Upinis bebras
- Šis straipsnis apie gyvūną. Apie upę Lenkijoje skaitykite straipsnyje Bebras (upė)
Castor fiber | ||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Upinis bebras (Castor fiber) | ||||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Mokslinis pavadinimas | ||||||||||||||
Castor fiber Linnaeus, 1758 |
Upinis bebras (lot. Castor fiber, angl. European beaver, vok. Biber) – (Castoridae) šeimos, stambiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 20–26 kg.
Vienu metu Europoje praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl kailio, taip pat sruoglių (muskusinių liaukų išskyrų), kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių. Po Antrojo pasaulinio karo daug kur reintrodukuoti, keletas tūkstančių gyvena Elbėje, Ronoje, Skandinavijoje. Reintrodukuoti Bavarijoje, Nyderlanduose ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija.
Bebrų muziejus yra Akmenėje.
Išvaizda
Kūnas aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu ir vandeniui nepralaidžiu kailiu. Galva palaipsniui pereina į liemenį, todėl kaklas beveik neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai.
Priekiniai dantys stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Kietas emalis yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek, kad bebras negalėtų susičiaupti. Iltinių dantų nėra. Tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys su kietomis emalės raukšlėmis, pritaikyti smulkinti šiurkštų augalinį maistą (judinant apatinį žandikaulį pirmyn ir atgal). Pieniniai dantys redukuoti.
Uodega masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis ir trumpais plaukeliais. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūno termoreguliacijos organas. Uodega bebras reguliuoja kūno temperatūrą, nes joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai. Tupėdamas sausumoje, bebras uodegą pasikloja po savimi ir užpakalinėmis kojomis ant jos užsilipa.
Bebras turi antrinę kloaką, į kurią atsiveria tiesioji žarna, šlapimo bei lytinės angos, o taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Be to, į kloaką atsiveria ir muskusinės liaukos, kurios gamina gana specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras – sruoglius. Pastarieji yra naudojami parfumerijoje (brangioms prancūziškų kvepalų rūšims suteikia ilgiau išliekantį kvapą, turi feromonų).
Lietuvoje
Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių. 1555 m. švedų kronikininko Magnuso Olauso istorijoje rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje. 1529 m. bebrų medžioklė buvo nustatyta Pirmajame Lietuvos statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai. Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje dalyje Europos, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose[1].
Nuorodos
- ↑ Upinis bebras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. - 228 psl.
|