Beovulfas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Pirmasis „Beovulfo“ rankraščio puslapis

Beovulfas – viena iš seniausių žinomų senąja anglų kalba parašytų epinių poemų, parašyta apie 7001000 m. Ji ilgesnė nei dauguma anglosaksiškų poemų (3182 eilučių). Poema yra dviejų dalių, kurias sieja tik pagrindinio herojaus Beovulfo asmuo. Rankraštyje poema neturi pavadinimo, „Beovulfu“ ji vadinama nuo XIX amžiaus.

Poema apie Beovulfą pasižymi nepaprastai sudėtinga sandara. Tokia, kokia mus pasiekė vieninteliame rankraštyje, ji, be abejonės, yra vėlesnės kilmės paminklas. Tačiau išlikusios rašytinės redakcijos pagrindą sudaro senesnės vienos ar kelių sakmių redakcijos, susijusios, matyt, su liaudies dainų tradicija.

Poema pasižymi labai ištobulinta literatūrine technika. Kaip ir visi anglosaksų poezijos kūriniai, ji parašyta senovės germanų aliteracinėmis eilėmis, kurios pasižymi ypatingu knyginių - poetinių priemonių išradingumu ir gausumu.

Siužetas

DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės

Įžangos vietoje pasakojama apie legendinį Danijos karalių protėvį Skildą Skefingą, kuris kūdikystėje stebuklingu būdu atplaukė prie Danijos krantų valtimi, pilna lobių, išaugo, pasidarė karaliumi ir ilgai, laimingai valdė šalį; laimingai valdė ir jo palikuonys. Skildo provaikaitis, karalius Hrotgaras, sėkmingai kariavo ir sukaupė didelius turtus. Jis pasistatydino didžiulę ir gausiai išpuoštą menę puotoms su savo kariauna, ją pavadino „Heorotu“, t. y. elnio mene (nes ji veikiausiai buvo išpuošta elnio ragais). Neilgai truko linksmybės šioje menėje. Po kiek laiko kasnakt ėmė lankytis Heorote Grendelis, baisus slibinas, gyvenęs kaimynystėje esančioje pajūrio „pelkėje“; jis nusitempdavo ir surydavo dešimtis geriausių Hrotgaro karių; niekas negalėjo užkirsti kelio šiai nelaimei; menė ištuštėjo, puotos liovėsi, danus apėmė baisus sielvartas. Žinia apie tai pasiekė geatų (skandinaviška gautų gentis, gyvenusi pietinėse Švedijos srityse) žemes. Išgirdo apie tai ir Beovulfas, narsiausias iš geatų karaliaus Higelako karžygių, liepė suruošti laivą ir išvyko į pagalbą danams kartu su keturiolika geriausių karių. Jau pirmąją jų viešėjimo pas Hrotgarą naktį įvyko baisi kova tarp Beovulfo ir Grendelio. Grendelis atvyko į Heorotą vidurnaktį, prisėlino prie geatų, pagriebė vieną iš jų, perplėšė pusiau, sutrupino jo kaulus, pradėjo siurbti kraują iš jo gyslų ir ryti mėsą didžiuliais gabalais. Jis jau buvo bečiumpąs kitą, kai jį pagriebė galinga Beovulfo ranka, ir tarp jų prasidėjo grumtynės. Veltui Grendelis mėgino išsiveržti: gyslos jo petyje trūko, sprogo oda ir mėsa, kaulai iššoko iš sąnarių, ir visa jo ranka liko Beovulfui; mirtinai sužeistas slibinas nušliaužė stipti į savo pelkės klampynes. Rytojaus dieną Hrotgaras iškelia puikią puotą nugalėtojo garbei ir gausiai apdovanoja Beovulfą.

Keršyti už Grendelio nužudymą sekančią naktį ateina slibino motina, kuri vėl pridaro nemalonumų Hrotgaro kariaunai, kol Beovulfas su draugais ilsėjosi kitose menėse. Rytojaus rytą Beovulfas atlieka savo antrąjį žygdarbį: jis nusileidžia į baisią vandens gelmę ir tenai nukauna Grendelio motiną tuo stebuklingu kalaviju („milžinų dirbiniu“), kuris kabo jos vandens menėse; tuo pačiu kalaviju jis nukerta ir Grendelio galvą ir nori išsinešti ginklą kovos atminimui; bet kalavijas, kaip ledas, ištirpsta jo rankose iki rankenos. Hrotgaras iškelia naują didelę puotą ir dar gausiau apdovanoja Beovulfą, palydėdamas jį į tėvynę. Šlovės apgaubtas, jis grįžta pas karalių Higelaką.

Antroje poemos dalyje Beovulfas vaizduojamas jau seniu. Higelakui ir jo sūnui žuvus mūšyje su frankais, jis taikiai viešpatauja geatų žemėje penkiasdešimt žiemų, bet kai čia pasirodo baisus ugnimi alsuojantis drakonas, Beovulfas ryžtasi jį nukauti pats vienas. Beovulfas įveikia drakoną, bet ir pats miršta nuo nuodingų žaizdų, atsisveikinęs su kariauna ir nustatęs savo laidotuvių tvarką. Iškilmingai ant laužo sudeginamas jo kūnas, ant pelenų supilamas aukštas kapas, aplink kurį dvylika galingų karžygių šlovina žuvusį vadą.

Nuorodos

Vikiteka


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+6040-2=6038 wiki spaudos ženklai).