Benedikta Kriščiūnienė
| Benedikta Kriščiūnienė (Bajalytė) | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1932 m. gruodžio 24 d. Pakruojo rajone, Butėnų kaime |
| Mirė | † 2018 m. lapkričio 28 d. Linkuvoje |
|
| |
| Tėvas | Baltramiejus Bajalis |
| Motina | Emilija Žąsinaitė-Bajalienė |
| Sutuoktinis(-ė) | Vytautas Kriščiūnas |
| Vaikai |
Vytautas, Aida |
|
| |
| Veikla | konditerijos cecho darbuotoja
|
Benedikta Kriščiūnienė (1932 m. gruodžio 24 d. Butėnų kaimas – 2018 m. lapkričio 28 d. Linkuvoje) – konditerijos cecho darbuotoja
Gyvenimo kelias
Mama Jono Žąsino duktė Emilija Žąsinaitė-Bajalienė (1909–1987) iš Mūrdvario.
Tėtis Baltramiejus Bajalis (1904–1957) iš Butėnų kaimo.
Sutuoktinis Vytautas Kriščiūnas (1926–1995) iš Rimkūnų kaimo. Dirbo duonos kepykloje.
Mama iš Butėnų kaimo su broliais ir kitais kaimo vaikais pėsčiomis palei geležinkelį eidavo į mokyklą, į Linkuvą. Kai jai buvo kokie 8-9 metai, mirė jos senelio, knygnešio Jono Žąsino, žmona, mamos močiutė. Tada mamą išleido gyventi pas senelį į Mūrdvarį, kad jam padėtų šeimininkauti. Taip jiedu gyveno, mamai liko labai šilti atsiminimai apie senelį. Jis ją labai mylėjo. Mama sakė, kad senelis sekdavo jai daug pasakų, knygas skaitydavo. Senelis turėjo daug knygų, turbūt todėl ir mama, pamėgo skaityti, jai viskas buvo labai įdomu. Iš Mūrdvario ji irgi pėsčiomis eidavo į Linkuvą, į mokyklą. Paskui, kai senelis mirė, į Mūrdvarį persikėlė ir visą laiką ten gyveno mamos tėvai su vaikais. Kiti mamos broliai ir seserys gimė jau Mūrdvaryje. Labai gražus kaimas buvo, Mūša ten teka, aš jį irgi gerai atsimenu. Kai buvom vaikai, važiuodavom pas močiutę, ji turėjo didžiulį dviejų aukštų namą (tai buvęs mamos senelio namas) su visokiom „kamurkėm“, du didelius sodus, klėtį, pirtį, daržinę. Mums, vaikams, būdavo labai įdomu.
Mamos tėvai ūkininkavo, dirbo žemę, augino karves, avis, žąsis, vištas. Mama sakydavo, kad daug ką veždavo į Rygos turgų parduoti (mėsą, bulves ir kitką). Močiutė, mamos mama, buvo gera gaspadinė, ją kviesdavo į balius ruošti maistą. Šeima buvo didelė, tai vyresniesiems vaikams reikėdavo padėti dirbti visus ūkio darbus. Mama pasakojo, kad keldavosi labai anksti, vos švintant, ir eidavo tėčiui į laukus padėti, paskui parbėgdavo pusryčių ir – į mokyklą, į Linkuvą, po pamokų – vėl pėsti namo. Mamai labai gerai sekėsi mokslai, ypač matematika, labai mėgo knygas, pati kūrė eilėraščius. Mamytė jaunystėje buvo labai sportiška, aktyvi ir linkusi į meną. Ji šoko baletą, tautinius šokius, vaidindavo spektakliuose. Bet ir į aukštį virš galvos iššokdavo, buvo gera bėgikė.
Mamytė baigė 4 klases, toliau nebeleido mokytis, nes reikėjo tėvams padėti, jiedu su broliu Jonu buvo vyriausi. Anksti, gal nuo 16 metų, pradėjo dirbti kolūkyje, melžė, ganė karves, jas ir naktimis reikėdavo saugoti. Anksčiau iš kolūkio neleisdavo išeiti, jei tėvai kolūkiečiai, bet mama pasakojo, kad buvęs geras pirmininkas, močiutė labai jo prašiusi, kad mamą išleistų iš kolūkio į Linkuvą mokytis. Būdama 18 metų, mama pradėjo mokytis siūti, paskui liko dirbti Linkuvoje, siuvykloje. Siuvykla buvo Kiekšienės name. Čia tas namas Gimnazijos gatvėje, senosios valgyklos pusėje, pirmas už jos einant į mokyklą. O paskui, man atrodo, siuvykla buvo perkelta ten, kur dabar „Gojaus“ kavinė. Ten buvo ir verpykla, mano tėtis dirbo verpykloje, buvo profsąjungos pirmininkas. Mamos mergautinė pavardė Bajalytė. 1957 m. liepos 30 d. ji ištekėjo už Vytauto Kriščiūno iš Rimkūnų kaimo, Linkuvos bažnyčioje ėmė šliūbą. Taip Benedikta tapo Kriščiūniene. Siuvykloje mama dirbo turbūt iki kokių 1960 metų. Paskui augino vaikus: brolis gimė 1960 m., o aš 1964 m. Atsimenu, kad tėvai užsisakydavo daug žurnalų ir laikraščių. Jie abu su tėčiu labai mėgo skaityti.
1966 m. mamytė pradėjo dirbti Linkuvos konditerijos ceche ir dirbo iki pensijos. Ji kepdavo labai gražius ir skanius tortus. Tuo laiku ji buvo pagarsėjusi ne tik rajone, jos tortų atvažiuodavo užsisakyti iš visos Lietuvos. Tortus veždavo į parodas į Vilnių, į Kuršėnus. Ir Linkuvoje būdavo rengiamos parodos-pardavimai konditerijos parduotuvėje. Labai daug tortų prikepdavo, dirbdavo iki vėlumos. Bet ir siūti dar daug kas prašydavo, nes buvo labai gera siuvėja. Tai kartais ką pasiūdavo, bet laiko trūko, nes ir darbas, ir daržai, ir kiaules, ir vištas laikė, ir visur dalyvaudavo, į chorą ėjo.
Benediktos dukra Aida
Šeima
Močiutė Elena Žąsinienė
Snelis Juozapas Žąsinas (1844-1923), kilęs iš Mūrdvario, Linkuvos parapija
Tėvas Jonas Žąsinas (1876-1949), knygnešys
Brolis Stasys Žąsinas (1880-1948) gydytojas, gyvenęs Linkuvoje
Mama Emilija Žąsinienė (mirė 1941 m.)
Vaikai:
- Elena Žąsinaitė,
- Elžbieta Žąsinaitė,
- Aldona Žąsinaitė,
- Zuzana Žąsinaitė
Seserys:
- Emilija Žąsinaitė-Bajalienė, dukra Benedikta
- Bonifacija Žąsinaitė-Lacienė,
- Liucytė Žąsinaitė,
- Bronė Žąsinaitė-Šulcienė
Nuotraukose
Benedikta kairėje, 16 m. pradėjo dirbti kolūkyje (1949) m.
Benedikta 1950 m.
Benedikta mokosi siūti 1952 m.
Mūrdvaryje visa šeima, su tėvais. 1955 m.
Per 1955 m. Škapliernos atlaidus, klūpėtojos.
Siuvykloje pirma iš kairės sėdi Benedikta 1958 m.
Emilija Žąsinaitė ir Baltrus Bajaliai
Elenos ir Juozo Žąsino giminės medis
Iš kaires Stasė Krivickienė, Benedika Kriščiūnienė, Juzefa Sutkienė, Stasė Pažemickienė 1973 m.
Benedikta ir Vytautas Kriščiūnai 1972 M.
1978 m. iš k.Benedikta Kriščiūnienė, Stasė Krivickienė, Genutė Bajelienė, Jadvyga Špejarienė
Konditerijos darbuotojos 1979 m. Jadvyga Špejerienė, Benedikta Kriščiūnienė, Liucė Rusinienė, Rita Jareckaitė, Elena-Genovaitė Bajelienė ir Vitalija
Iš kaires pirma Benedikta Kriščiūnienė, Rita, Janina Klyvienė. 1983 m.
Prisiminimai
Iš Baniutės prisiminimų
Čia Mūrdvario kaimas,
Čia Mūšos krantai.
Šitą kaimą mes mylim,
Kaip ir mūsų tėvai.
Čia Žąsino sodas,
Čia takai knygnešių,
Čia mūsų jaunystė
Prie Mūšos krantų.
Neliko praminto takelio,
Tik kryžius dar liūdi tenai.
O širdyje ano mažo vaikelio
Vis menas tie Mūšos krantai.
Nebėra ir senų ąžuolų
Ir brangiųjų gimtųjų namų
O, kaip dažnai dar norėtųs
Visiems su tėveliais pabūti kartu...
Netoli Linkuvos, į Joniškėlį važiuojant, dešinėje pusėje ant Mūšos kranto aukštuose medžiuose paskendęs stovi Mūrdvario kaimas. Ramūs ir gražūs, švarūs ir tvarkingi buvo šio kaimo žmonės. Šimtamečiai topoliai ir ąžuolai, liepų alėja ir didelis sodas supo Jono Žąsino sodybą, kurią mirdamas tėvelis paliko jam. Gale sodo buvo klojimas ir jauja, kur būdavo slepiama draudžiamoji lietuviška spauda. Šiandieną ten jau nieko nebeliko: nei sodybos, nei ąžuolų, nei liepų... Nebeliko nei jaujos, nei senojo Žąsinų kiemelio, grįsto akmenimis, nei įdomaus senojo namo, kurio antrame aukšte iš pietų pusės buvusios nišos, o jose – senoviniai biustai. Tiems biustams buvo apie pora šimtų metų. Jono Žąsino tėveliui, geram kaimo maršalkai ir pavyzdingam parapijiečiui, dar jaunystėje juos testamentu buvo dovanojęs tuometinis Linkuvos parapijos klebonas Jasinskis. Biustai vaizdavo Punios karžygius, kunigaikštį Margirį ir jo žmoną Baniutę. Pas Žąsinus nuolat būdavo žmonių – kaimynų ir šiaip gerų žmonių, kurie gaudavo draudžiamų knygų pasiskaityti, mėgdavo pasikalbėti apie spaudos draudimą ir norėdavo padėkoti už tokius leidinius kaip „Aušra“, „Varpas“, „Kultūra“, rygiškę „Viltį“ bei Amerikoje išleistus V. Kudirkos, Šliūpo bei Dembskio raštus.
Labai mėgdavau klausytis senelio Jono Žąsino pasakojimų apie spaudos draudimo laikus, apie senelio jaujoje slepiamą knygnešių „karaliaus“ Jurgio Bielinio literatūrą. Senelio namuose niekada netrūkdavo svečių. Iš Škaplierinės atlaidų grįždami namo užsukdavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su tėveliu, Julijos Žemaitės žentas Adolfas Petrauskas iš Dičiūnų nuo Pušaloto, iš Lumbelių kaimo ateidavo Ignas Bitaitis, kuris išsinešdavo daug knygų ir jas platindavo toliau Lietuvoje, užvažiuodavo ir vyskupas Kazimieras Paltarokas, grįždamas tėviškėn į Gailionių kaimą. Kadangi Mūšos vanduo tuo metu būdavo labai švarus, tai svečiai dažnai mėgdavo vėžių pagaudyti, pasišnekučiuoti, o išvažiuodami visada išsiveždavę daug ir įvairių lietuviškų knygų, kurios toliau būdavo platinamos po Joniškėlio, Dičiūnų, Puziniškio apylinkes. Bet dažnai į Žąsinų kiemą atvykdavo ir kitokių svečių, kurie viską išversdavo, iškratydavo, bet Jono slėptuvių taip ir nerasdavo...
Mes visi su meile ir pagarba prisimename savo mylimą senelį Joną Žąsiną, lankome jo kapą ir padedame gėlių. Žąsinų šeimos medis išaugo ir subujojo, nepaisant Sibiro audrų ir visų gyvenimo negandų. Žąsinų giminėje daug atžalų su aukštaisiais mokslais, turime ir gydytojų, ir kunigų, ir inžinierių, ir kitų gerų specialistų bei puikių žmonių. O koks gražus buvo visos Žąsinų giminės susiėjimas 1989 m.! Šv. Mišias laikė Linkuvos bažnyčioje kun. Antanas Mitrikas, Žąsinaitės sūnus; padaryta bendra nuotrauka šventoriuje, aplankyti šeimos kapai Linkuvos kalnelyje, bendrai nuvykta į Mūrdvarį ir parymota prie vienišo seno kryžiaus, nes jis juk statytas senelio Jono Žąsino rankomis, nenuostabu, kad jis mus visus ir šiandieną tarsi laimina ir stiprybės teikia gyvenimo keliuose išsibarsčiusiems mūsų gausios šeimos nariams ir giminaičiams. Giminės susitikimas baigėsi Impolės restoranėlyje su šeimos medaliais, gėlėmis, juostomis ir ašaromis akyse.
J. Žąsino buvo seklyčioje buvo labai didelis ir gražus V. Kudirkos portretas su paties Kudirkos autografu. Jis taip gražiai derėjo prie ornamentuotų senų medinių seklyčios baldų.
1941 metų gruodyje prieš pat šv. Kalėdas pasimirė senelio Jono žmona Emilija Žąsinienė. Senelis liko vienas. Tada aš atvykau pas senelį visai žiemai: viriau valgį, tvarkiau kambarius ir labai mėgau skaityti daugybę knygų, o vakarais klausytis neišsenkančių senelio pasakojimų. Jis daug pasakodavo apie vyskupo K. Paltaroko gerumą, atjautą kitam žmogui, mokėjimą bendrauti su visais ir jo didį paprastumą. Kartą ir senelį vyskupas atvežė į Linkuvą bažnyčion basakojį, su batais ant peties, kuriuos senelis apsiavė tik atvažiavęs Linkuvon prie turgaus aikštės, nes seniau taip visi taupydavo apavą. O vyskupas savo lineika iš Joniškėlio tada važiavęs ne šiaip sau, o į didelį susitikimą su linkuviais, kurie išpynę bromas, su gėlėmis gatvėse ir labai gausiai susirinkę tą sekmadienį laukė vyskupo Paltaroko Linkuvoje!
Linkuvos miesto centre per Škapliernos atlaidus būdavo gausybė balaganų, palapinių, vykdavo prekyba karštais kopūstais ir dešrom, pomidorais ir saldainiais, didelėm barankom ir riestainiais, ir ko tik ten nebūdavo, net cirkas atvykdavo su žvėrimis! Anais laikais Linkuvoje gatvėmis būdavo organizuojama procesija ir einamos „lapinyčios“. Procesijos kelyje įvairiose gatvėse būdavo pastatyti ir gėlėmis išpuošti altorėliai, dažniausiai 3 ar 4, prie kurių sustodavęs kunigas su šventuoju sakramentu rankose, visi suklaupdavę melstis, toliau vėl eidavo prie kito altorėlio su giesmėmis ir bažnytinėmis vėliavomis, liktoriais su degančiomis žvakėmis juose ant labai ilgų kotų, kad toli būtų matyti. Tretininkėms ir kitoms vienuolėms, kurių nemažai dalyvaudavo atlaiduose, būdavo tikra šventė tie pasimeldimai miestelio gatvėse, o mums, vaikams, – gera pramoga ir nepamirštamas reginys.
Prisimenu savo mamytės pasakojimą apie tai, kaip Linkuvoje buvo įsteigtas vienas pirmųjų Lietuvoje Motinos ir vaiko sveikatos centras, kuriame būdavo rūpinamasi vaikų iki 6 metukų, nėščių moterų bei gimdyvių sveikata. Tokių centrų Lietuvoje gal buvo apie 20 ir jiems vadovavo pavieniai gydytojai entuziastai. Toks gydytojas entuziastas Linkuvoje buvo Mykolas Marcinkevičius, šio centro organizatorius ir vedėjas, Lietuvos TSR nusipelnęs gydytojas, profesorius, vidaus ligų specialistas. Nuotrauka, daryta 1931 m. Linkuvoje prie gydytojo Maciūno namo, kur ir buvo įsikūręs tas centras. Nuotraukos centre pats vedėjas gyd. M. Marcinkevičius baltu chalatu, priekyje stovinti maža mergytė buvo gydytojo duktė, šiuo metu puiki pediatrė A. Bernadišienė. Pirmas iš dešinės basom kojytėm berniukas ant tvoros yra profesoriaus sūnus Algimantas Marcinkevičius, dabar visam pasauliui žinomas chirurgas, daktaras, Vilniaus universiteto profesorius. O iš kairės pusės nuotraukoje stovinti moteris su vaiku ant rankų yra mano mamytė su broliuku – J. Žąsino duktė, knygnešio duktė Emilija Žąsinaitė-Bajelienė. E. Bajelienė pagimdė 8 vaikus, visus juos užaugino ir į gyvenimą išleido, sulaukė 17 anūkų ir 22 proanūkių. Jonas Žąsinas pasimirė 1949 metų kovo 27 dieną.
Prisiminė Baniutė Bajalytė-Kriščiūnienė, knygnešio Jono Žąsino anūkė, gimusi 1932 m. gruodžio 24 d., gyv. Linkuvoje, Gimnazijos 4 – 3.
Šiaulių muziejus 1998 Mūrdvario kaimas. Mano atsiminimų pluoštelis
Mūrdvario kaimas, senais dideliais medžiais apaugęs, yra gražioje vietoje prie Mūšos upės kranto. Iš tolo matyti kaimo medžiai, aplinkui gražios lygumos, Mūšos lankos ir derlingi laukai. Žmonės čia gyveno svetingi, darbštūs, visi kaimynai labai sutardavo, vieni kitiems, jei prisireikdavo, visada padėdavo – ar nelaimėj, ar šiaip bėdoj. Visada gegužės mėnesį giedodavo „mojavą“, o po „kryžiavų“ dienų sudėdavo pinigus ir užpirkdavo mišias už mirusius kaimo žmones, aš tuos surinktus pinigus nunešdavau Linkuvos klebonui, o grįžus į kaimą pranešdavau, kada ir kokią valandą bus mišios. Visi, kas tik gali, eidavo į bažnyčią pasimelsti, per „kryžiavas“ dienas eidavom po kryžiais, giedodami visų šventų litaniją. Pradėdavom nuo Jono Žąsino kryžiaus, kuris buvo darželyje (jis dar dabar tuščioje sodyboje tebestovi), nuo J. Žąsino kryžiaus eidavom prie Juozo Čelkaucko kryžiaus, o paskui – į Mūrdvario kapelius ant Mūšos kranto. Eidavom per Kazimiero Janicko lanką Mūšos pakrante giedodami, o kapuose dar už visus mirusius kalbėdavom poterius ir amžinatilsį, giedodavom giesmę „Viešpaties angelas“. Dar giedodavom giesmę „Poni Karaliau, dovanok mums pagadą“ (gerą orą), o po visų apeigų būdavo sambaris – visi sueidavo, kas tik galėdavo, ir visi baliavodavom J. Žąsino seklyčioj, nes ši buvo didžiausia – daug vietos, tilpdavo 100 žmonių ir dar likdavo vietos, kur šokti. Būdavo linksma, nes laukai jau visi apsėti ir apsodinti.
Mūrdvario kaimo žmonės
Visi susidėję turėjo nusipirkę bendrą kuliamą mašiną. Kai iškuldavo viso kaimo javus, tada mašinieriai važiuodavo į kitus kaimus užsidirbti. Mūrdvario kaime gyveno devyni kiemai, o truputį toliau nuo kaimo buvo dar penki vienkiemiai. Kaime buvo tokios sodybos: Jono Kurapkio, Jono Žąsino, Juozo Samuičio, Marytės Janickaitės, Jono Janicko, Antano Janicko, Juozo Čelkaucko, Jono Grybo, Jono Bitėno; toliau nuo kaimo – Vlado Ambraso, Juozo Janicko, Vinco Čelkaucko, Česlovo Trumpolio, Petro Čelkaucko sodybos. Mano jaunystės metais buvo keturiolika mergaičių ir šešiolika berniukų, jaunesnių ir vyresnių, o iš viso kaime su tėvais ir vaikais buvo septyniasdešimt septyni žmonės – linksmas ir smagus kaimas. Mūšos labai švarus vanduo, visi dugno akmenėliai būdavo matyti ir begalės mažų žuvyčių, pasitaikydavo ir didelių žuvų – lydekų, ešerių, kuojų, lynų. Mamytė pasakodavo, kad anksčiau Mūšoje būdavo ungurių ir vėžių. Kaimo žmonės vėžiaudavo ir žuvaudavo. Mamytė su draugėmis veždavo vėžius į Linkuvą parduoti, paskui už litus nusipirko tikruosius gintaro karolius, laikroduką ir šiaip visokių smulkmenų prisipirkdavo. Mes visi, kaimo jaunimas, ruošdavom vasarą gegužines, privažiuodavo su dviračiais iš kitų kaimų jaunimo. A. Janickas atnešdavo iš savo namų primusinę lengvą lempą, pakabindavo ant žilvičio šakos, būdavo apšviesta ne tik gegužinė, bet ir visas kaimas. Žiemą ruošdavom vaidinimus, esame suvaidinę pirmą vaidinimą Žemaitės „Marti“ ir daug kitų autorių: „Vaiduokliai“, „Prieblanda“, „Trys mylimos“, „Gieda gaideliai“, „Petras Kurmelis“. Aš dalyvavau visuose vaidinimuose ir šokdavau tautinius šokius dainų šventėje.