Aristotelis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Aristotelis
gr. Αριστοτέλης = Aristotelēs
Aristoteles Louvre.jpg

Gimė 384 m. pr. m. e.
Stageira, Graikija
Mirė 322 m. pr. m. e.
Euboja, Graikija

Veikla
graikų filosofas, tyrinėtojas.
Sritis Fizika<br\>Metafizika<br\>Muzika<br\>Biologija<br\>Politika<br\>Zoologija<br\>Retorika<br\>Etika<br\>Teatras<br\>Poezija

Žymūs studentai Aleksandras Didysis<br\>Avicena<br\>Averojus<br\>Albertas Didysis<br\>Tomas Akvinietis<br\>Klaudijus Ptolemėjus<br\>Mikalojus Kopernikas<br\>Galilėjus

Vikiteka AristotelisVikiteka

Aristotelis (gr. Αριστοτέλης = Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. Stageira, Graikija322 m. pr. m. e. Euboja, Graikija) – graikų filosofas, tyrinėtojas.

Kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje nepaisant to, kad dauguma jo spekulacijų vėliau buvo paneigta vėlesnių mokslininkų bei filosofų.

Gyvenimas

384 m. pr. m. e. Aristotelis gimė Stageiroje, istorinėje Makedonijoje (dabartinė Graikijos Makedonijos provincija), Makedonijos karaliaus Aminto III dvaro gydytojo Nikomacho šeimoje. Tėvai mirė anksti, todėl augo globėjų šeimoje. 367 m. pr. m. e. 17-kos metų Aristotelis pradėjo lankyti Platono Akademiją Atėnuose.

347 m. pr. m. e. Platonas mirė, o Akademijai pradėjo vadovauti jo sūnėnas Speusipas. Aristotelis nesulaukęs pripažinimo iš Akademijos dėl jo gabumų stokos, bei dėl Atėnuose išplitusių antimakedonietiškų nuotaikų išvyksta į Mažąją Aziją, Atarneus valdovo Hermiaso dvarą, kur veda jo įdukrę Phytias. Buvo žinomas bitininkas.

Nuo 343 m. pr. m. e. buvo Aleksandro Makedoniečio auklėtojas, 335 m. pr. m. e. sugrįžęs į Atėnus įkūrė Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą).

Politikos ir valstybės samprata

Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu – tai menas valdyti valstybę. Žvelgiant plačiau, Aristotelio politika įjungia ir kitas jo metafizikos dalis, yra neatskiriamai susijusi su etikos ir valstybės samprata. Čia jo „politika“ įgyja naują, gilesnę prasmę ir sunkiai suvokiama neišnagrinėjus jo minčių apie valstybės atsiradimą, tikslą ir santvarkas.

Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra tobulesnė už kitas dvi, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų entelechija ir galutinis tikslas. Valstybingumo galimybė buvo žmoguje jau nuo pat pradžių, nes „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“. Kadangi Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma, tai mano, kad valdžia valstybėje – tai labiau išvystyta šeimos galvos valdžia. Iš čia daroma išvada, kad geriausia valstybės valdymo forma yra patriarchalinė monarchija, labiausiai primenanti valdžią šeimoje. Aristotelio nuomone, idealus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.

Valstybę Aristotelis apibrėžia kaip „piliečių bendrabūvio formą, kurioje piliečiai naudojasi esama politine santvarka ir laikosi įstatymų“. Įstatymas suprantamas kaip aukščiausioji, niekam nepavaldi ir beaistrė jėga. Aristotelis, nors ir pripažindamas valstybinės santvarkos keitimosi galimybę, rašė, kad įstatymai yra pagrindas tam, kad valdantieji valdytų ir gintų esamą valstybinę santvarką nuo tų, kurie ją pažeidžia. Jis pirmasis iš Antikos mąstytojų užsiminė apie valdžios padalinimą į tris dalis: įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisinę. Tačiau Aristotelis neatskyrė jų moderniąja prasme, o tik paminėjo kaip atskirai egzistuojančias nagrinėdamas piliečio sampratą.

Aptardamas valstybės valdymo modelius, Aristotelis juos skirsto pagal dvi klasifikacijas: pagal teisingumo kategoriją, bei atsižvelgdamas į valdančiųjų kiekį. Teisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko monarchiją (vieno asmens įstatymais apribota valdžia), aristokratiją (kilmingųjų valdymas) bei demokratiją (liaudies valdžia). Neteisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko tironiją (vieno asmens neribota valdžia), oligarchiją (turtingųjų valdymas), ochlokratiją (minios valdymas). Aristotelis savo veikale "Politika" ieškodamas idealaus valstybės modelio išskiria politėją. Joje valdantis vidurinysis sluoksnis nepataikaus turtingiesiems, taip pat nesistengs įtikti nuskurdusiems visuomenės sluoksniams.

Aristotelis teigia, kad „valstybė pagal savo prigimtį yra daugis“ ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes „iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali“. Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Pasak Aristotelio „valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius“. Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines – juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą.

Pilnateisiais valstybės nariais Aristotelis pripažįsta ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimybę dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti žynių funkcijas, t. y. piliečius. Toks apibrėžimas Aristoteliui buvo „absoliutus“. Jo nuomone, tokia piliečio samprata egzistavo visose iki tol buvusiose valstybinėse santvarkose, o skirtumas buvo tik tame, kokiam visuomenės sluoksniui buvo prieinamos teisinės-administracinės ir žynių funkcijos.

Aristotelis manė, kad gyvenant amatininko ar valstiečio gyvenimą neįmanoma siekti dorybės. Ir tik piliečiai, galintys skirti laiko dorybėms ugdyti, naudojasi pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda. Vergų Aristotelis iš viso nepriskyrė valstybei ar net visuomenei, apibrėždamas juos kaip būtinus įrankius.

Aristotelio nuomone, tam, kad būtų galima gyventi laimingai, reikia ne tik dvasinės pusiausvyros, bet dar ir sveikatos bei materialinių turtų. Labai svarbu esą, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių.

Tačiau senovės Atėnų laikais moterų statusas prilygo vergų, todėl Aristotelis teigė, kad moterys kaip ir vergai turi turėti tik pusę to ką turi vyrai, įskaitant net dantis.

Pasaulio samprata

Aristotelis išgarsėjo savo teiginiu: „Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė". Jo teigimu, realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau pradėta vadinti substancija.

Iš kiekvieno analizuojamo daikto galima išskirti savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros tos rūšies daiktams. Tas bendras savybes Aristotelis vadina forma, o kitas, individualias, – materija. Tik geometrinių kūnų forma sutampa su jų geometrine forma. Kai kalbame apie žmogų, turime omeny ne kūno dalių formą, o savybes, tokias kaip protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas. Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė, neapibrėžta. Neapibrėžtumas kyla iš to, kad individualios savybės yra kintamos. Materijos sąvoka Aristotelio filosofijoje praranda ankstesnę prasmę. Ikisokratikai Talis, Anaksimenas, Demokritas materiją suprato skirtingai, bet visi jie laikė ją apibrėžta, turinčia tam tikrų bendrų savybių. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti, tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“ materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas. Panašiai mąstė tik Anaksimandras.

Būtent beformė materija Aristotelio būties struktūroje užėmė žemiausią padėtį. Aukščiau jos – negyvi organizmai, virš jų – gyvi. Dar aukščiau – siela. Aukščiausią padėtį užima tokia forma, kurios realizacijai materija nereikalinga. Ji yra grynasis Protas, arba, kitaip tariant, Dievas. Kitaip nei kiti filosofai, Aristotelis atsisakė priešinti realybę ir regimybę. Jo teigimu, viskas juda, kol pasiekia savo natūralią vietą. Judėjimas yra laikinas, natūrali kūno būsena – ramybė. Tik dangaus šviesuliai juda be sustojimo, bet todėl kad jų judėjimo trajektorijos yra tobulos ir juos judina Dievas.

Aristotelio kosmologija turi aiškiai išreikštą geocentrinį pobūdį, kas nebuvo būdinga jo mokytojui. Kadangi Žemė – visatos centras, tai judėjimas turi tik dvi kryptis: aukštyn ir žemyn. Žinoma, tai, kas aukščiau, yra tobula. Visa dangaus sritis yra dieviško veikimo vieta.

Taip pat šis filosofas teigė, kad medicina turi būti pagrįsta mokslo žiniomis ir konkrečiais tyrinėjimais. Atliekant lavonų skrodimus, pradėta tirti anatomija ir fiziologija. Be to, Aristotelis ypač smulkiai aprašinėjo kūdikio vystymąsi motinos kūne. Jis teigė, kad motinos vaidmuo gemalo atsiradimui yra toks pat svarbus kaip ir tėvo. Aristotelis turėjo daug šalininkų, jo idėjos buvo perduodamos iš kartos į kartą.

Bibliografija

Apie Aristotelį

  • Ackrill, J. L. „Aristotelis“. – Vilnius, Pradai, 1994, ISBN 9986-405-21-1

Vertimai į lietuvių kalbą

  • „Apie sielą“ (vertė Vosylius Sezemanas). – Vilnius, Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1959
  • „Poetika“ (vertė Marcelinas Ročka). – Vilnius, 1959
  • „Rinktiniai raštai“ (vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas; įvadinis straisnis – Albinas Lozuraitis; sudarė Antanas Rybelis). – Vilnius, Mintis, 1990, ISBN 5-417-00158-9 [Įeina „Kategorijos“, „Nikomacho etika“, „Poetika“]
  • „Politika“ (vertė Mindaugas Strockis). – Vilnius, Pradai, 1997, ISBN 9986-405-55-6
  • „Metafizika (Fragmentai iš pirmos, septintos ir tryliktos knygų)“ (vertė A. Kairienė) // Estetikos istorija. Antologija. I dalis. – Vilnius, Pradai, 1999, p. 570–574
  • „Didžioji etika. Antra knyga“ (vertė A. Kairienė) // Estetikos istorija. Antologija. I dalis. – Vilnius, Pradai, 1999, p. 587–588
  • „Medicina“ (vertė Linara Bartkuvienė) // Graikai. – Vilnius, Baltos lankos, 1995, p. 9

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 102% (+15602-311=15291 wiki spaudos ženklai).