėdavo savo būstą. Išplėstinę šeimą sudarydavo vyras ir žmona, jų dar nesusituokę vaikai, jų ištekėjusios dukterys, tų dukterų vyrai ir ištekėjusių dukterų vaikai. Tokiu būdu, šeimų grupę jungė moteriška giminystės linija (matriarchalinis modelis) į kurią vyrai galėjo patekti po vedybų palikę savo tėvų šeimą. Kai duktė išteka, jai ir jos vyrui pastatomas naujas būstas. Tokiame kaime viršiausia buvo vyriausioji motina. Nors pas vakarų apačius taip pat buvo paplitęs matriarchatas, kartais vyriausias sūnus pasilikdavo kartu su žmona gyventi su savo tėvais. Visos gentys pripažino sororatines ir leviratines santuokas. Visi apačių genties vyrai įvairiais lygmenimis vengė artimų žmonos giminaičių - tai ypač būdavo pastebima uošvienės ir žento atvejais. Skirtingose apačių grupėse šis vengimo lygmuo skirdavosi. Sudėtingiausia sistema buvo išplėtota čirikavų bendruomenėje, kur vyrai bendraudami su giminaičiais, kurių vengė, turėjo naudoti netiesioginę mandagią kalbą ir jiems buvo draudžiama būti šių giminaičių regėjimo lauke. Lygiai taip pat su juo elgdavosi jo moteriškos lyties čirikavų giminaitės. Apačių nuotaka. Kai kurios šeimos dirbdavo kartu vietinėse grupėse, kurios vykdydavo tam tikras ceremonijas, kartu prekiaudavo ir kariaudavo. Tokiai vietiniai grupei vadovavo vadas vyras, kuris turėjo didžiausią įtaką tarp grupės narių dėka savo reputacijos. Grupės vadas buvo artimiausias pagal savo socialinį vaidmenį lyderiui apačių kultūrose. Pareigos nebuvo paveldimos ir dažniausiai perimamos skirtingų šeimų narių. Vado įtakingumas buvo stiprus tiek, kiek jis buvo vertinamas – nei vienas grupės narys nebuvo verčiamas sekti vadą. Vakarų apačių gerai vertinamas vadas turėjo būti darbštus, dosnus, objektyvus, pakantus, sąžiningas ir iškalbus. Daugelio apačių vietinės grupės susijungdavo į būrius. Būrių organizacija buvo stipresnė pas čirikavus ir vakarų apačius, tuo tarpu pas lipanus ir meskelerus, ji buvo silpna. Navachų grupės į būrius nesibūrė, greičiausiai dėl to, kad tai nebuvo palanku verčiantis avininkyste. Tačiau navachai turėjo organizuotas grupes, kurios buvo didesnės nei apačių išplėstinės šeimos, tačiau mažesnės nei vietinė grupė ar būrys. Aukštesniame organizaciniame lygmenyje vakarų apačiai burdavosi į būrius, kuriuos Grenvilis Gudvinas (ang. Grenville Goodwin) pavadino grupėmis. Jis įvardino penkias vakarų apačių grupes: Šiaurės Tonto, Pietų Tonto, Cibekuje, San Karlos ir Baltųjų Kalnų. Jikarilų būriai sudarydavo moietes, greičiausiai dėl šiaurrytinių pueblų įtakos. Be to vakarų apačiai ir navahai turėjo motininių klanų sistemą, kurie toliau susiburdavo į fratres (greičiausiai įtakojant rytų pueblams). Genties samprata tarp apačių buvo menkai išvystyta ir buvo tiesiog priimta parodyti minimalų svetingumą ta pačia kalba kalbantiems, panašiai besirengiantiems ir panašių papročių žmonėms. Septynios apačių gentys nebuvo politiškai vieningos (nepaisant paplitusios nuomonės) ir neretai net buvo priešai viena kitoms, pavyzdžiui, lipanai kovojo prieš meskelerus kartu su komančiais. Toliau straipsnyje ... Šaltiniai Bibliografija Basso, Keith H. (1969). Western Apache witchcraft. Anthroplogical papers of the University of Arizona (No. 15). Tucson: University of Arizona Press, Brugge, David M. (1968). Navajos in the Catholic Church Records of New Mexico 1694 - 1875. Window Rock, Arizona: Research Section, The Navajo Tribe. Brugge, David M. (1983). Navajo prehistory and history to 1850. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 489-501). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Cordell, Linda S. Ancient Pueblo Peoples. St. Remy Press and Smithsonian Institution, 1994. ISBN 0-89599-038-5. Etulain, Richard W. New Mexican Lives: A Biographical History. University of New Mexico Center for the American West, University of New Mexico Press, 2002. ISBN 0-8263-2433-9 Foster, Morris W; & McCollough, Martha. (2001). Plains Apache. In R. J. DeMallie (Ed.), Handbook of North American Indians: Plains (Vol. 13, pp. 926-939). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Goodwin, Greenville [1941] (1969). The Social Organization of the Western Apache. Tucson, Arizona: University of Arizona Press. LCCN 76-75453. Gunnerson, James H. (1979). Southern Athapaskan archeology. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 9, pp. 162-169). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Haley, James L. Apaches: A History and Culture Portrait. University of Oklahoma Press, 1997. ISBN 0-8061-2978-6. Hammond, George P., & Rey, Agapito (Eds.). (1940). Narratives of the Coronado Expedition 1540-1542. Albuquerque: University of New Mexico Press. Henderson, Richard. (1994). Replicating dog travois travel on the northern plains. Plains Anthropologist, 39, 145-59. Hodge, F. W. (Ed.). (1907). Handbook of American Indians. Washington. Hoijer, Harry. (1938). The southern Athapaskan languages. American Anthropologist, 40 (1), 75-87. Hoijer, Harry. (1971). The position of the Apachean languages in the Athapaskan stock. In K. H. Basso & M. E. Opler (Eds.), Apachean culture history and ethnology (pp. 3-6). Anthropological papers of the University of Arizona (No. 21). Tucson: University of Arizona Press. Huld, Martin E. (1983). Athapaskan bears. International Journal of American Linguistics, 49 (2), 186-195. Krauss, Michael E. (1973). Na-Dene. In T. A. Sebeok (Ed.), Linguistics in North America (pp. 903-978). Current trends in linguistics (Vol. 10). The Hague: Mouton. (Reprinted 1976). Landar, Herbert J. (1960). The loss of Athapaskan words for fish in the Southwest. International Journal of American Linguistics, 26 (1), 75-77. Newman, Stanley. (1958). Zuni dictionary. Bloomington: Indiana University. Newman, Stanley. (1965). Zuni grammar. Albuquerque: University of New Mexico Press. Opler, Morris E. (1936a). A summary of Jicarilla Apache culture. American Anthropologist, 38 (2), 202-223. Opler, Morris E. (1936b). The kinship systems of the Southern Athapaskan-speaking tribes. American Anthropologist, 38 (4), 620-633. Opler, Morris E. (1941). An Apache life-way: The economic, social, and religious institutions of the Chiricahua Indians. Chicago: The University of Chicago Press. Opler, Morris E. (1975). Problems in Apachean cultural history, with special reference to the Lipan Apache. Anthropological Quarterly, 48 (3), 182-192. Opler, Morris E. (1983a). The Apachean culture pattern and its origins. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 368-392). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Opler, Morris E. (1983b). Chiricahua Apache. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 401-418). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Opler, Morris E. (1983c). Mescalero Apache. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 419-439). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Opler, Morris E. (2001). Lipan Apache. In R. J. DeMallie (Ed.), Handbook of North American Indians: Plains (Vol. 13, pp. 941-952). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Plog, Stephen. (1997). Ancient peoples of the American Southwest. London: Thames and London, LTD. ISBN 0-500-27939-X. Reuse, Willem J., de. (1983). The Apachean culture pattern and its origins: Synonymy. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 385-392). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Schroeder, Albert H. (1963). Navajo and Apache relationships west of the Rio Grande. El Palacio, 70 (3), 5-23. Schroeder, Albert H. (1974a). A study of the Apache Indian: Parts 1-3. American Indian ethnology: Indians of the Southwest. New York: Garland. Schroeder, Albert H. (1974b). A study of the Apache Indian: Parts 4-5. American Indian ethnology: Indians of the Southwest. New York: Garland. Schroeder, Albert H. (1974c). The Jicarilla Apache. American Indian ethnology: Indians of the Southwest. New York: Garland. Sweeney, Edwin R. (1998). Mangas Coloradas: Chief of the Chiricahua Apaches. University of Oklahoma Press. ISBN 0-8061-3063-6 Terrell, John Upton. (1972). Apache chronicle. World Publishing. ISBN 0-529-04520-6. Tiller, Veronica E. (1983). Jicarilla Apache. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 440-461). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Witherspoon, Gary. (1983). Navajo social organization. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 524-535). Washington, D.C.: Smithsonian Institution. Nuorodos Silo Forto apačių genties pirmininko Jeff Houser tinklalapis Kajovų-Komančių-Apačių Indėnų žemių projektas Apache Times (San Karlas) Tonto Apačių gentis (Arizonos tarpgentinė taryba) Javapajų-Apačių Nacija (Arizonos tarpgentinė taryba) Baltųjų kalnų Apačių gentis (Arizonos tarpgentinė taryba) San Karlo Apačių gentis (Arizonos tarpgentinė taryba) Oficialus Javapajų-Apačių Nacijos tinklalapis Apačių kalbos pavyzdys Apačių mitai ir tekstai

‎Pavyzdiniai straipsniai