Benediktas Trakimas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Benediktas Trakimas

Gimė 1921 m. gruodžio 15 d.
Naujažeris, Žaslių valsčius
Mirė 1998 m. gegužės 5 d. (76 m.)
Vilnius

Tėvas Jurgis Trakimas
Motina Emilija Trakimienė
Sutuoktinis(-ė) Ona Kundrotaitė-Trakimienė-Snieguolė

Veikla
Lietuvos partizanas

Benediktas Trakimas-Genelis (1921 m. gruodžio 15 d. Naujažeryje, Žaslių valsčius – 1998 m. gegužės 5 d. Vilniuje) – Lietuvos partizanas, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas.

Biografija

Emilija ir Jurgis Trakimai gyveno gana pasiturinčiai, turėjo 23 ha žemės, gerus statinius. Tėvas buvo išsilavinęs, rašė šešiomis kalbomis. Šeima augino 8 vaikus – septynias dukras ir vieną sūnų, kuriuos auklėjo patriotiškai, todėl net keturios dukros (Ona, Apolonija, Anastazija ir Veronika) tapo ryšininkėmis, o sūnus Benediktas partizanu. Prieš karą šeima nusprendė persikelti gyventi į Vilnių.

Nuo 1939 m. B. Trakimas gyveno Vilniuje, dirbo sanitaru. Pirmąją sovietinę okupaciją sutiko Vilniuje, su dar septyniais bendraminčiais įkūrė slaptą grupelę „Zigfrido linija“. Lietuvą okupavus vokiečiams, 1942 m. balandžio mėn. įstojo į Reicho darbo tarnybą (į ją galėjo stoti 1921 m. gimę jaunuoliai, norintys išvengti kariuomenės) ir išvyko į Vokietiją, Riugeno salą. Ten praleido 8 mėnesius.

1943 m. sausio mėn. sugrįžęs į Lietuvą ėmė dirbti prekyboje, tačiau netrukus vėl gavo mobilizacinį šaukimą. Iš pradžių bandė to išvengti, tačiau gegužės mėn. buvo sulaikytas ir paskirtas į 3-ą lietuvių batalioną. Tarnavo prie Gočino (netoli Leningrado), vėliau prie Veimarno. Būdamas fronte dirbo maitinimo skyriaus viršininku. 1943 m. rugpjūtį iš kariuomenės dezertyravo ir grįžo į Lietuvą. Ėmė slapstytis pas mamos brolius Marcinkevičius Žibavičių kaime (Žaslių valsč.). Dar prieš sugrįžtant Raudonajai armijai, su vietinių kaimų jaunimu sprendė kaip elgtis – trauktis į Vokietiją ar likti Lietuvoje. Pasirinko pastarąjį variantą. Prasidėjus mobilizacijai į sovietų kariuomenę slapstėsi Paukščių kaime pas pusbrolį Bronių Marcinkevičių-Uosį, kuris tuo metu jau partizanavo.

1944 m. rugpjūčio pradžioje pirmą kartą sužinojo, kad aplinkiniuose miškuose jau veikia ginkluoti lietuvių partizanų būriai. Pats į partizanų gretas įsiliejo 1944 m. gruodžio mėn. Davė partizano priesaiką, gavo Genelio slapyvardį. Iš pradžių buvo Lietuvos Laisvės Armijos Didžiosios Kovos rinktinės partizanas, 1-o Klevelio bataliono būrio, nuo 1945 m. kovo – rinktinės štabo apsaugos būrio, 1-o bataliono 5-os kuopos vadas, 1945 m. gruodį – Didžiosios Kovos apygardos štabo Žvalgybos ir ryšių skyriaus, 1946 m. kovo mėn. – apygardos štabo viršininkas. B. Trakimui teko dalyvauti 1945 m. balandžio 13 d. vykusiose partizanų ir NKVD kareivių kautynėse.

Jau nuo balandžio mėn. pradžios NKVD daliniai vykdė Didžiosios Kovos rinktinės dislokacijos vietų paiešką. Partizanai, jausdami artėjančius siautimus, mėgino atsitraukti į Semeliškių valsčių, tačiau Kaugonių-Dainavos miške pateko į apsupimą. Partizanai visą dieną mėgino prasiveržti pro apsupties žiedą, tačiau, rusams nuolatos papildant savo karines pajėgas, tai tapo praktiškai neįmanoma. Temstant prasidėjo tiesioginiai susirėmimai. Pusantros valandos trukusiame mūšyje žuvo 16 partizanų (pagal okupantų duomenis 35 ar net 52 asmenys). Tarp žuvusiųjų buvo mjr. Mečislovas Kestenis-Serbentas ir Zigmas Kacevičius-Genius iš Gilučių k. (Žaslių vals.). Priešo nuostoliai siekė 70 nukautų asmenų. Tai buvo tiek fiziškai, tiek materialia medžiaga dideles netektis atnešęs mūšis.

1947 m. apygardos veikla ėmė krikti. Galutinė sumaištis įsigalėjo suėmus Joną Misiūną-Žalią Velnią. Nors. B. Trakimas Juozo Lukšos-Daumanto buvo informuotas apie Juozo Markulio-Erelio ir Vytauto Pečiūros-Griežto išdavystes, dar kurį laiką pats bandė įsitikinti jų melagystėmis. Taip, su jų padirbtais dokumentais, 1947 m. gegužės 18 d. kartu su seserimi, partizanų ryšininke Ona Trakimaite-Ožka Kaune, Laisvės alėjoje, buvo sulaikytas. Tų pačių metų lapkričio 22 d. Ypatingojo pasitarimo prie NKVD nuteistas 25 m. kalėti. Kalėjo Intos, Vorkutos lageriuose, Komijoje. 1956 m. birželio 19 d. bausmė sumažinta iki 15 m. lagerių. 1957 m. spalio mėn. paleistas. Draudžiant gyventi Lietuvoje, gyveno Daugpilyje (Latvija). 1989 m. su šeima grįžo į Lietuvą. 1992 m. suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis. Po sunkios ligos mirė 1998 m. balandžio 5 d. Palaidotas šeimos kape Migūčionyse, Trakų rajone. Iki mirties buvo atkurtos LLKS Didžiosios Kovos apygardos vadu. [1]

Įvertinimas

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+6652-0=6652 wiki spaudos ženklai).