Baltų religinės reformos

Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas! Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).

Baltų genčių teritorija 12-ame amžiuje

Baltų religinės reformos – baltų religijų istorijos faktas, paaiškinantis kai kurių religinių įvaizdžių, simbolikos dominavimo bei kaitos priežastis tam tikrais laikotarpiais. Reformos ypač pakeitė eschatologinių vaizdinių slinktį: Sovijaus reforma įveikė metempsichozės sistemą, įtvirtindama „užpasaulinę“ ar „transcendentinę“ erdvės sampratą, Šventaragio reforma išryškino "Kalno" ir ant jo reziduojančios dievybės ir dangiškojo pomirtinio gyvenimo įvaizdžius. Visas reformas sieja ugnies simbolika, savo destruktyvumu svetima Deivės Motinos kultui. Ugnis reiškia kitos transcendentinės erdvės egzistavimą anapus, ji leidžia desakralizuoti pasaulį ir plėtoti jame intensyvesnę kultūrinę veiklą. Reformos rodo, jog baltų religijos buvo nevienalytės, besikeičiančios, patyrusios pakylimų ir nuosmukių, kartais prasiverždavo užgniaužta archajinė tradicija. Baltų religijų istorijos negalima atskirti nuo kitų tautų religijų raidos. Tam tikrais laikotarpiais baltų religijų istorija sutapo su Vidurio Europos indoeuropiečių religija, kuriai įtakos turėjo bendraeuropiniai istoriniai bei ekonominiai procesai. Reformos buvo nulemtos įvairių veiksnių:

• kontaktų su kitomis religinėmis sistemomis: keltų, slavų, germanų, iranėnų, krikščionybės.
• bendraeuropinių ekonominių procesų
• vidinių politinių bei socialinių įvykių baltų gentyse, Lietuvos valstybėje.

Sovijaus religinė reforma ir Sovijaus mitas

G. Beresnevičius remdamasis Malalos kronikoje aprašytu Sovijaus mitu ir archeologiniais duomenimis. Sovijaus mitas yra vienas svarbiausių pasaulio religijų istorijoje, bei paliudytas XIII a. istorinių šaltinių.

Sovijaus religinę reformą datuoja XIII-XII a. Pr. Kr., tačiau tai neatmeta Sovijaus mito funkcionavimo galimybės iki jos ir po jos. Baltų kraštuose tai vidurio Europos įtakos epocha, pirmiausiai paliečianti vakarų baltus. Baigiasi taikios koegzistencijos tarp Senosios Europos kultūros ir atėjūnų indoeuropiečių laikmetis, siekiama įtvirtinti dangišką indoeuropietišką kultą, nutraukti ryšius su autochtoniniu Deivės Motinos kultu, išplinta mirusiųjų deginimo paprotys. Laikui bėgant ši religija išblėsta, mirusieji vėl pradedami laidoti žemėje, nors ilgą laiką vyrauja biritualizmas. Deivės Motinos kultas sugrįžta ir įsitvirtina erų sankirtoje (Tacitas pamini aisčių Dievų Motiną). Sovijaus religijos nuosmukis – Deivės religijos renesansas.

Sovijaus mitas nužemindamas deives iškelia vyriškus dievus, jame minimas Perkūnas rodo indoeuropietiško Griausmavaldžio ir jo priešininko kovos įtvirtinimą, kur priešininkas Velinas išreiškiantis žemiškas Deivės Motinos religijos vertybes traktuojamos neigiamai.

Legenda ir jos turinys

Sovijus – Jono Malalos kronikos „Chronografija“ slaviškoje redakcijoje (1261 m.) aptiktoje legendoje minimas baltų religijos personažas. Trumpoje legendoje aprašomi trys mirusiųjų laidojimo būdai (žemėje, medžiuose ir ugnyje) ir kaip pats geriausias išskiriamas mirusiųjų deginamas. Po legenda parašytame tekste Sovijus apibūdinamas kaip sielų vedlys į pragarą. Pasak legendos užrašytojo, Sovijus mirusiųjų deginimo paprotį paskleidęs, kad žmonės aukotų Andajui, Perkūnui, Žvorūnai ir Teliaveliui, o šis paprotys neva atėjęs iš graikų. Užrašinėtojas Sovijaus gyvenimo laikotarpį datuoja 3446 metais iki legendos užrašymo, kuomet gyveno Abimelechas.

Kalbininkų manymu, vardas etimologiškai aiškintinas, kaip 'šovėjas' (pašauti į krosnį). Yra ir kitokių nuomonių (nuo žodžių savas, Saulė, latvių sava - drevė), tačiau nė viena jų nėra visiškai patikima. Mitą plačiai nagrinėjo Algirdas Julius Greimas, Bronys Savukynas, Gintaras Beresnevičius.

Kronikoje išlikęs vienintelis šio laikotarpio lietuvių mitas, kuriame pasakojama, kaip Sovijus sugavo šerną, išpjovė jo devynias blužnis ir davė sūnums iškepti. Bet sūnūs blužnis suvalgė. Sovijus įniršęs per aštuonerius vartus nukeliavo į pragarą (požemio pasaulį), tačiau nepajėgė įveikti devintųjų vartų. Vienas sūnų jam pagelbėjo. Kiti broliai, sužinoję, šiam liepė surast tėvą mirusiųjų karalystėje. Sūnus, atėjęs pragaran, rado tėvą ir pavakarieniavo su juo. Po vakarienės palaidojo tėvą po žeme. Sekantį rytą paklausė, kaip šis ilsėjęsis. Tėvas atsakė jog jį ėdė kirmėlės. Tuomet sūnus įkėlė Sovijaus kūną medin (ar medžio skrynią). Sekantį rytą paklaustas tėvas atsakęs, jog jį pernakt gėlė bitės. Tada sūnus sudegino Sovijų ant laužo. Sekantį rytą tėvas atsakęs, jog puikiai išsiilsėjęs.

Viduramžių kronikose rašoma, jog šis paprotys buvo labai senas ir vadintas Sovica (*Sovika). Sovica buvo praktikuojama ne vien lietuvių, bet taip pat ir kitų pagonių genčių (lyvių, estų ir kitų).

Originali mito versija:

Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina
Aštuonioliktas sakymas [V. variante: Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje]

• Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti [V. variante pridėta: vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [V. variante pridėta: vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus [V. variante: vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui, parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [V. variante pridėta: jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė į medį ir paguldė ten [V. variante: įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.

• 0 didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir [kurios] mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir [kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.

Vertė Bronys Savukynas ir Juozas Tumelis

Legendos reikšmė

Dar šumerų laikais aptinkamas Sovijaus mitas – be galo svarbus senosios lietuvių bei baltų religijos suvokimui. Sovijaus mitas byloja apie nepaprastai svarbų religijų istorijų įvykį – mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą. Mirusiųjų deginimas į baltų kraštus atėjo iš Vidurio Europos 1300-1200 m. pr. m. e. Sovijaus laidojimas žemėje pirmąją ir antrąją naktį bei kėlimas į medį trečiąją atspindi senųjų laidojimo būdų kaitą dar iki degintinio laidojimo atsiradimo. Sovijus paneigia abu laidojimo būdus, drauge paneigdamas ir dvi ištisas religijos epochas.

Legenda apie Videvutį ir Brutenį

Bizantijos imperatoriaus Justinijono karvedys Narsesas prie Ravenos, Lombardiją užėmusių gotų sostinės, sumušė Vitigio (Vitthigi) vadovaujamą šimtatūkstantinę gotų armiją. Gotų vadas su žmona ir vaikais buvo nusiųstas į Konstantinopolį. Gotai buvo priversti trauktis ir atsidūrė Danijoje, kurią valdė kunigaikštis Teodotas. Jis baiminosi gotų. Kai šie atsiuntė pasiuntinius, prašydami krašto, kuriame galėtų apsistoti ir gyventi, mokėdami karaliui duoklę, kunigaikštis pasiūlė salą Kumbriją (Cymbria). Ten gyvena kimbrų (Cymbri) tauta, nenorinti jo pripažinti valdovu. Kunigaikštis leido gotams išvyti kimbrus. Taip gotų vadas Visbo (Wisboo) ir susitarė su Teodotu.

Galingųjų savo dievų vardu Brutenis (Bruteno) numanė, kad kimbrams būtų geriausia pasitraukti, idant kitur jie taptų galingesni. Brutenio ir jo brolio Videvučio (Witowudo) vedami kimbrai per Kroną (Crono) ir Aistmeres (Hailibo) atplaukė į Ulmiganiją (Ulmiganea), kur gyveno neprityrusi ulmiganų tauta. Atsikraustėliai pastatė daug pilių bei kaimų. Prievarta, klasta ir draugiškumu pavergė vietinius gyventojus ir naudojosi jų paslaugomis. Tuo metu gotai atvyko į Kimbriją, pastatė Visbio (Visbua) miestą, taip pramintą gotų vado garbei, o pačią salą pavadino Gotlandu.

Gotlando žemėlapis

Brutenis ir Videvutis iš medaus darė gėrimus, kuriais girdė kimbrus ir ulmiganus. Nuo svaigiojo gėrimo šie paklaikdavo ir ilgainiui tapo žiauriais kariais. Jie pareiškė norą, kad Brutenis taptų jų karaliumi. Tačiau šis nepanoro juo būti, nes pagal visagalių dievų valią, jis įsipareigojęs jų tarnystei. Todėl karaliaus postą pasiūlė savo broliui Videvučiui. Brutenis troško būti kimbrų pasiuntiniu pas jų dievus, ir tai, ką iš dievų išgirsiąs, jis perskaitysiąs jų tautai. Todėl jis mieliau pasirinko šventųjų dievų garbinimą nei žmonių ginčus.

Videvutis buvo vainikuotas karaliumi, o Brutenis kimbrų vyriausiuoju valdovu, pavadintas crywo cyrwaito - kriviu krivaičiu, o visas kraštas pavadinamas Brutenija (Brutenia). Brutenis įrengė dievams buveinę - šešių uolekčių storio ąžuole buvo pastatyti trijų dievų Patolo, Patrimpo ir Perkūno stabai. Tą ąžuolą bei krivio krivaičio ir jo žynių, vaidelotų buveinė pavadinta Rikojutu (Rickoyto).

Videvutis savo pilį pastatė tarp Krono ir Hailibo bei pavadino ją Noytto (ši gyvenvietė yra Neringoje). Čia susilaukė dvylikos sūnų. Vėliau Brutenija buvo padalinta ir kiekvienas broliams atitekęs kraštas imtas vadinti jį valdžiusio brolio vardu.

523 m. Brutenis paskelbė dievų įsakymų apie tai, kaip prūsai privalą elgtis:

Perkūnas, sieninė mozaika

• Niekas be krivių krivaičio leidimo neturi garbinti dievų arba į kraštą įvesti svetimą dievą. Vyriausieji dievai turi būti Pikuolis, Patrimpas ir Perkūnas, nes jie davė žemę, žmones, duos ir daugiau.

• Dėl jų mes pripažįstame krivį krivaitį vyriausiuoju valdovu, taip pat jo įpėdinius.

• Mes turime reikšti pagarbą ir būti paklusnūs šventiesiems dievams ir mūsų kriviui krivaičiui, nes po šio gyvenimo jie mums duos gražių moterų, daug vaikų, saldžių gėrimų, gerų valgių, vasarą baltus drabužius, žiemą šiltus apsiaustus, ir mes galėsime miegoti didelėse minkštose lovose ir, turėdami gerą sveikatą, juoksimės ir šokinėsim. Iš blogųjų, kurie jų negerbs, jie atims tai, ką šie turėjo, ir ten juos kankins įvairiomis kančiomis.

• Visi kraštai ir kaimynai, kurie aukos jų dievams, turi būti mylimi ir gerbiami. Tuos, kurie juos paniekins ar įžeis, turime žudyti ugnimi ir kuokomis ir niekada nebūti jų draugais.

• Vyrai gali turėti tris žmonas, tik pirmoji ir vyriausioji turi būti iš tos pačios giminės ir kilmės, kuri buvo kartu su mumis ir kartu atėjo į šį kraštą. Kitos gali būti iš čia rastų.

• Jei žmogus yra apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, giminėmis ar jei jis pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis.

• Jeigu kas nors norėtų susideginti pats mūsų šventiesiems dievams arba sudeginti savo vaikus, tai mes jam leidžiame sakydami, kad jie per ugnį pasidarys šventi, kad galėtų su mūsų dievais juokauti.

• Jeigu vyras ar žmona sulaužytų moterystės priesaiką, tokius reikia deginti toli nuo mūsų šventųjų dievų ir jų pelenus išbarstyti vieškelyje. Jų vaikai negalės tapti vaidelotais.

• Jeigu moterys atsisakytų savo vyrui duoti savo kūną vedybiniam santykiui, nuo jo priklauso, ir jis gali jas sudeginti. Jų seserys turi būti laikomos paniekintais asmenimis, nes jos neišmokė jų paklusnumo savo vyrams ir dievams.

• Jeigu vyras norėtų lytiškai santykiauti su mergaite ar vedusia moterimi, nuo įžeistosios pusės priklauso, ar reikia jį sudeginti, nes nusikalto tuo, kas kitam brangiausia.

• Jei kas mergelei pirmas pasipiršo, jis, o ne kas kitas turi ją paimti į žmonas. Tačiau jei jau tas turi tris žmonas, jį reikia atiduoti sudraskyti šunims, nes ji pažeidė mūsų dievų luomą, nes iki tol ji buvo laisva vesti ar būti nevedusia.

• Jeigu kas nužudė savo maloningųjų dievų tarną, ant jo turės valdžią visi nužudytojo draugai ir jie galės jį arba nužudyti, arba palikti gyvą.

• Jeigu kas apsivogė, tai pirmą kartą jį reikia nuplakti su rykšte, antrą kartą – su lazda, o trečią kartą - atiduoti šunims toli nuo mūsų dievų.

Kiek vėliau šie punktai buvo papildyti:

• Niekas negali versti kitą dirbti, bet gali jį gerumu paskatinti. Tai yra abiejų susitarimo reikalas.

• Kilminguoju bus laikomas tas, kuris su savo žirgu bus greitesnis.

• Jeigu vyrui mirtų žmona, jam turi pasipiršti kokia jaunuolė, nes netinka, kad jis dieną naktį liūdėtų.

• Jeigu mirtų vyras ir liktų jauna žmona nepradėjusi be vaikų, ji gali pasipiršti visiems nevedusiems vyrams, kad susilauktų kūdikio. Po to ji bus vaidilute ir iki gyvenimo pabaigos gyvens skaisčiai. Tada ji bus bendruomenės aprūpinama.

Tačiau tarp vietinių gyventojų ulmiganų ir atvykėlių kimbrų prasidėjo kivirčai. Kimbrai norėjo jėga priversti ulmiganus jiems tarnauti, pastarieji sukilo ir pradėjo žudyti, deginti namus. Videvutis ir Brutenis pasiūlė kilmingiesiems priversti jiems tarnauti ne jėga, o draugiškumu, vaišindami juos midumi ir dėkodami. Kilmingumui nustatyti buvo surengtos žirgų lenktynės. Pirmieji atlėkusieji prie karaliaus, buvo paskelbti kilmingaisiais. Šie lavinosi kirstynėse ir jojime, o kiti jiems tarnavo.

Mozūrų kunigaikštis Mazo (Maso) iš ulmiganų rindavo duoklę. Kadangi šie buvo paprasti žmonės ir nemokėjo jokio amato, duoklė buvo mokama vaikais. Tačiau kimbrams sukūrus Brutenijos karalystę, duoklės mozurams buvo atsisakyta. Šių kunigaikštis Antonas (Anthones) iš Roksolanijos arba Rusijos (Reuslandt) pasikvietė pagalbą ir sumušęs brutenus, paėmė nelaisvėn daug jaunikaičių. Pastarieji iš mozūrų išmoko kautynių meno, pabėgo ir grįžę išmokė jo savo brolius.

Brutenis sušaukė visus kilminguosius pasitarimui ir tuo metu užėjo galinga audra. Tai, prūsų nuomone, buvo Perkūno ženklas. Brutenis išaiškino dievų valią, kad prūsai privalo vieningai išžygiuoti prieš Antoną ir jo tautą bei atkerštytų už šventųjų dievų garbintojų kraują. Išgėrę pakankamai midaus, pakilo, užpuolė Antoną ir Činbeką (Czienbech), Roksolanijos karalių, ir, sumušę priešą, nuniokoję jį ugnimi, su grobiu grįžo atgal. Po to tarp brutenių ir Mazovijos gyventojų stojo taika.

573 m. kai Videvučiui sukako 116, o Bruteniui - 132 metai, jie nutarė Bruteniją padalinti savo palikuonims. Videvučio sūnus Litvas (Litpho) gavo valdyti žemes, kur teka Būgas ir Nemunas. Antrasis sūnus Zamas gavo Žemaitiją. Lygiai taip pat savo žemes gavo ir kiti dešimt sūnų. Vaidelotai išrinko naująjį kirvaitį, kuriuo tapo Brudonas. Brutenis perdavė jam savo šventąsias religijas. Kilmingiesiems broliai paskelbė, kad jie išeina tarnauti dievams ir atstovauti savo tautai. Žmonės privalėjo klausyti Brudono, kuris yra prūsų dievų balsas.

Abu senoliai, apsirėdę gražiausiais drabužiais, po iškilmingo aukojimo žengė į ugnį ir susidegino. Susirinkusieji verkė iš apmaudo. Didvyriams susideginus, prūsai pradėjo statyti Videvučio ir Brutenio stabus bei garbino juos kaip dievus. Kai jų buvo šaukiamasi tautai sunkiomis valandomis, jie pagelbėdavo.

Legendos reikšmė

Šis pasakojimas byloja, kad Prūsija iš esmės atiteko žmonėms, o vietiniai demonai ir dvasios prarado galią. Taip buvo sulydytos dvi religijos. Žemė nušventinama ir atiduodama žmonėms, kurie, užuot garbinę, gauna ją kaip vietą – veiklai ir tobulėjimui. Buvo baiminamasi prūsų tautos skilimo, todėl ją mėginta išlaikyti dievų baimės akivaizdoje.

Šventaragio legenda

Metraščiuose rašoma, kad kunigaikštis Šventaragis buvo ne tik mitikoje, bet ir istorinė asmenybė. Tačiau nepasireiškė įprasta kunigaikščių istoriškumo prasme – su juo istorija siejama tik dėl to, jog jis buvo sudegintas vėliau jo vardu pavadintame slėnyje.

Šventaragio žodžio reikšmė metraščiuose perteikiama įvairiai - kaip šventakalnio, sudeginimo vieta. Mistikos kontekste žodžio Šventaragis šaknis ”rag” aiškinama kaip iškili vieta, iškyšulys, į vandenį įsirėžusi kranto dalis.

Šventaragio legenda pasakoja apie tai, kaip didysis kunigaikštis Šventaragis pasirinko labai gražią vietą girioje, kur Vilnia įteka į Nerį ir paprašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų. Ir įsakė savo sūnui, kad po mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami, tiktai ten. Iki tol mirusiųjų kūnus degindavo toje vietoje, kur kas būdavo miręs. Davęs paliepimą savo sūnui Skirmanui, didysis kunigaikštis mirė.

Po tėvo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Žemaičių bei Rusų Kunigaikštystę liko valdyti didysis kunigaikštis Skirmantas. Ir pagal savo tėvo įsakymą Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten sudegino savo tėvo kūną, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą.

Nuo to laiko toje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Dėl to ši vieta nuo tų laikų praminta Šventaragiu pagal didžiojo kunigaikščio vardą.

Legendos reikšmė

Šventaragio vardu pažymėta degintinio laidojimo reforma siekė įvesti Lieuvoje vieningą kultą – sugrįžti į baltiškąjį arealą. Raforma prasidėjo V-VI a., kai Rytų Lietuvoje vyravusius griautinius palaidojimus keitė degintiniai. Šis naujas laidojimo būdas greitai apėmė ir visas Pietryčiu Lietuvos įtakos zonas – iki pat žemaičių ir kuršių, kuriuos mirųsiųjų deginimo banga pasiekė X a. Pakitusio papročio slinkimą į vakarus lėmė Šventaragio palaidojimas ir jo paliepimas mirusius didžiūnus laidoti deginant būtent Šventaragio slėnyje. Pagal šią analogiją aukštuomenė bei su ja artimai susijęs ar tapatus karių luomas taip pat galėjo pradėti degintinio laidojimo tradiciją.

Šventaragio mitikos kontekste pirmą sykį paminimi žyniai ir burtininkai. Po Šventaragio Lietuvos kunigaikščiai nebeužsiima religiniais steiginiais, jų dėmesys koncentruojasi į karo žygius, politiką, kol, pasikeitus situacijai, jiems vėl tenka mąstyti apie naują religiją, šįsyk – apie krikščionybę.

„Lietuvos krikštas“

Šventaragio religinės reformos būdas iš esmės yra politinis. Ši reforma pirmiausia buvo adresuota tuometinei aukštuomenei, kariams ir valdovams. Tačiau tai nereiškia, kad jam nerūpėjo kiti visuomenės sluoksniai. Nerasdamas būdų paveikti liaudį tiesiogiai, Šventaragis pasistengė, kad šią reformą pirmiausia priimtų valdantieji. Sprendimas buvo sėkmingas – religijos sprendimu užsiėmė pakankamai stiprus pasaulietinės valdžios institutas. Deginimo paprotys apėmė visus luomus ir valdančiųjų sluoksnių priimtą religiją priėmė ir pavaldiniai.

Su mirusiųjų deginimo papročio įvedimu V-VI a., sietinas ir vienalaikis kalbinis procesas. Filologų teigimu, lietuvių kalba susiformavo būtent tuo laikmečiu. Galimas daiktas, kad reformos metu bendrinė kalba atsirado kaip misijinės veiklos, aiškinimų ir skelbimų priemonė.

Nors lietuviai buvo pagonys, bet visuomet įsivaizdavo ir tikėjo vieną Dievą, kad būsianti paskutiniojo teismo diena, ir tikėjo mirusiųjų prisikėlimą, ir vieną dievą, ateisiantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Šventaragio laidotuvės tampa atskaitos tašku, nuo kurio prasideda nauja lietuvių tikėjimo epocha. Mirusiųjų deginimas buvo vienintele laidojimo forma iki Lietuvos krikšto – XIV a..

Šventaragis tapo svarbiausia grandimi, mitologizuotą Lietuvos istoriją jungiančia su jau atitrūkusia priešistore. Jis įkūrė religinę tradiciją, pagrindė religinio centro idėją ir tapo tam tikru istoriniu-kultūriniu lūžio tašku, skiriančiu dvi ištisas epochas.

Literatūra

• „Lietuvių religija ir mitologija“, Gintaras Beresnevičius, 2004 m.
• „Baltų religinės reformos“, Gintaras Beresnevičius, 1995 m.
• „Baltai priešistoriniais laikais“, Marija Gimbutienė, 1985 m.