Archeologija
Archeologija (gr. αρχαιολογία 'senovės mokslas', iš gr. αρχαίος 'senas' + λόγος 'mokslas, mokymas') – savarankiška specialioji humanitarinių mokslų istorijos mokslo šaka, tirianti archeologinį paveldą – seniausiąją visuomenės istoriją, ir jos raidos dėsningumus nuo priešistorinių laikų iki maždaug XVII a. pabaigos. Archeologijos terminą pirmą kartą pavartojo Platonas. Iš pradžių archeologija tyrė visas senovės sritis – istoriją, papročius, mitus. XIX a. archeologija susiformavo kaip savarankiška istorijos mokslo šaka.[1] Archeologija glaudžiai susijusi su istorija, tačiau ne visose šalyse laikoma istorijos mokslo dalimi, pvz., anglosaksų šalyse archeologija labiau siejama su antropologija ir etnologija.
Istorija
Archeologijos pradmenų būta jau senovėje. Antikos laikais rinkti akmeniniai kirvukai, gyvulių kaulai. Kinijoje Sungų dinastijos laikotarpiu (960–1279 m. būta vadinamosios vietinės archeologijos. Viduramžiais archeologiniai radiniais nesidomėta. Renesanso menininkai ir antikvarai, o nuo XVIII a. ir filologai pradėjo rinkti senienas. Jų rinkiniai sudarė daugelio muziejų fondų pagrindą. Europoje archeologinė veikla prasidėjo antikos tyrinėjimais. XVIII a. buvo reikšmingi Londono Mėgėjų draugijos tyrinėjimai Turkijoje ir Graikijoje, prancūzų tyrimai per Napoleono Bonaparto kariuomenės 1798–1801 m. ekspediciją Egipte.
XVIII a. pirmoje pusėje archeologinės problemos buvo svarstomos akademijose ir susirinkimuose, 1747 m. kasinėta Pompėja, 1784 m. T. Džefersonas atkasė indėnų pilkapį prie Rivanos upės (JAV), 1790 m. J. Freras identifikavo senojo akmens amžiaus įrankius. XIX a. archeologija pradėta dėstyti universitetuose, archeologijos draugijos ėmė registruoti ir klasifikuoti archeologinius paminklus, juos sistemingai kasinėti, radinius kaupti muziejų fonduose. XIX a. pradžioje Egipte buvo rasti egiptiečių hieroglifai, juos 1822 m. iššifravo Žanas Fransua Šampoljonas. Karlas Otfrydas Miuleris (1797–1840 m.) pradėjo tirti meno ir statybos paminklų liekanas; daugiausia tyrė senovės graikų ir romėnų paminklus. Jo darbų pagrindu susiformavo klasikinė archeologija.
XIX a. pirmoje pusėje pradėtos kurti archeologinės įstaigos – archeologiniai institutai, vykdžiusios archeologinių paminklų tyrimus. Pirmasis archeologinis institutas įkurtas 1829 m. Romoje – Archeologijos korespondencijos institutas (it. Instituto di corrispondenza archeologica). Nuo 1877 m. Sankt Peterburge veikė Archeologinis institutas, kuriame buvo rengiami archeologai. Nuo 1879 m. JAV veikia Amerikos archeologinis institutas – draugija, turinti 44 skyrius. Nuo 1889 m. Rusijoje visus kasinėjimus valstybinėse žemėse kontroliavo Rusijos imperatoriškoji archeologinė komisija, įkurta 1859 m.
Žymiausios archeologijos datos
Mokslo įstaigų kūrimasis spartino archeologijos raidą. 1836 m. Kristianas Tomsenas sukūrė akmens, bronzos ir geležies amžių klasifikaciją. 1840 m. Ostinas Henris Lajardas atkasė Asirijos sostine Nineviją. 1868 m. europiečiai pradėjo tyrinėti Didžiosios Zimbabvės (Afrika) griuvėsius. 1879 m. Altamiroje (Ispanija) rasta akmens amžiaus piešinių. 1880 m. Augustas Pit Riversas pagrindė stratigrafinį archeologijos tyrimo metodą. 1891 m. Flindersas Petris pradėjo kasinėti Achetatoną (Egiptas). 1899–1935 m. Arturas Evansas Kretoje kasinėjo Mino laikotarpio Knoso rūmus. 1900–1944 m. pradėti sisteminti Peru civilizacijos tyrimai, 1911 m. Hiramas Bingamas Anduose atrado inkų miestą Maču Pikču. 1914–1918 m. Osbertas Kraufordas sukūrė vietovės aerofotografijos metodą. 1917–1927 m. Džonas Erikas Tompsonas (1898–1975 m.) atrado majų gyvenvietes Jukatano pusiasalyje (Meksika). 1922 m. Hovardas Karteris, Džordžas Karnarvonas atrado Tutanchamono kapą Egipte. 1926 m. Folsome (Naujosios Meksikos valstija) atrasta apeiginio aukojimo vieta. 1934 m. Endriu Elikotas Daglasas sukūrė dendrochronologinį tyrimo metodą. Viljardas Libis 1946 m. pasiūlė radiokarboninį tyrimo metodą. 1947 m. Negyvojoje jūroje rastas pirmasis pergamento ritinys. 1948 m. Luisas Likis Kenijoje rado priešistorine žmogbeždžionę Proconsul. 1950 m. ir 1970 m. Meri Daglas Liki Olduvėjuje (Tanzanija) surado suakmenėjusių hominidų liekanų.
1960 m. sukurti radiokarboninis ir termoliuminescencinis matavimo metodai. 1963 m. V. Emeris Abu Simbele (Egiptas) prieš užliejant vietove Asuano užtvankos vandeniu pirmą kartą panaudojo gelbėjimo techniką archeologiniams paminklams perkelti. 1969 m. Mungo ežere (Australija) rasti žmogaus palaikai, datuoti 26 000 metų – senovės ritualinio kremavimo liudijimas. 1974 m. rastas Ši Huangdi kapas (Kinija) ir Laetoli (Etiopija) – hominido, vadinamo „Lucy“, kojų pėdsakai, datuoti 3-3,7 mln. metų. 1978 m. Graikijoje surastas Makedonijos karaliaus Pilypo II, Aleksandro Makedoniečio tėvo, kapas. 1979 m. Meksikoje atkastas Tenočtitlanas – actekų sostinė. Nauju povandeninės archeologijos tyrimo metodu ištirtas (pradėta 1982 m.) 1545 m. nuskendęs anglų karaliaus Henriko VIII karo laivas „Mary Rose“. 1985 m. Sakaroje (Egiptas) surastas Majos, Tutanchamono iždininko, kapas. 1991 m. Italijos Alpėse rastas suledėjęs žmogus, datuotas apie 3300 m. pr. m. e., su drabužiais, lanku ir strėlėmis bei varine ietimi. 1992 m. Kukhovene (Vokietija) rastas senovinis medinis statinys – 15 m gylio šulinys, datuotas 5090 m. pr. m. e., suręstas iš didelių ąžuolinių sijų, Doveryje (Anglija) – senovės jūrinis laivas datuotas apie 1400 m. pr. m. e..[2]
Tyrimų objektas
Iki XX a. vidurio Europoje vyravo archeologijos objektų paieška, nuo XX a. devinto dešimtmečio pradėtas ištisinis teritorijų žvalgymas. Per tyrimų archeologines ekspedicijas (jų prototipai XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios mėgėjų kasinėjimai) nustatoma archeologinė vieta, tiriami surasti, esami ar spėjami archeologiniai objektai – archeologiniai radiniai, jų grupės. Šiuolaikinės archeologijos tyrimų objektą sudaro archeologiniai šaltiniai – įvairių epochų daiktiniai paminklai, kurių svarbiausi – archeologijos paminklai.
Archeologinių tyrimų duomenys – archeologinio objekto išorinis vaizdas ir atidengtos vidinės struktūros fiksuojami (archeologinė fiksacija) aprašomuoju (tekstas), grafiniu (planas, piešinys, fotografija, kinas, video) ir kt. būdais. Duomenims apibendrinti ir klasifikuoti gali būti sudaromas archeologinis žemėlapis ar atlasas. Archeologinių tyrimų duomenys skelbiami ataskaitose specialiojoje archeologinėje spaudoje, su jais supažindinama visuomenė.
Pagal archeologinių paminklų liekanas ir radinius, remdamasi kitų mokslų (etnologija, kalbotyra, meno istorija, mitologija, sociologija, epigrafika, heraldika, numizmatika, sfragistika) duomenimis, padedančiais tiksliau interpretuoti archeologinę medžiagą, archeologija siekia nustatyti daikto paskirtį, tipologiją, chronologiją ir paplitimą, t. y. archeologines kultūras. Remiantis tam tikro etapo materialiniu žmogaus veiklos palikimu, archeologija bando rekonstruoti ir senovės visuomenių funkcionavimą bei gyvenimo būdą. Tiriant rastus dirbinius nustatoma paleodemografija, miesto įtaka kaimui, laidojimo papročių kaita ir kt. Papuošalai, keramika, pastatų liekanos teikia duomenų istorikams, menotyrininkams, architektūros istorikams ir t. t. Nuo XIX a. antrosios pusės pradėti pilių ir gyvenviečių, laidojimo ir apeigų vietų kompleksiniai tyrimai. Ypač domimasi meno paminklais – meno archeologija.
Archeologijos radiniams ir kultūros sluoksniams tirti pasitelkiami gamtos mokslai – antropologija, paleobotanika, geologija, osteologija, atominė fizika, chemija, bei šiuolaikinė technika – aerofotoarcheologija, povandeninė archeologija. Radinių chronologijai (archeologinis datavimas) nustatyti naudojama metalografija, dendrochronologija, trasologija ir paleomagnetiniai tyrimai, radiokarboninė, spektrinė, struktūrinė žiedadulkių ir kt. analizės. Pastaruoju metu tapo populiarūs ir archeogenetiniai tyrimai.[3] Radiniams išsaugoti naudojamas jų restauravimas.
Klasifikacija
Skiriamos klasikinė, priešistorės ir ankstyvosios istorijos (viduriniųjų amžių), pagal teritoriją – Vakarų Azijos ir Egipto, Romos provincijų (Reino žemė, Balkanai, Austrija, Pietų Vokietija, Vengrija, Šveicarija, Prancūzija, Olandija, Belgija, Didžioji Britanija) ir kitos archeologijos šakos. Pagal chronologiją skiriami archeologiniai periodai, taip pat naudojama ir geologinė laiko skalė.
Kiti straipsniai
Šaltiniai
- ↑ Archeologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 714 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Archeologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 715 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Archeologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 714 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
Nuorodos
| ||||||