Auskaras
Auskaras – juvelyrinis dirbinys, dėvimas įsegtas skylutėje, pradurtoje ausies apačioje arba prikabintas suspaudžiant ausies apačią.
Kai kurių socialinių ir etninių grupių auskarai dėvėti ne tiek kaip puošmena, bet daugiau kaip amuletas nuo ligų ir nelaimių. Vakarų pasaulyje daugiausia auskarus nešioja moterys, vyrai – rečiau bei dažniau tik po vieną auskarą. Auskarų forma ir medžiaga Vakarų pasaulyje daugiausia priklauso nuo mados.
Ypač įvairūs yra Afrikos ir Pietų Amerikos pirmykščių tautų auskarai, kurie dėvimi tiek moterų, tiek vyrų, daromi iš medžio, metalo ir kitų medžiagų. Tokie skritulio ar kitos formos auskarai dedami į specialiai tam ištemptą, kartais labai didelę, kelių cm skersmens skylelę ausyje, kuri dažnai visiškai atskiria viršutinę ausies dalį nuo apatinės. Kartais tokioje ausyje kabinama keletas ar keliolika auskarų.
Priešistoriniais laikais civilizuotuose kraštuose auskarai ypač dažnai dėvėti Mažojoje Azijoje ir Viduržemio jūros šiaurinėje pakrantėje, iš kur jie pateko į Egiptą.Tai buvo dažniausiai labai smulkaus darbo įvairūs brangiųjų metalų ornamentuoti dirbiniai, pynučių, krepšelių, gilių ir kitokių pavidalų, kartais su įdėtais brangiaisiais akmenimis arba emale.
Senovės Graikijoje auskarai dažnai turėjo įvairių figūrų (amūro ir pan.) formą, tačiau vyrai jų nenešiojo, nes auskarų nešiojimą laikė barbarišku papročiu. Tik tautų kraustymosi laikotarpiu auskarus plačiau pradėta dėvėti Vidurio ir Šiaurės Europoje.
Iš Mažosios Azijos ir Bizantijos auskarų nešiojimas paplito tarp slavų, kurie dėvėjo paprastai smulkius, dažnai atvežtinius, auskarus. Vakarų Europoje auskarų nešiojimas labiau paplito Merovingų laikais, tačiau įsigalėjo tik nuo XVI a.
Lietuvoje priešistoriniais laikais auskarai nežinomi ir plačiau paplito tik XVII a., kai jie jau buvo gana įprastu moterų papuošalu Vakarų Europoje. Napoleono karų metu tarp Lietuvos bajorų, sekant lenkų didikais, buvo atsiradusi mada pagal Napoleono karininkų pavyzdį auskarus nešioti vyrams.
Nuorodos
- Lietuviškoji enciklopedija II t.- Kaunas: Spaudos Fondas, 1934.- p.273-4.
| ||||||