Benediktas Bučinskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigacija, paiešką
Benediktas Bučinskas
Linkuvos gimnazijos direktorius 03.jpg

Gimė 1905 m. kovo 27 d.
Naujavalakių kaime, Marijampolės apskrityje
Mirė 1995 m. lapkričio 21 d. (90 m.)
Kaunas

Tėvas Laurynas
Motina Elena
Sutuoktinis(-ė) Regina Taujanskaitė-Bučinskienė
Vaikai

Ramutis, Astutė


Veikla
Linkuvos gimnazijos direktorius

Benediktas Bučinskas (1905 m. kovo 27 d., Naujavalakių km, Marijampolės apskritis1995 m. lapkričio 21 d., Kaunas) – trečiasis Linkuvos gimnazijos direktorius.

Gyvenimo kelias[taisyti]

Gimė 1905 m. kovo 27 d. Naujavalakių kaime, Marijampolės apskrityje. Labai norėjo mokytis, todėl baigęs Krosnos pradinę mokyklą įstojo į Marijampolės gimnaziją, kurią baigė 1927 m. Nors norėjo studijuoti mediciną ar inžineriją, bet įstojo į Kauno universiteto teologijos – filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus istorijos specialybę. Kadangi buvo sunkios materialinės sąlygos, tai studijas pertraukė darbas mokyklose ir tarnyba kariuomenėje. Vytauto Didžiojo universitetą baigė 1936 metais. Domėjosi kalbomis, todėl baigęs universitetą lavino įgūdžius Paryžiuje, Olandijoje.


Prienų „Žiburio“ gimnazijos sovietų valdžios buvo perkeltas į Raseinius, kur dirbo vienerius metus, paskui 1941 m. paskirtas Linkuvos gimnazijos direktoriumi.

Linkuvą B. Bučinskas paliko 1945 metais. Iš direktoriaus pareigų jis buvo atleistas už mokinių antitarybinį poelgį Vasario 16 dieną. Švietimo ministro buvo perkeltas į Kauną. Mirė B. Bučinskas 1995 m. lapkričio 21 dieną Kaune, sulaukęs Lietuvos atgimimo.

Prisiminimai[taisyti]

Gimė 1905.03.27 Naujavalakių km., Krosnos vlsč., Marijampolės apskr., buvo penktas vaikas šeimoje: Andrius, Jonas, Juozas, Julija, Benediktas, Albina.

Tėvai (Laurynas – 1872 – 1929 m. m. ir Elena – 1862 – 1934 m. m., dabar ilsisi Krosnos kapinėse) turėjo 14 ha ūkį.

Benediktas labai norėjo mokytis, užtarė ir paaugę broliai, todėl tėvai 12 metų išleido į mokyklą.

1917 ir 1918 m. žiemas mokėsi Krosnos pradinėje mokykloje, ją baigė su pagyrimu.

1919 m. rudenį buvo išvežtas už 30 km. į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Iš- laikęs stojamuosius egzaminus, buvo priimtas į I klasę.

Dėl sunkios materialinės padėties mokydamasis kartu korepetitoriavo bendramoksliams, pats visų klasių kursus sėkmingai baigdavo.

1927 m. pavasarį baigė visą 8 gimnazijos klasių kursą su privalomu lotynų kalbos dėstymu ir gavo brandos Atestatą.

1927 m. rudenį išvyko į Kauną semtis aukštojo mokslo. Norėjo „tapti gydytoju ar inžinieriumi, nes tos profesijos atrodė garbingiausios, ir tėvai leido tai studijuoti vietoje kunigystės“(B. B. žodžiai).

Tuo metu tėvų ūkis klimpo į skolas. Susidūręs su karčia realybe, pažįstamų studentų patariamas ir jausdamas pedagoginį pašaukimą, įstojo į VDU Teologijos – Filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių. Atrodė, kad svajonė pildosi...

Bet neilgai. Pasimokė tik 2 savaites. Negaudamas paramos iš namų, labai asketiškai, dažnai net pusbadžiu gyvendamas, nusilpo ir susirgo, todėl 45 d. buvo gydomas Kauno m. ligoninėje. Po to teko grįžti į tėvų namus.

Sustiprėjęs 1928 m. rudenį vėl sugrįžo į Kauną tęsti mokslų. Kad būtų įmanoma išgyventi, studijuodamas dirbo: pradėjo mokytojauti Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, vėliau - ir Kauno S. Daukanto Mokytojų Seminarijoje. Jo paties žodžiais, „gyvenimo sunkumai dabar nuvedė ne į ligoninę, o į gyvenimą“.

Mokslui ir tobulinimuisi išnaudodavo net vasaros metą: 1926 m., 1927 m. ir 1929 m. dalyvavo Palangoje rengtuose kursuose gimnazijų kūno kultūros mokytojams ruošti, po ko gavo kūno kultūros mokytojo cenzą ir teisę to mokyti visose pradžios, vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose, išskyrus spec. kūno kultūros mokyklas.

1930 m. vasarą praėjo karinius kursus Kaune, o 1933 m. – „Sporūtos“ kursus Juodkrantėje, įgijo „Sporūtos“ instruktoriaus teises.

19321934 m. m. atliko karo prievolę 9 – jame Vytenio vardo pėstininkų pulke.

Mokydamasis ir mokytojaudamas daug dirbo mokykliniuose sporto rateliuose ir LGSF sporto organizacijoje.

1936.05.12, išklausęs visą Universiteto kursą ir išlaikęs visus eilinius ir baigiamuosius egzaminus bei apsigynęs diplominį darbą „Kūno kultūros reikšmė būdui“, įgijo VDU diplomą (VDU Teologijos – filosofijos fakulteto Filosofijos skyrius, pagrindinė studijų šaka pedagogika – psichologija, visuotinė ir Lietuvos istorija bei sociologija).

1936 m. dalyvavo vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų istorijos mokytojų kursuose su Lietuvos krašto ir praeities pažinimo ekskursijomis.

1937 m. gilino praktines vokiečių ir prancūzų kalbų žinias Prancūzijoje ir Olandijoje, o 1938 m. baigė prancūzų k. mokytojų kursus Klaipėdoje.

1939 m. įgijo vidurinių mokyklų (gimnazijų) istorijos, visuomenės mokslo ir filosofijos pradmenų mokytojo cenzą ir teises.

1939.10.18 vedė Reginą Taujanskaitę.

1940 m. baigė kūno kultūros mokytojų pasitobulinimo kursus Palangoje.

1940.11.07 gimė dukra Astutė.

19401941 m. m. mokytojavo Raseinių gimnazijoje.

1941.06.14 į Sibirą ištremta Benedikto sesers Albinos Marcinkevičienės šeima su mažametėmis dukromis Meilute ir Maryte, nes šeimos galva buvo LŠS narys.

1941.08.22 paskirtas Linkuvos gimnazijos direktoriumi vietoje ištremto į Sibirą Stepono Vaitkevičiaus. Žmona Regina toje pačioje gimnazijoje dėstė chemiją.

Karo metais stengėsi apsaugoti mokinius, mokytojus ir nebendradarbiauti su okupaciniais režimais. 1944/45 m. žiemą tobulinosi mokyklų mokymo dalies vedėjų ir direktorių seminare Vilniuje.

Po mokinių antitarybinio poelgio 1945.02.16 neteko direktoriaus pareigų, liko mokytoju, o 1945.04.01 buvo visai atleistas.

19451949 m. m. dirbo Kauno Aušros berniukų gimnazijoje (vėliau - Komjaunimo vidurinė mokykla, dabar – Aušros gimnazija), kur nuo 1948.05.01 buvo inspektorius-dir. pavaduotojas mokymo reikalams, vėliau – ir direktorius. Apie Benediktą Bučinską, kaip gerą mokytoją, liudijo ir Vytautas Landsbergis, tuo metu mokęsis šioje gimnazijoje.

1946 m. dalyvavo mokyklų mokymo dalies vedėjų seminare Vilniuje.

Kartu dėstė ir kitose įstaigose: 1945 – 1947 m. m. – Kauno Finansiniame technikume, o 1946 m. – ir Kauno Mokytojų seminarijos Neakivaizdinio skyriaus vasaros egzaminų sesijoje.

1947 m. Verstaminų kautynėse žuvo Benedikto brolio Juozo sūnus partizanas Vytautas Bučinskas, slapyvardžiu Klajūnas.

1947 m. padėjo parvežti iš Sibiro sesers Albinos dukras Meilutę ir Marytę. Kadangi pirmoji grįžo vyresnioji Meilutė, turėjo drąsos ją priimti Aušros gimnazijos direktoriaus kabinete!

1947 m. dalyvavo istorijos mokytojų seminare Vilniuje.

1948.04.20 gimė sūnus Ramutis.

1948 m. buvo apdovanotas medaliu „Už pavyzdingą darbą 1941 – 1945 m.“

1948 m. vėl tobulinosi mokyklų direktorių ir mokymo dalies vedėjų seminare Vilniuje.

19481949 m. m. mokėsi (ne savo noru) vakarinio Kauno Marksizmo – leninizmo Universiteto Istorijos fakultete.

Nežinia (o gal žinia?), kam užkliuvo, kad B. Bučinskas ne tik kiekvieną sekmadienį lanko bažnyčią, bet ir pro ją eidamas visados nusiima kepurę bei nulenkia galvą. Todėl buvo svarstytas įvairių komisijų, po to iškeltas mokytojauti į Kauno III – ją mergaičių mokyklą (vėliau – III vidurinė mokykla, dar vėliau - S. Nėries vidurinė mokykla, dabar – Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija). Dėstė istoriją ir visuomenės mokslą, buvo savišalpos kasos pirmininku.

1953 m. baigė istorijos – konstitucijos mokslų pasitobulinimo kursus Kaune.

1953 m. „Kauno dienos“ Nr. 81 buvo išpeiktas už vedamų pamokų nepakankamai tarybiškai patriotinį lygį.

1955 m. per IV – tojo šaukimo į LTSR Aukščiausiąją Tarybą rinkimus buvo paskirtas Kauno 184 rinkiminės apygardos komisijos pirmininku.

1957 m. į Lietuvą grįžo sesuo Albina, Sibiro gniaužtuose netekusi vyro ir šešuro.

1961 m. įgijo vairuotojo mėgėjo pažymėjimą, nors po to niekad automobilio nevairavo, nes ją nusipirkti buvo ne pagal kišenę. Tikėdamas geresne ateitimi, gal taip stengėsi neatsilikti nuo gyvenimo.

1966 m. po 38 metų pedagoginio darbo išėjo į pensiją iš S. Nėries vidurinės mokyklos.

1979.06.26 mirė žmona. Ji tada ėjo tik 60 – tus metus.

1985 m. pasiekė savo jaunystės svajonę – baigė išmokti Esperanto kalbą ir gavo tai liudijantį Pažymėjimą (Atestato). Jam tada buvo 80 metų! Tai dar kartą patvirtina, kad mokytis niekada nėra vėlu.

Taigi, nuo jaunų dienų iki pat savo saulėlydžio buvo aktyvus.

Nuo III gimnazijos klasės įsijungė į ateitininkų, skautų bei sporto organizacijų veiklą: buvo Dzūkų ateitininkų veikimo komiteto sekretoriumi, vėliau – pirmininku, Marijampolės pavasarininkų valdybos nariu. Savo vardu ir slapyvardžiais B. B., Bentas, Bentas B. rašė į „Šaltinį“, „Pavasarį“, „Skautų aidą“, „Rytą“, „Žvaigždutę“, „Židinį“, „Budėk“, „Prie laužo“, „Ateitį“, „Ateities spindulius“, „Fizinį auklėjimą“, „Mūsų sodus“ ir kt. leidinius darbštumo, pareigingumo, tvarkingumo, sveikatingumo, abstinencijos, charakterio ugdymo klausymais, organizaciniais fizinio auklėjimo, sporto ir skautų pramogų bei žaidimų aspektais.

Nuo paskutiniųjų gimnazijos klasių įsijungė į visuomeninį darbą: skaitė paskaitas salėse ir per radiją apie alkoholio apskritai ir ypač naminio žalą žmogaus vystymuisi ir gyvenimui, vedė sveikas žaidybines pramogas, skaitė pranešimus ir referatus mokytojų konferencijose.

Nuo 1928 m. keletą metų buvo Ateitininkų Sąjungos Centro valdybos narys, o 1930 – 1932 m. m. – pirmininkas, 1930 m. III jubiliejinio Ateitininkų Kongreso rengimo Komiteto narys, sporto šventės vadovybės reikalų vedėjas ir Techninės Komisijos pirmininkas.

Per visą pedagogo karjerą yra dėstęs logiką, psichologiją, istoriją, visuomenės mokslą, o jaunystėje ir fizinį lavinimą bei jo metodiką, lietuvių k., prancūzų k., vokiečių k., geografiją ir antropologiją.

Daug kartų Švietimo ministerijos buvo skiriamas Komisijų pamokoms įvertinti pirmininku bei ministerijos atstovu abitūros egzaminuose.

Kolegų bei mokinių buvo gerbiamas, mėgstamas ir mylimas, vertinamas už gebėjimą dėstyti „tarp eilučių“, apibūdinamas geru specialistu, ramiu, taktišku, sąžiningu, patikimu, rūpestingu, kruopščiu, sugyvenamu žmogumi. Turėjo autoritetą kolektyve, ne- vengė jokio darbo, jautė malonumą, padėdamas kitiems, mokė nesitaikstyti su blogybėmis, auklėjo jaunąją kartą garbingais, sąžiningais, pareigingais žmonėmis.

Jau pensijoje būdamas, visados dalyvaudavo mokyklų, kuriose mokėsi ir dirbo jubiliejuose bei auklėtinių susitikimuose, dažnai lankė draugus ir bendraminčius.

Tvirtai tikėjo Dievą ir ateisiančia Lietuvos Nepriklausomybe, perrašinėjo ir platino sovietų draudžiamą literatūrą. Tiesiog nešiojo ir siūlė skaityti pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms: kaimynams, giminėms, pardavėjoms, rūbinių, valyklų, skalbyklų, kt. įstaigų darbuotojoms.

Triumfuodamas sulaukė Lietuvos Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo! Ko gero, tai buvo didžiausias atlyginimas už visą jo sąmoningą gyvenimą, darbą ir visokeriopą veiklą.

1995.03.27 su šeima, gimine, artimaisiais pažymėjo brandų 90 – metį.

Mirė namuose 1995.11.21. Prie karsto sargyboje stovėjo garbaus amžiaus skautai...

Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Prisiminė sūnaus šeima


Pareigingas ir korektiškas mokytojas[taisyti]

Direktorius B. Bučinskas atrodė labai rimtas, išdidus, teisingas, tikslus, nepakentė nedrausmingumo, aplaidumo, nukrypimo nuo mokytojo etikos. Buvo visiems lygus ir teisingas, reiklus, bet nepiktas.[1][2]

Kadangi dirbo sunkiais karo ir okupacijos metais, į valdžios nurodymus reaguodavo ramiai, be triukšmo ir įtampos. Direktorius dėjo visas pastangas, kad kuo daugiau vaikų lankytų mokyklą, todėl ir okupacijos metais mokinių skaičius Linkuvos gimnazijoje didėjo.

Direktorius B. Bučinskas telkė darbštų mokytojų kolektyvą, kuris atkampiame miestelyje sunkiais karo metais lavino jaunimą, buvo tarsi šviesos spindulys.

Linkuvos gimnazijoje direktoriaudamas dėstė istoriją. Simono Daukanto Mokytojų seminarijos inspektoriaus Igno Malėno teigimu, buvęs gana pareigingas ir korektiškas mokytojas. Kun. A. Tamošaičio prisiminimu, toks buvęs būdamas ir Linkuvos gimnazijos direktoriumi.


Direktoriaus prisiminimai apie gimnaziją[taisyti]

Linkuvos gimnazija 1925 – 1940 metais išleido 16 laidų (apie 300 abiturientų), karo ir okupacijos metais dar 4 laidas, iš viso per 400 abiturientų 1925 – 1944 m. laikotarpiu. Linkuvos gimnaziją 1918 – 1944 m. lankė apie 6000 mokinių.

Nors Linkuvos gimnazijos abiturientų ir ją lankiusių mokinių skaičius nėra didelis, o tai ir suprantama pirmiausia dėl geografinės padėties ir anų laikų aplinkybių, bet šiuo atveju kokybė nusveria kiekybę. „Man įdomu, kad Linkuvos gimnazija parengė tokių prominentų, kokių nerengė jokia kita, kur man teko dirbti“, rašė buv. mokytojas J. Gobis savo prisiminimuose apie Linkuvos gimnaziją. Berods, tai buvo taikoma kelioms pirmosioms laidoms, bet iš tikrųjų ir vėliau kiekvienoj laidoj rastum, jei ne po keletą, tai bent po vieną kitą to mokytojo minimų „prominentų“. Keletas jų savo moksliniais darbais yra išsiyrę ir į platesnius tarptautinius vandenis. Bemaž visi, ar bent dauguma, baigę gimnaziją, siekė aukštojo mokslo. Didesnė jų dalis liko gimtajame krašte, kiti pasklido po platųjį pasaulį, visi šie linkuviai mokiniai bei abiturientai dabar jau yra mirę (2020 m.).

Linkuvių yra pasklidusių plačiajame pasaulyje, ypač po praėjusio pasaulinio karo. Daugiausia jų buvo JAV, Kanadoje, Australijoje, šiek tiek Vokietijoje, Austrijoje, Anglijoje, Švedijoje, Brazilijoje ir kitur. JAV daugiausia jų gyveno Čikagoje (Chicago), Bostone, Klyvlende (Cleveland), Detroite, Niujorke (New York), Los Andžele (Los Angeles).

Dabar, kai jau visos laidos seniai atšventusios savo 50–mečio sukaktis, galima iš tolimesnės laiko distancijos spręsti apie jų pasiektus rezultatus. Pirmosioms Linkuvos gimnazijos laidoms (I – VI) būdingas tam tikras įsibėgėjimas (vidurkis 19), veržlumas į „prominentus“, ypač tai pasakytina apie pačią pirmąją, mokslumu itin pasižymėjusią laidą. Po to sekusios laidos (VII – XIII), su maža išimtimi, pergyveno kiekybinį vidutiniškumą (vidurkis 15) ir kokybiškai liko arčiau „aukso vidurio“. Kiekybiškai atsigriebė likusios nepriklausomybės meto laidos (XIV – XVI), kurių paskutiniajai būdingas „moteriškas“ charakteris (mergaičių persvara). Karo meto ir okupacijos laidos (1941–44 m.) pasižymėjo ypatingu kiekybiniu veržlumu į mokslą (vidurkis 26), bet tai lėmė ir kai kurios ano meto reformos.

Apžvelgiant Linkuvos gimnazijos 1925 – 1944 m. abiturientų laidas, reikia pastebėti, kad šioje knygoje pateikti duomenys nėra pilni, ypač kiek tai liečia abiturientų studijas ir tolimesnę jų veiklą, nes apie žymią jų dalį neturėta žinių. Bet, nepaisant to, kad duomenys nėra pilnai išsamūs, manome, kad ši apžvalga padės susidaryti apytikrį vaizdą, kaip Linkuvos gimnazija savo įnašu prisidėjo prie kultūrinio Lietuvos gyvenimo.

Linkuvos gimnaziją lankiusieji

Iš tų, kurie Linkuvos gimnaziją lankė, o vėliau išvyko mokytis į kitas mokyklas, prisimintina keliolika žymesniųjų asmenų, kaip antai:

Juozas Paukštelis (rašytojas), Ona Brazdžiūnaitė, Teklė Spudaitė (mokytoja, anksti mirė, palaidota Linkuvos kapinėse), Jonas Petrušaitis, Ignas Skrupskelis, Ignas Petrušaitis, Juozas Kaškelis, Juozas Beleckas, Aleksandras Lėvanas, Rozalija Jatulytė, Aleksandras Dabšys, Stasys Bačkis, Bronius Murinas, Vladas Vaitiekūnas, Petras Armonas, Juzė Jatulytė, Domas Adomaitis ir kt.

Dr. Stasys Bačkis (g. 1906 m. Pantakonių k., Joniškėlio vlsč.) – diplomatas ir Lietuvos atstovas, Linkuvoje baigė 3 klases, o 1925 m. Panevėžio gimnaziją. Paryžiuje įsigijo teisių mokslų daktaro laipsnį. Dirbo užsienio reikalų ministerijoje, buvo Lietuvos atstovas Paryžiuje, 1976 m. perėmė iš Juozo Kajecko Lietuvos atstovo pareigas. Išleido keletą mokslinių darbų.

Kiti lankę Linkuvos gimnaziją:

    Kunigai: P. Liepa, Paulius Ragažinskas (g. 1912 m., teologijos ir filosofijos mokslų daktaras, profesoriavo Medelino universitete (Kolumbijoje)), Petras Ažubalis, Jonas Baikauskas, Jonas Jatulis, Vladas Požėla, Antanas Vaškevičius, Kazys Macelis, Jonas Jurgaitis, Antanas Simonaitis, Stasys Masilionis, Alf. Jarašiūnas, Matas Jarašiūnas, Antanas Treška, Petras Valatka.
    Anksti mirę kunigai: K. Butkus, Paulius Burkus, Jonas Kazėnas.
    Agronomai: Elena Šumskytė–Rusteikienė, Jonas Meiliūnas, Jonas Jasiūnas, Monika Požėlaitė–Sidaravičienė, Leonas Jasėnas, Antanas Gudjurgis (mirė Sibire), Juozas Lapinskas.
    Chemikas – Benediktas Simonaitis.
    Dailininkai: Jonas Vilutis, Klemas (Klemensas) Jarašiūnas, Alfonsas Motiejūnas.
    Ekonomistai: Petras Skaringa, Albinas Kurkulis, Juozas Petraitis, Jonas Vytautas Paukštelis, Vytautas Čepas.
    Gailestingosios seserys: Veronika Čepaitė–Lukštaraunienė, Marija Janulevičiūtė–Slavinskienė, Ona Požėlaitė–Žukauskienė.
    Inžinieriai: Aleksas Griauzdė, Aleksas Pupinis, Leonas Janulevičius.
    Istorikas: Juozas Samuitis.
    Karininkai: Aloyzas Giedrikas, Juozas Andrašiūnas.
    Kultūrtechnikai: Bronius Pupinis, Antanas Gaška, Petras Simonaitis.
    Matininkas: Ignas Skikas.
    Medikai (gydytojai): Algirdas Pliūra (mirė 1974 m. Šiauliuose), Aleks. Spudas.
    Miškininkai: Jonas Motiejūnas, Aleksandras Požėla.
    Mokytojai: Jonas Kruois (Kruojis, Kruopis ar Kruonis?), Jurgis Jarašūnas, Julijona Pupinytė–Navakienė, Felicija Adomaitytė.
    Mokslininkė–biologė: Felicija Paslavičiūtė–Malcienė (mirė 1952 m. Čikagoje).
    Teisininkai: Donė Lapinskaitė, Jonas Mielis, Antanas Bagdonas, Vladas Račys, Mykolas Jasėnas, Bronius Čeponauskas.
    Veterinarijos gydytojas: Bronius Andrašiūnas.
    Žurnalistai: Monika Poškaitė–Sidaravičienė, Mykolas Jasėnas, J. Radzivonas, Karolis Lyderis (g. 1920 m. Noreikonių k., Pakruojo vlsč.; Linkuvos gimnazijoje baigė 6 klases, studijavo užsieniniuose universitetuose, yra vienas žymiųjų jaunesniųjų lietuvių mokslininkų užsienyje, Anglijos ir Kanados universitetų profesorius, parašęs apie 50 mokslinių darbų iš farmakologijos ir fiziologijos sričių.

Kai kurie asmenys Linkuvos gimnazijoje yra laikę egzaminus gauti atitinkamam pažymėjimui, pvz., politinių mokslų daktaras Mykolas Morkūnas (Klaipėdos vadavimo veteranas), Motiejus Klyvis, Bronė Kaselytė (Linkuvos gimnazijos vokiečių ir anglų kalbų mokytojo, vokiečio P. Erdmann‘o žmonos sesuo), Virginija Steponavičiūtė, Teodora Užpuraitė, Kliūras (Klarijonas) Užpuras, Valerija Kauneckaitė, Veronika Bluzmanaitė, Lionginas Virbickas, Vilhelmas Jasinskas ir daugelis kitų.

Benediktas Bučinskas

Muziejus pasipildė nauju dokumentu[taisyti]

Buvusio mūsų gimnazijos Direktoriaus Benedikto Bučinsko sūnaus Ramučio šeimos rūpesčiu muziejų pasiekė 1942 m. rašytas slaptas dokumentas, skirtas Švietimo vadybos Vidurinio mokslo departamento Direktoriui. Iš rašto sužinome apie abituriento Tinterio skundą dėl gimnazijos kapeliono kun. Petrėno veiklos, apie „raudono“ mokytojo Vaclovo Valenčiaus atleidimą iš darbo, nes jis anksčiau buvo parašęs prašymą stoti į komjaunimą, apie atsisakymą priimti atgal į gimnaziją pašalintą moksleivį Juozą Jasiukaitį, tarnavusį Šiaulių apsaugos batalione...

Laiškas. B.Bučinskas.jpg

Dėl šių ir kitų skundų Direktorius turėjo aiškintis ne tik su Linkuvos policijos nuovados viršininku ponu Petraičiu, Linkuvos valsčiaus viršaičiu, vietiniu nacionalistų partijos vadu ponu Čėsna, bet ir Šiaulių apygardos komisaro tarėju ponu Požėla bei nacionalistų politinio ir administracinio skyriaus viršininko pavaduotoju ponu Simonaičiu. Jų nuomone, gimnazijoje veikiantis religinio lavinimosi būrelis tęsia Linkuvoje jau nuo seno vykstančią slaptą ateitininkų veiklą, „Linkuva esanti žinoma kaip tokio veikimo centras Lietuvoje“. Iš pokalbių su jais aiškėja, kiek nedaug reikia, kad „ važiuotum ten, kur važiavo žydai“, kad kažkam įskundus gali grėsti koncentracijos lageris, gal ir sušaudymas. Direktorius gina darbščius gimnazijos mokytojus, smerkia skundėjus, prasimanytų gandų skleidėjus ir ramaus darbo gimnazijoje ardytojus. Jis ramiai, diplomatiškai reaguoja į valdžios nurodymus, pabaigoje pasiteisindamas, kad delsė informuoti poną departamento Direktorių, nes nenorėjo „atkreipti rimtą dėmesį į to nevertus, neturinčius pagrindo dalykus“.

Raštas atskleidžia karo metais miestelyje ir gimnazijoje vyravusią atmosferą.

Muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė

Plačiau Visas dokumentas[taisyti]

Mokytojai[taisyti]

Progimnazijos mokytojai[taisyti]

Lietuvos atsikūrimo pradžioje labai trūko kvalifikuotų mokytojų. Dėl to ir Linkuvos gimnazija kvietė dirbti mokytojų pareigose vietinius ar kaimyninius inteligentus, nors jie ir neturėjo mokytojo cenzo. Tik vėliau Švietimo ministerija pareikalavo, kad gimnazijose bent du mokytojai turėtų aukštojo mokslo baigimo diplomą.

Pirmaisiais Linkuvos progimnazijos mokytojais be Igno Brazdžiūno buvo kun. Antanas Grigaliūnas, Povilas Spudas (1896), Eduardas Jatulis, Karolis Dineika, Juozas Gobis, Mykolas Kripas, Kazimieras Jovaiša, Elzbieta Leimontaitė - Rudienė, Povilas Gumbelevičius, Mykolas Lekūnas, Elena Rožanskaitė.

Bene ilgiausiai iš jų gimnazijoje dirbo kun. Antanas Grigaliūnas. Jis gimė 1893 m. Klebonų (Kleboniškių?) k., Šeduvos vlsč., Panevėžio apskr. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Baigęs Kauno kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1918 m. Tais pat metais atkeltas vikaru į Linkuvą, ėjo ir progimnazijos kapeliono pareigas. 1923 – 1924 m. jis studijavo Lietuvos universitete Teologijos – Filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje. Po to, grįžęs į Linkuvą, gimnazijos kapelionu buvo iki 1934 m., t.y., iki paskyrimo Biržų parapijos klebonu ir dekanu. Biržuose kun. A. Grigaliūnas pastatydino naują kleboniją, suaktyvino katalikiškųjų organizacijų veiklą, pasirūpino iš pagrindų suremontuoti vargonus, organizavo bažnytinės muzikos koncertus, užmezgė ryšius su kitų tikybų vadovais. Biržiečiai klebono kunigo A. Grigaliūno vardą mini su pagarba.

1956 m., grįžęs iš Sibiro, kurį laiką buvo Panevėžio Senamiesčio bažnyčios altarista, o nuo 1958 m. paskirtas tos bažnyčios klebonu. Buvo paskelbtas kapitulos prelatu ir, kalbama, kad buvęs kandidatu į vyskupus. Mirė staiga 1960 m. ir palaidotas bažnyčios kriptoje.

Kun. Antanas Grigaliūnas, vėliau prelatas, buvo ramaus būdo, labai taktiškas, mokėjo su žmonėmis elgtis, mylėjo jaunimą, labai rūpinosi mokinių doroviniu ir religiniu auklėjimu. Jis kruopščiai ruošdavosi pamokslams. Stengėsi pasiekti, kad visi mokiniai gerai išmoktų jo dėstomą dalyką – liturgiką, bažnyčios istoriją, dogmatiką, etiką – ir kad visi mokiniai dalyvautų pamaldose bei gimnazijose organizuojamose rekolekcijose. Mokiniai gerbė savo kapelioną.

Povilas Spudas gimė 1896 m. Gataučių k., Linkuvos valsčiuje. Jelgavos (tada – Mintaujos) gimnaziją baigė 1915 m. Jis buvo jau dirbąs mokytoju Linkuvos dviklasėje mokykloje, kuri 1918 m. išaugo į progimnaziją. Spudas dėstė lietuvių ir lotynų kalbas, algebrą. 1920 m. pavasarį jis, kaip Steigiamojo Seimo atstovas išvyko į Kauną. 1927 m. baigė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istoriją. Vėliau mokytoju dirbo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. 1941 m. išvežtas į Sibirą.

Kurį laiką 1918 m. Linkuvos progimnazijoje mokytojavo Eduardas Jatulis (1895 – 1956), kilęs iš Pikelių k., Linkuvos valsčiaus. Jis buvo suorganizavęs Linkuvoje Šiaurės Lietuvos Krikščionių darbuotojų sąjungą, kuri veikė apie 4 metus. Jatulis studijavo Kylio (Kiel), Berlyno (Vokietijoje) ir Friburgo (Fribourg/Freiburg, Šveicarijoje) universitetuose, buvo įsigijęs politinių mokslų daktaro laipsnį. Universitetą baigęs, stojo diplomatinėn tarnybon. 1939 m. buvo paskirtas konsulu į Harbiną Mandžiūrijoje (dabar ten yra Heilongjiang provincija, Kinija). Karo metu rusų buvo suimtas ir kalintas 10 metų. Grįžęs į Lietuvą, netrukus mirė.

Linkuvos progimnazijoje E. Jatulis yra dėstęs šiuos dalykus: vokiečių ir lotynų kalbas, matematiką ir dailyraštį.

1919 m. Linkuvos progimnazijoje trumpą laiką dirbo Matas Šalčius (1890.X.20 Čiudiškiuose, Prienų vlsč. – 1940.V.26 Gvajaramerine, Bolivijoje), žinomas keliautojas, publicistas, visuomenės veikėjas, kelių knygų autorius ir Šaulių sąjungos idėjos pradininkas. Buvo Šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ redaktorium (1925 – 1926 m.)

Linkuvos progimnazijoje M. Šalčius dėstė rusų kalbą, geografiją, gamtos mokslą.

Apie M. Šalčių rašo Mažoji Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija (60 – 361 psl.), žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ (1967 m. Nr.7, 1970 m. Nr.9).

Taip pat vienas pirmųjų Linkuvos progimnazijos mokytojų buvo Juozas Gobis, žinomas vadovėlių bei psichologiniais klausimais knygų autorius. J. Gobis gimė 1895 m. Matelėnų k., Joniškio vlsč., Utenos apskr. Linkuvos gimnazijoje dirbo nuo 1918 m. iki 1927 m. pabaigos. Iš Linkuvos gimnazijos turėjo pasitraukti dėl vyresniųjų klasių (VI – VIII) mokinių reikalavimo. Tarp mokytojo J. Gobio ir minėtų klasių mokinių buvo kilęs rimtas konfliktas, kurį laimėjo mokiniai. Apie mokytoją Gobį VIII kl. mokinys (vėliau – profesorius) Alfonsas Šešplaukis–Tyruolis rašė: Renku žiedus, kurie man tinka, Ir bučiuoju lapelius...

J. Gobis Linkuvos gimnazijoje dėstė daug dalykų: lietuvių kalbą ir literatūrą, lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbas, istoriją, visuomenės mokslą, filosofiją ir logiką, fizinę geografiją.

Iš Linkuvos išvyko į Rokiškį mokytoju gimnazijoje, o iš Rokiškio buvo paskirtas Plungės gimnazijos direktorium. 1932 m. Juozas Gobis buvo padavęs prašymą, kad jį priimtų į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą laisvuoju klausytoju, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas, nes jis nepristatęs VI klasės baigimo pažymėjimo.

J. Gobis buvo įdomi ir prieštaringa asmenybė. Jis buvo gabus, plačiai apsiskaitęs, veržlus, nerimstantis, aktyvus visuomenės veikėjas. Jis bandė prisitaikyti prie valdančiųjų partijų, norėjo visur pirmauti.

Su lietuvių literatūra jis buvo gerai susipažinęs, taip pat domėjosi ir pasaulio literatūra. Domėjosi lietuvių kalba, dėl to jis ne kartą buvo apsilankęs pas prof. J. Jablonskį. Yra žinoma, kad jis gerai mokėjo net 6 kalbas, buvo įsigijęs tų kalbų kvalifikuoto vertėjo teises.

Po II–jo pasaulinio karo J. Gobis išvyko į JAV. Čia jis vertėsi žurnalistika, rėmė savo krašto žmones, šelpdamas tuos, kurie patys nesugebėjo įsikurti naujame krašte.

Apie J. Gobį rašo Lietuviškoji Enciklopedija, 222 psl.

Drauge su J. Gobiu į Linkuvą atvyko mokytojas Mykolas Kripas, kilęs iš Žeimelio. J. Gobis buvo dirbęs 1915 – 1918 m. Klovainių pradinėje mokykloje. Linkuvos gimnazijoje M. Kripas išdirbo beveik metus, čia dėstė lietuvių kalbą. Iš Linkuvos išvyko studijuoti į Vokietiją, baigęs inžinerijos mokslus gavo inžinerijos daktaro laipsnį. Kaune dirbo geležinkelio valdyboje. Buvo išvežtas į Sibirą. Grįžęs vėl apsigyveno Kaune.

Ilgą laiką muzikos mokytoju Linkuvoje dirbo Kazys Jovaiša. Jis gimė 1890 m. rugpjūčio 16 d. Vainekoniuose, Vaškų vlsč., Biržų apskr. Penkerių metų būdamas jau grojo smuiku. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo karo orkestro dirigentu Jaltoje (Ukraina, Krymas, iki 1917 m.). Kurį laiką gyveno Rygoje, kur buvo suorganizavęs chorą. 1918 – 1934 m. gyveno Linkuvoje, dirbo vargonininku ir Linkuvos gimnazijos mokytoju, dėstydamas muziką ir kūno kultūrą berniukams. Gimnazijoje vadovavo mokinių chorui, buvo susiorganizavęs ir mokinių orkestrą. K. Jovaiša buvo reiklus mokytojas, tačiau ir geros širdies. Supykęs ant mokinių už nesilaikymą drausmės, jis sakydavo: „Paliksiu 25 valandas po pamokų“, tačiau niekada mokinių nėra po pamokų palikęs.

K. Jovaiša buvo aktyvus veikėjas ir už mokyklos sienų, ruošdamas įvairius muzikinius renginius, koncertus, vadovaudamas bažnytiniam chorui, organizuodamas orkestrą. Taip pat Jovaiša aktyviai dalyvavo ir „Vyturio“ draugijos veikloje.

Kazys Jovaiša 1928 m. eksternu baigė Klaipėdos Konservatorijos pedagoginį skyrių. Nuo 1934 m. dirbo Rokiškio gimnazijoje, vėliau – Panevėžio gimnazijoje.

K. Jovaiša išleido porą muzikos vadovėlių, parašė 4 operetes, dainų chorams. Vadovavo chorams, kūrė jiems repertuarą. Nuo 1960 m. išėjo į pensiją, apsigyveno Panevėžyje.

Jovaišos mokiniai yra buvę gabūs muzikai linkuviai – Juozas Pakalnis (1912.VIII.4 Veselkiškiuose – 1948.I.28 tragiškai mirė Vilniuje), Klemensas Griauzdė (g. 1905.VI.1 Rygoje), Petras Garšva (1905), Juozas Pėželis (1907.VII.15 Pamūšyje – 1959.XII.14 Šiauliuose, Šiaulių vidurinės mokyklos mokytojas) ir kiti.

Linkuvos gimnazijai labai trūko mokymo priemonių, nebuvo čia ir gero muzikos instrumento. Mokytojas K. Jovaiša muzikos mus mokė, naudodamasis kilnojamu muzikos instrumentu, vadinamu „fizharmonija“ [dabar šis pavadinimas rašomas kaip „fisharmonija“]. Kurioje klasėje bevyktų muzikos pamoka, į tą klasę mokiniai tempdavo ir muzikos instrumentą. Šiandieną visa tai atrodo ir keista, ir juokinga. Gimnazija juk galėjo turėti bent vieną gerą pianiną. Deja, tada buvo dar „vargo mokykla“. Tačiau ir tokioje mokykloje buvo gera mokytis.

Mokytoja Elžbieta Leimontaitė taip pat yra tarp pirmųjų Linkuvos progimnazijos mokytojų. Ji buvo gimusi Rygoje, bet augusi ir gyvenusi Steigvilių k., Žeimelio vlsč. Ji dėstė aritmetiką. Ištekėjusi už gydytojo Rudžio iš Linkuvos išvyko. Praėjusio karo metu per bombardavimą žuvo su savo dviem vaikais Rėgensburge (Vokietijoje).

Žemesnėse klasėse lietuvių kalbos mokė mokytojas Povilas Gumbelevičius, kilęs iš Tetervinų (Tetirvinų?) km., Pasvalio vlsč. Povilo dėdė Kazys Gumbelevičius buvo žinomas knygnešys. Povilas Gumbelevičius Linkuvos gimnazijoje mokytoju dirbo nuo 1918 m. iki 1927 m. Mokytojo cenzo neturėjo. Jis mokėsi kunigų seminarijoje, bet kunigų šventimų negavo. Buvo keisto būdo. Iš mokinių reikalavo pagarbos. Mokiniai jį pravardžiavo „ponu“. Už tai jis nepyko.

P. Gumbelevičius iš Linkuvos buvo nukeltas į Noreikių k. pradinę mokyklą mokytojo pareigose, mokytoju dirbo iki išėjimo į pensiją.

Vokiečių ir prancūzų kalbas Linkuvos progimnazijoje dėstė mokytoja Joana Bliumaitė (pasirašinėjo „Bluhm‘aitė“). Ji buvom kilusi iš Joniškėlio turtingų ponų Karpių dvaro prižiūrėtojo šeimos. J. Bliumaitė buvo labai gera mokytoja. Ji sugebėjo kiekvieną mokinį priversti gerai mokytis jos dėstomos kalbos. Iš Linkuvos ji išsikėlė į Šiaulius ir vokiečių kalbą dėstė mokytojų seminarijoje.

1920 m., mokytojui Povilui Spaudui išvykus, matematiką dėstė Mykolas Lekūnas, kilęs nuo Saločių. Pirmojo pasaulinio karo metu jis buvo Prancūzijoje, kur tekę nemažai badauti. Tai galėjo neigiamai atsiliepti jo sveikatai. Jis dar jaunas mirė 1922 m. žiemą, greitąja šiltine. Palaidotas Saločių kapinėse. Linkuviai turėtų pasidomėti jo kapu.

Ilgą laiką Linkuvos progimnazijoje ir gimnazijoje dirbo mokytoja Elena Rožanskaitė, kilusi iš Jatkonių dvaro, Kriukų valsčiaus, Šiaulių apskr. Žemesnėse klasėse ji dėstė gamtos mokslą, piešimą, dailyraštį, darbelius, kūno kultūrą mergaitėms. Mokiniai jos nemylėjo ir negerbė. Atrodo, jai trūko pedagoginio pasiruošimo, nors drausmę sugebėjo palaikyti. Nuo 1935 metų ji buvo perkelta dirbti mokytojos pareigose į Kriukų pradinę mokyklą.

Linkuvos progimnazijos mokytojai pasiliko dirbti ir gimnazijoje.[taisyti]

Kai kurie Linkuvos progimnazijos mokytojai pasiliko dirbti ir gimnazijoje. Švietimo ministerijai leidus kurtis gimnazijai 1923 m., į Linkuvą buvo pakviesta naujų mokytojų. Gimnazijoje sutiko dirbti diplomuotas matematikos mokytojas Bronius Staškevičius ir gydytojas Juozas Maciūnas.

Tais pačiais 1923 m. vokiečių ir anglų kalbų dėstyti atvyko Pilypas Erdmannas, o piešimą – Klemensas Dragūnas. Kapelionui kun. A. Grigaliūnui išvykus į Kauną studijuoti, jį pavadavo kun. Jonas Kurliandskis, kuris ir prieš tai kai kada pavaduodavęs kapelioną. Kun. J. Kurliandskis buvo jautrios sielos žmogus: reikalui esant, neatsisakydavo sušelpti mokinių.

Linkuvos gimnazijai trūko jaunų diplomuotų mokytojų. 1922 m. pradėjęs veikti Lietuvos universitetas ėmė ruošti mokytojus gimnazijoms. 1926 m. pradėjo rodytis pirmosios universitetą baigusios „kregždės“. Vienas kitas ankstesnių mokytojų irgi bandė įsigyti vidurinės mokyklos mokytojo cenzą.

Matematikos ir fizikos mokytojas Bronius Staškevičius (1876–1928), kilęs iš Pociūnų k., Pašvitinio vlsč., Šiaulių apskr., dėstė matematiką III – VIII klasėse. Jis buvo baigęs Petrapilio universiteto Fizikos – Matematikos fakultetą 1905 m. aukso medaliu. Iki 1921 m. mokytojavo Ventspilio (Latvija) mergaičių gimnazijoje, kuri Pirmojo pasaulinio karo metu buvo evakuota į Rybinską (rus. Рыбинск, apie 200 mylių į šiaurę nuo Maskvos, Jaroslavlio sritis, Rusijoje). Rybinske mokytojas Br. Staškevičius buvo nuo karo pabėgusių lietuvių vaikų šelpimo komiteto narys. Linkuvos gimnazijoje išleido 4 pirmąsias laidas (1925 – 1928 m.). Jo brolis Jonas Staškevičius buvo Lietuvos Vyriausiojo tribunolo teisėjas.

Vokiečių ir anglų kalbas dėstė Pilypas Erdmannas, kilęs iš Heseno provincijos vakarų Vokietijoje. Lietuvoje jis pasiliko po pirmojo pasaulinio karo. Vedęs lietuvaitę Antaniną Kaselytė išmoko lietuvių kalbą, išaugino dukterį Lilę lietuvaite. Gimnazijoje dirbo iki 1928 m. pavasario. P. Erdmannas buvo geras mokytojas, mylėjo savo dėstomąjį dalyką, sugebėjo mokyti. Mokytojai ir mokiniai jį gerbė.

P. Erdmannas iš Linkuvos išvyko į Marijampolę ir čia dirbo Wittmoserio mašinų prekyboje. Antrojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas, žuvo per bombardavimą Drezdene (Dresden, Vokietijoje).

Mokytojas P. Erdmannas užsakydavo mokiniams iš Vokietijos svetimšaliams pritaikytas vokiečių kalbos knygutes. Skaitydami šias knygutes, mokiniai geriau išmokdavo vokiečių kalbą. Erdmannas sakydavo mokiniams: „Kalbėkite daugiau vokiškai, kalbėkite tokiais žodžiais, kurie jums lengvesni.“ Klaidas pataisydavo su šypsena.

Vieną kartą mokytojai J. Gobis ir P. Erdmannas aplankė kapelioną kun. A. Grigaliūną. Išėjęs iš kapeliono kambario, mokytojas Erdmannas prisiminė, jog pas kapelioną palikęs savo portfelį. Jis kreipėsi į mokytoją Gobį, sakydamas:

– Palauk, ponas Gobis, portfelis palikau...

Gražų atsiminimą apie save paliko mokytojas P. Erdmannas.

Po 1923 metų Linkuvos gimnazija buvo „surealistinta“ – daugiau dėmesio kreipta į tiksliuosius ir realiuosius mokslus – matematiką, fiziką, chemiją. Netrukus buvo įvesta ir anglų kalba.

Gal būtų buvę geriau, kad gimnazijoje būtų dėstyta tik viena užsienio kalba – anglų arba vokiečių – bet taip, kad gimnaziją baigę mokiniai būtų galėję ta kalba laisvai skaityti.

1925 m. pavasarį Linkuvos gimnazija išleido pirmąją abiturientų laidą. Tai buvo didelis linkuvių laimėjimas ir pasididžiavimas.

1926 m. rudenį į Linkuvos gimnaziją atvyko viena iš pirmųjų Lietuvos universitetą baigusių mokytojų Karolina Čičelaitė (vėliau ištekėjusi už Rožanskaitės brolio), kilusi nuo Rokiškio, baigusi Marijampolės gimnaziją, universitete studijavusi istoriją, filosofiją ir pedagogiką. Linkuvos gimnazijoje ji dėstė istoriją, visuomenės mokslą, psichologiją ir kurį laiką lotynų kalbą. Linkuvoje ji išdirbo 14 metų. Mokytoja K. Čičelaitė–Rožanskienė dirbo patenkinamai. Ji žinių turėjo, bet nemokėjo ar nenorėjo tinkamai perduoti mokiniams, o taip pat nebuvo per daug reikli. Ji mažai kreipdavo dėmesio, ką mokinys pasakojo, atsakinėdamas pamoką.

Kurį laiką visuomenės mokslą ir geografiją dėstė mokytojas Kazys Žagrakalys, I laidos abituriento Juozo Žagrakalio brolis, kilęs iš Tetirvinų k., Vaškų vlsč., Biržų apskr. (Ar nebus tik čia klaida – berods, K. Žagrakalys dėstė istoriją, o Tetirvinų km. buvo Pasvalio valsčiuje).

Trumpą laiką Linkuvos gimnazijoje dirbo mokytoja Karolina Švagždytė (1925 – 1927 m., kun. J. Švagždžio giminaitė), dėsčiusi aukštesnėse klasėse istoriją, žemesnėse – lietuvių kalbą. (Žemesnėse klasėse tuo metu lietuvių kalbą dėstė mokytojas Gumbelevičius). Vėliau ji įstojo į seselių širdiečių vienuolyną.

1928 m. pradžioje į Linkuvos gimnaziją buvo atkeltas mokytojas Mykolas Freimanas (ar Freimanis?), baigęs Teologijos–Filosofijos fakultetą. Jis dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą aukštesnėse klasėse. (Pakeitė mokytoją J. Gobį). M. Freimanas buvo geras savo dalyko žinovas, rūpestingai ruošėsi pamokoms, buvo reiklus, tačiau mokinių nebaugindavo dvejetais. Linkuvoje jis įsteigė vysk. M. Valančiaus liaudies universitetą. Po dvejų metų jis iš Linkuvos išsikėlė. Paskutiniu metu jis dirbo Šiaulių pedagoginiame institute dėstytoju. Mirė ....., palaidotas Šiauliuose.

(Galimas dalykas, kad Freimanas į Linkuvos gimnaziją atvyko 1927 m. rudenį, drauge su mokytoju T. Šidiškiu).

1927 m. rudenį, t.y., nuo mokslo metų pradžios, į Linkuvą buvo atkeltas mokytoju Tomas Šidiškis dėstyti lotynų kalbai. T. Šidiškis buvo reiklus mokytojas, dėstė gerai, bardavo tuos, kurie tingėdavo mokytis, girdavo gerai besimokančiuosius. Jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, mėgdavo viešai pakalbėti. Jis turėjo gerą iškalbą, buvo patriotiškai nusiteikęs, pavyzdingas katalikas. Iš Linkuvos išvyko 1931 metais į Raseinius.

1926 m. rudenį į Linkuvos gimnaziją atvyko nauji mokytojai Chaja Krupnikaitė, Juozas Dovydėnas ir Em. Jakševičiūtė (vėliau ištekėjusi už A. Adiklio).

Chaja Krupnikaitė 1928 – 1930 metais dėstė matematiką. Buvo gera mokytoja, mokėjo savo dalyką ir gerai aiškino, buvo reikli ir teisinga visiems mokiniams.

Juozas Dovydėnas, studijavęs Tulūzoje (Toulouse, Prancūzija) ir ten įsigijęs teisių daktaro laipsnį, Linkuvos gimnazijoje dėstė vokiečių ir anglų kalbas. Jis buvo vienas blogiausių Linkuvos gimnazijos mokytojų. Neturėjo supratimo nei apie mokymą, nei apie pedagogiką, neteisingai vertino mokinių žinias. Visi mokiniai buvo juo nepatenkinti. Pasipylė skundai, nukreipti prieš Dovydėną Tėvų komitetui. Tėvų komitetui reikalaujant, 1929 m. pavasarį buvo iš mokytojo pareigų atleistas.

Emilija Jakševičiūtė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą bei visuotinę literatūrą. Buvo labai gera mokytoja, gražiai sugyveno ir su kitais mokytojais, ir su mokiniais. Ji mylėjo mokinius ir mokiniai ją mylėjo ir gerbė.

Ona Norušytė Linkuvoje dirbo nuo 1929 m. rudens iki 1932 m. mokslo metų pabaigos. O. Norušytė gimė JAV, baigė Lazdijų gimnaziją ir Lietuvos universitete studijavo vokiečių kalbą, įsigydama vokiečių kalbos mokytojo teises (gavo germanistikos diplomą). Linkuvos gimnazijoje ji dėstė anglų ir vokiečių kalbas. Savo dalyką žinojo gerai, buvo reikli mokytoja.

Prieš atvykdama į Linkuvą, Ona Norušytė dėstė vokiečių kalbą Švėkšnos gimnazijoje.

1935 m. Vienoje įsigijusi pedagogikos mokslų daktaro laipsnį, atsidėjo organizaciniam vaikų auklėjimo darbui. Dirbo Kaune.

Po II–ojo pasaulinio karo kurį laiką O. Norušytė dirbo Vilniaus rajono Laurų vaikų namuose, vėliau dėstė vokiečių kalbą universitete ir paskutiniu metu Lietuvos TSR Mokslų akademijoje.


Linkuvos gimnazijoje vokiečių kalbą yra trumpą laiką, apie pusmetį, dėsčiusi mokytoja Emilija Vilimaitė; kilusi iš Biržų, o ilgesnį laiką – Juozas Žiurlys (1935 – 1935 m.) Taip pat ilgesnį laiką Linkuvos gimnazijoje dirbo mokytoja Palmyra Kutraitė–Lampsatienė, kilusi nuo Biržų, dėsčiusi vokiečių ir anglų kalbas (1933 – 1937 m.).


Naujomis jėgomis buvo sustiprintas ir lietuvių kalbos bei literatūros dėstymas: tą darbą tada Linkuvos gimnazijoje dirbo Emilija Jakševičiūtė (dirbo 1928 – 1932 m.; rašytojo Vytauto Alanto sesuo, vėliau ištekėjusi už Alekso Adiklio), Petras Lapienė (1929 – 1931 m.), Julius Čiuta (1930 – 1932 m.), Petras Merkelis (1932 – 1934 m.).

Emilija Jakševičiūtė buvo tik baigusi universitetą, savo dėstomąjį dalyką gerai žinojo, dėstė įdomiai, nuoširdžiai. Ji mylėjo savo darbą ir mokinius, taip pat ir mokiniai ją mylėjo. Iš Linkuvos ji išvyko į dirbti į Palangos progimnaziją. Kurį laiką ji vidurinės mokyklos direktore, paskui – jau pensininke, gyveno likusį gyvenimą Palangoje.

Petras Lapienė, kilęs nuo Biržų, buvo labai geras literatūros dėstytojas, ramus, nuoširdus mokytojas. Be tiesioginio savo darbo jis rinko tautosaką, kvietė mokinius tautosaką rinkti, o taip pat vertė lietuvių poetų kūrinius į esperanto kalbą, išleisdamas šios poezijos rinktinę. Jis anksti mirė 1942 m., turėdamas vos 38 metus.

Lotynų kalbą Linkuvos gimnazijoje dėstė gydytojas Maciūnas, Tomas Šidiškis nuo 1927 m. iki 1931 m. (iš Linkuvos išsikėlė į Raseinius), Kazys Makrickas (1931 – 1934 m.), Stasys Dumčius (1934 – 1940 m.), Antanas Šuopys (1936 – 1943 m.).

Nuo 1930 m. buvo įvestos žydų tautybės mokiniams žydų tikybos (judaizmo) pamokos. Šias pamokas kurį laiką dėstė Maušė (Mošė) Čibulin.

Taip pat šiais metais buvo Linkuvos gimnazijoje įvestas karinio parengimo dėstymas. Toms pareigoms buvo pakviestas mokytojas Vladas Karalius, dirbęs pradinės mokyklos mokytoju. Linkuvos gimnazijoje dirbo nuo 1930 iki 1940 metų. Tada sovietų buvo išvežtas į Sibirą, po karo buvo grįžęs atgal į Lietuvą.

Kurį laiką karinį parengimą yra dėstęs ir mokytojas Juozas Žiurlys (1932 – 1935 m.)

Mokytojas Bronius Ketarauskas, kilęs nuo Kražių (dabar Kelmės raj., Šiaulių apskr.), baigęs Lietuvos universiteto Gamtos

– Matematikos fakultetą, Linkuvos gimnazijoje dėstė matematiką aukštesnėse klasėse. Negalime sakyti, kad mokytojas Br. Ketarauskas nebūtų žinojęs savo dėstomojo dalyko, bet matematiką jis dėstė netinkamai. Sunku buvo suprasti jo aiškinimą. Jis neturėjo autoriteto. Mokiniai buvo priversti samdytis korepetitorius ir privačiai mokytis matematikos.

Bronius Ketarauskas dar dėstė ir fiziką bei chemiją.

Br. Ketarauskas rašė nemaža straipsnių fizikos, matematikos, astronomijos ir pedagogikos klausimais.


1934 m. Linkuvos gimnazijai buvo ypatingi metai. Švietimo ministerija atleido ilgametį gimnazijos direktorių Igną Brazdžiūną iš direktoriaus pareigų, neatsižvelgdama į Igno Brazdžiūno didelius nuopelnus Linkuvos gimnazijai bei šio rajono švietimui, ir nauju direktorium paskyrė Steponą Vaitkevičių iš Alytaus gimnazijos. Tais pat metais labai pasikeitė ir mokytojų sudėtis. Kapelionui kun. A. Grigaliūnui išvykus į Biržus pagal vyskupijos Kurijos paskyrimą klebonu, kapelionu Linkuvos gimnazijai buvo paskirtas kun. Jonas Nagulevičius (1934 – 1935 m.). Muzikos mokytojas Kazys Jovaiša išvyko į Rokiškio gimnaziją mokytoju, o jo vieton muzikai dėstyti buvo paskirta mokytoja Ona Oniūnaitė (dirbo 1934 – 1936 m.), mokytojas Izidorius Austynas (dirbo 1936 – 1940 m.), Petras Garšva. P. Garšva išsikėlė į Anykščius. Iz. Austynas buvo ir kūno kultūros mokytojas. Išvykus iš Linkuvos gimnazijos mokytojai E. Rokanskienei, kūno kultūrą mergaitėms dėstė Vilhelmina Kregždaitė (1936 – 1940 m.), Elena Vaitiekūnienė. Namų ruošos mokė Ona Kuprytė–Stepanienė, o vėliau ir E. Jackūnaitė.

Vokiečių ir anglų kalbas dėstė Elena Bušackytė (1934 – 1940 m., kilusi iš Raseinių, ištekėjusi už Linkuvos gimnazijos mokytojo A. Zujaus).

Lietuvių kalbai dėstyti buvo paskirtas mokytojas Juozas Vaitiekūnas (1934 – 1939 m.), vokiečių ir anglų kalboms – Juozas Dominauskas (1934 – 1944 m.(?)), matematikai – Matas Zujus (1935 – 1940 m.). M. Zujus buvo suvalkietis, 1924 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, 1932 m. – ir Lietuvos universiteto (vadinto Vytauto Didžiojo) Gamtos – Matematikos fakultetą. Vienas žymiausių tuo metu lietuvių šachmatininkų.


Mokytojui Klemensui Dragūnui išėjus į pensiją, 1934 m. meno dalykams dėstyti Linkuvos gimnazijoje buvo pakviesti Antanas Šukys ir Ona Kindurytė.

Vietoje kun. J. Markulevičiaus kapelionu buvo paskirtas energingas ir patrauklus kunigas Antanas Baltrukėnas, dirbęs 1936

– 1939 m. Jis artimai bendravo su mokiniais, mokinių buvo gerbiamas. Vėliau kun. A. Baltrukėnas sunkiai susirgo, gydėsi, tapo neįgaliuoju. Mirė 1977 m. Troškūnuose (dabar – Anykščių raj., Panevėžio apskr.). Kun. Jonas Petrėnas Linkuvos gimnazijos kapelionu buvo nuo 1939 iki 1944 m. su mokslo metų pertrauka 1940 – 1941 m., kai tikyba nebuvo dėstoma. Kun. J. Petrėnas buvo energingas ir veiklus kapelionas, taip pat gerai valdęs plunksną, dirbdamas spaudoje nuo 1931 metų. Jis yra redagavęs „Lux Christi“ („Kristaus Šviesa“), „Ateitį“ (išeivijoje). Mirė 1957 m. Brukline (Brooklyn, N.Y. [Niujorko valstija], JAV).

1936 – 1937 m. Linkuvos gimnazijoje mokytojai dirbo literatai Jonas Vadeikis (1936 – 1937 m.) ir Petras Mikutaitis (1937 – 1940 m.). Jonas Vadeikis yra žinomas Lietuvoje kaip jaunimo mėgiamų ir populiarių knygų vertėjas. Jis yra išvertęs į lietuvių kalbą Karlo Mėjaus (Charles May) kūrinius „Per Dykumą“, „Vinetu“ („Winetou“) ir kitus.

Petras Mikutaitis yra žinomas literatūros kritikas ir dėstytojas. Jis yra sudaręs J. Janonio raštų rinkinį ir parašęs straipsnį apie J. Janonio kūrybą bei gyvenimą. Taip pat jis išleido linkuvio K. Jasiukaičio raštus.

P. Mikutaitis gimė 1906 m. rugsėjo 30 d. Skirsnemuniškiuose, Jurbarko vlsč., mirė 1963 m. birželio 21 d. Vilniuje. 1928 m. baigė Jurbarko gimnaziją, Kauno universitete studijavo lietuvių literatūrą, bendravo spaudoje. Apie jį rašo Mažoji Lietuvių Tarybinė Enciklopedija II t., 594 psl.

1939 – 1941 m. vokiečių kalbą dėstė gimnazijoje mokytoja Jadvyga Steponaitytė, atvykusi iš Švėkšnos gimnazijos.

1940 – 1941 m. mokslo metais Linkuvos gimnazijoje, kaip ir kitose gimnazijose Lietuvoje, buvo nemaža mokytojų pakeitimų: vieni mokytojai buvo iškelti arba patys pasitraukė, vietoje jų buvo nauji mokytojai atkelti bei paskirti, kaip J. Daukaitė matematikai dėstyti, J. Dienys lietuvių kalbai ir literatūrai, Halina (Galina?) Galkytė kūno kultūrai, J. Juzumas ir kiti.

1941 m. rudenį po visų audrų Linkuvos gimnazijos mokytojų sudėtis dar labiau pasikeitė. Gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Benediktas Bučinskas, inspektoriumi Karolis Dineika. Beveik visi mokytojai buvo pakeisti naujais.

1941 – 1944 m. Linkuvos gimnazijoje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė mokytojas Apolinaras Radžius, Leonas Kuodis, Antanė (Antanina) Kučinskaitė; vokiečių kalbą – Elena Kriaučiūnaitė (dirbo 1941 – 1942 m.), Jonas Treška (1943 – 1944 m.); lotynų k. – Jonas Avižonis, Viktorija Kupelytė (1943 – 1944 m.(?)); istoriją – Benediktas Bučinskas, Jonas Avižonis; matematiką – Julija Daukaitė (ji ir fiziką dėstė), Jonas Janulionis, Motiejus Kvedaras (1942 – 1943 m.), Adolis Kremenskas (tik 1941 m.), M. Janulevičius; gamtos mokslus – Rūta Murkaitė (žinomo vadovėlių autoriaus Jono Murkos [1889.X.21 – 1945.XI.13, palaidotas Šiauliuose] duktė); geografiją – Antanina Smilgytė–Jusienė; meno dalykus – Teodora Kriaučiūnaitė (1941 – 1943 m.), Alfonsas Motiejūnas (žymus lietuvių dailininkas); kūno kultūrą mergaitėms – Elvyra Virvičiūtė; berniukams – Karolis Dineika.

Daugumai šių mokytojų dar teko išleisti 3 Linkuvos gimnazijos laidas, kurių paskutinioji jau buvo karo pabaigos ir naujų įvykių išvakarėse, dėl to nebevientisa, kaip ir 1940 – 1941 metų laida. Skirtingas ir šių mokytojų likimas: kai kurie liko ir toliau mokytojauti, kai kurie pasitraukė į Vakarus.

Linkuvos gimnazijos gydytojo pareigas be gydytojo J. Maciūno dar ėjo gydytojas dr. Mykolas Marcinkevičius (1929 – 1932 m.) ir gydytojas Adolfas Petroliūnas (1932 – 1944 m.). 1932 m. pirmąjį pusmetį A. Petroliūnas jau dirbo Linkuvoje ir ėjo gimnazijos gydytojo pareigas. Gydytojas M. Marcinkevičius 1932 m. išvyko gilinti studijų į Prahą (Čekijoje).

Linkuvos gimnazijos sekretoriais buvo Filomena Adiklytė –Brazdžiūnienė, Juozas Šiaučiūnas (kanauninko L. Šiaučiūno brolis, miręs Sibire 1942 m.), Povilas Steponas, jo brolis Juozas Steponas, J. Rugys.

Linkuvos gimnazijos direktorius Benediktas Bučinskas

Visuomeninė veikla[taisyti]

Dirbdamas ir mokydamasis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: buvo aktyvus ateitininkas, pavasarininkų Marijampolės skyriaus valdybos narys, priklausė Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijai. B.Bučinskas nuo 1928 m. buvo Lietuvos Gimnastikos ir sporto centro valdybos sekretorius, 1930-1932 m. pirmininkas. Kurį laiką buvo buvo vyr. skautų štabo narys. Dirbo ateitininkų ir pavasarininkų organizacijose. Nuo 1928 m. buvo ateitininkų sąjungos centro valdybos narys. Dar gimnaziją lankydamas, B. Bučinskas buvo pradėjęs dirbti spaudos darbą. Rašė ir spausdino straipsnius „Šaltinyje“, „Židinyje“ , „Pavasaryje“, „Skautų aide“, „Ateities spindulyje“, „Ateityje“, „Ryte“ ir kituose periodiniuose leidiniuose apie fizinio auklėjimo problemas mokykloje, apie ateitininkų veiklą. Domėjosi tautosaka, susijusia su liaudies žaidimais bei šokiais. Nemažai jos surinko.

Nuotraukose[taisyti]

Šaltiniai[taisyti]

  1. Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys. Redagavo dr. Alfonsas Šešplaukis. Linkuvos monografijos leidimo komitetas, Čikaga, 1978.
  2. Linkuvos gimnazija 1918-2008“: mokyklos istorijos apybraiža. Sudarytojai Vaclovas Stapušaitis ir kt. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2008. – 175 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-863-11-3

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 93% (+51351-56=51295 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 8% (+4209-112=4097 wiki spaudos ženklai).
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Naršymas
Meniu
Įrankiai
Spausdinti/eksportuoti