Boleslovas Guokas

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Boleslovas Guokas
    11 Guoko plytinė.jpg

    Gimė 1915 m.
    Pakruojo rajone
    Mirė 1947 m. (~32 m.)

    Boleslovas Guokas (1915-1947) m. Linkuvos plytinės Guoko plytinės, savininkas, Lietuvos kareivis.


    Brolis Feliksas Guokas (1917-2010) m. Linkuvos plytinės Guoko plytinės, savininkas, Lietuvos kareivis.

    Prisiminimai

    Mano senelis Kazimieras Guokas 1938 m. nupirko plytinę, buvusią Kalpokų kaimo pakalnėje, o tėvas Boleslovas Guokas su broliu Feliksu Guoku ėmėsi atkurti plytų gamybą. Jie pasikvietė iš šalia Panevėžio esančio Piniavos kaimo meistrą Čepurną, kuris juos mokė šio amato paslapčių. (Dabar žinomas architektas Čepurna – galbūt to plytininko palikuonis?) Plytinę, prieš seneliui nuperkant iš ankstesnių savininkų, nuomojo kaimynystėje pamiškėje gyvenęs kaimynas Alfonsas Žemaitis.

    Mano tėvai – Boleslovas Guokas ir Teodora Auksavičiūtė-Guokienė – abu iš Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus Rymiškių kaimo, susituokė 1941 m. rugpjūčio 23 d. Vienas iš pabrolių (jauniausias ) – dirbęs ir Linkuvoje klebonas Bronius Antanaitis. Jis tuomet buvo 15 ar 16 metų moksleivis. Antanaitis 2010 m., klebonaudamas Smilgių parapijoje, palydėjo mūsų tėvą ir mamą į paskutinę kelionę. Mama kartu su antruoju vyru Feliksu atgulė amžino poilsio Smilgių kapinėse, kur palaidoti ir jų abiejų tėvai bei seneliai.

    Susituokę tėvai apsigyveno plytinėje. Gyvenamojo namo ten nebebuvo. Buvo likęs tik aptrūnijusių rąstų tvartas su prijungta lentine daržine, netoliese stovėjo keturkampis lentų šonais šulinys su svirtimi, kiek atokiau – rąstinė klėtis, kurioje tėvai įsirengė laikiną gyvenamą būstą.

    Buvo karo metai, o jie ėmėsi statyti mūrinį namą pagal tėvo sugalvotą projektą. Pamatus mūrijo iš lauko akmenų, cokolis pakeltas nuo žemės paviršiaus apie 0,6 – 0,7 m. Sienos plytų, stogas keturšlaitis, dengtas cementinėmis savo pačių pagamintomis čerpėmis. Vienas įėjimas iš šiaurinės pusės į virtuvę su mažu tambūru, o kitas įėjimas iš vakarų pusės su didesniu tambūru bei dvigubomis dvivėrėmis durimis. Pro jas patenkama į vadinamąjį vidurinį kambarį, iš kurio durys vedė į virtuvę ir dar į tris kambarius. Viduriniame kambaryje stovėjo net dvi koklinės krosnys, apšildančios patį vidurinį kambarį ir dar du. Dažniausiai būdavo kūrenama viena, nes didysis galinis kambarys žiemą likdavo nešildomas, nebent vykdavo didesnis giminės pobūvis arba spausdavo speigas, didesnis nei –30° C. Ant namo stogo matėsi du kaminai. Patalpų aukštis buvo 2,70 m.

    Virtuvėje stovėjo malkomis kūrenama dviejų skylių krosnis su kokline šiltasiene, kuri šildė ir greta esantį kambarį. Šalia jos glaudėsi duonos kepimo pečius, ant jo buvo galima šiltai pažaisti arba išsidžiovinti avalynę. Mūrinės krosnies dalys buvo iš molio koklių. Grindys virtuvėje – cementinės užgeležintu paviršiumi, o visuose kituose kambariuose – iš medžio lentų. Lubos visuose namuose – profiliuotų grioveliais lentų. Virš duonkepio pečiaus – atkeliamas liukas užlipti į pastogę, o ten prie kamino glaudėsi mėsos rūkykla. Ten rūkydavo lašinius, kumpius, dešras, o paskui toje rūkyklos patalpoje ir laikydavo, kad negestų. Kartais artimesni kaimynai prašydavo mamos išrūkyti jų mėsos gaminius. Stoge buvo įrengti trys siauri, gal 40 cm pločio ir 1,5 ar 2 metrų ilgio stoglangiai. Viename kambaryje – tėvų miegamasis, ten buvo du langai, vienas dviejų dalių, kitas – keturių, šis – tiesiai priešais tėvų lovas. Mano vaikystėje tas keturių dalių langas buvo užkaltas lentomis, tarpas tarp stiklo ir lentų užpiltas pjuvenomis ir dar į langą užpakaline puse pastatyta rūbų spinta. Tai buvo apsauga, kad naktį atėję neprašyti svečiai nepaleistų šūvių į miegančius žmones.

    Karo metais statydami namą, tėvai iš trijų pusių apsodino sodybą (maždaug 2 ha plotą) dviem eilėmis eglaičių, o tarpuose kas 6 ar 7 metrai beržais. Nesodino tik pietų pusėje. Vidinėje pusėje šalia eglaičių pasodino dviejų eilių vyšnių alėją, kuri buvo ir iš pietų, nebuvo tik rytuose. Pasodino ir didelius sodus, iš jų vieną Linkuvos – šiaurinėje – pusėje: tris eiles obelų. Ten augo pieninė, Landsbergo renetas, auksinis renetas, pepinas, serinkis, černoguzas ir kitų veislių obelys. Pietvakarių pusėje pasodino keturių rūšių kriaušių, kurių pavadinimų nebeprisimenu, gal tai žieminė bergamotė. Augo ten ir trys rojaus obelaitės, alyvinė, antaninė, salotinė, geležinė, rausvasvieji serinkiai bei kitos obelų rūšys. Nežinau, ar būtent tokie buvo jų tikrieji pavadinimai, bet prisimenu, kad tėvai juos taip vadino.

    Dar vaikystėje, prisimenu, kad stovėjo lentinė dirbtuvė, ją vadindavo lazaunia. Ten stovėjo darbastalis (varstotas), buvo žaizdras su dumplėmis ir kartimi, kurią kilnojant žaizdras įpučiamas, ten ant plačios kaladės buvo priekalas, o ant sienų daug visokių įrankių: obliai, grąžtai, kaltai, kirviai, pjūklai ir kiti. Ten pat stovėjo ir du ar trys kubilai – alaus darymo įranga. Buvo didelės, kiek prisimenu, dvivėrės durys – vartai iki pat pastogės. Ta dirbtuvė stovėjo netoli gyvenamo namo prie klėties, bet neprisimenu, ar ji buvo su klėtimi sujungta.

    Mano tėvas Boleslovas Guokas, gimęs 1915 metais, prieškariu tarnavo Lietuvos kariuomenėje Kaune, karo policijos dalinyje. Ten priimdavo tik 1,90 m ūgio ar aukštesnius vyrus. Vėliau, kai dirbau Kaune, buvau sutikusi buvusius prieškario Lietuvos karininkus Joną Račiūną ir karo lakūną Joną Balčiūną. Jie dirbo statybos darbų vykdytojais. Jonas Balčiūnas, apdailininkas, man pasakojo, kaip jie vengdavo susidurti su patruliuojančiais karo policijos pareigūnais, kai be leidimo atvykdavo iš Aleksoto kareivinių į Kauno centrą pasilinksminti. Kartais, norint išvengti bausmės, tekdavo net šokti į Nemuną ir plaukti į Aleksotą.

    Tėvo brolis Feliksas tarnavo Lietuvos kariuomenėje Panevėžyje, Skaistakalnyje (Jasnagurkoje). Kitas brolis – Marcelis – tarnavo dragūnų pulke ir prieš ateinant rusams, buvo paleistas iš tarnybos, jos nebaigus. Jis tarnavo kažkur pietinėje Lietuvoje prie sienos, gal apie Varėną. Vėliau, jau po karo, jį, naktį einantį iš draugės, suėmė NKVD, apkaltino ryšiais su partizanais, laikė Panevėžio kalėjime, o paskui išvežė į Sibirą, o gal į Intą (tada Komijos ATSR), tiksliai nebeprisimenu. Ten jis dirbo miško paruošų darbus, galbūt ruošė rąstų sielius. Šeima sužinojo, kad jis žuvo – buvo užmuštas rąstams nuo rietuvės riedant pakalnėn, į paupį.

    Mano tėvas Boleslovas Guokas, karo metais statydamas namą, labai daug dirbo, o kartą išvargęs atsigulė ant pievos, užmigo, peršalo, susirgo pleuritu. Karo metais vaistų nebuvo, įsisenėjusi liga perėjo į plaučių džiovą. Frontui nuėjus į Vakarus, mūsų namų galiniame kambaryje buvo įkurtas lauko ligoninės kraujo ir medikamentų sandėlis. Namuose gyveno karo gydytojas, jis kelias savaites gydė ir mano tėvą, bet, frontui slenkant tolyn, kartu išvyko ir gydytojas.

    Tėvas mirė 1947 metų vasarą, kai man tebuvo tik pusantrų metų. Aš jo visai neprisimenu, nes pusę metų prieš jo mirtį buvau išvežta į mamos tėviškę pas jos seserį ir močiutę – mama bijojo, kad neužsikrėsčiau džiova.

    Prisiminė dukra Irena Vida Guokaitė

    Galerija

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+11194-2=11192 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+37-0=37 wiki spaudos ženklai).