Bronislovas Bumšas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bronislovas Bumšas

Gimė 1888 m. birželio 13 d.
Labardžių k. (Rietavo parapija, Rietavo sav.)
Mirė 1945 m. liepos 12 d. (57 m.)
Grūžiuose, Pasvalio raj.

Veikla
Kunigas teologas, visuomenininkas

Turinys

Bronislovas Bumšas ( 1888 m. birželio 13 d., Labardžių k., Rietavo parapija, Rietavo sav. – 1945 m. liepos 12 d. Grūžiuose, Pasvalio raj.) – Kunigas teologas, visuomenininkas.

Biografija

Tėvas – amatininkas kalvis.

1900 m. baigė Rietavo dviklasę liaudies mokyklą ir išvyko į Sankt Peterburgą (Rusija). Ten 19001904 m. mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje, 19041906 m. baigė Larino gimnaziją. 19061913 m. studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, baigė ją teologijos kandidato laipsniu. 1913 m. birželio 3 d. Mogiliovo vyskupas sufraganas Janas Cieplakas Sankt Peterburge jį įšventino diakonu.

1913 m. birželio 16 d. Rietavo bažnyčioje B. Bumšas buvo įšventintas kunigu.

19131915 m. jis tarnavo Bobruisko apskrities (Baltarusija) aukštesniųjų mokyklų kapelionu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 19151917 m. jis buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Bobruisko skyriaus pirmininkas, organizavo pagalbą lietuviams karo pabėgėliams Bobruiske, paskui ir Baranovičiuose bei Rogačiove (Baltarusija).

19171918 m. B. Bumšas tarnavo Pskovo (Rusija) aukštesniųjų mokyklų kapelionu, buvo lenkų gimnazijos direktorius. 1917 m. jis įsitraukė į Lietuvos nepriklausomybės judėjimą, gegužės 27birželio 4 dienomis dalyvavo Rusijos lietuvių seime Sankt Peterburge, kur buvo vienas aktyviausių Nepriklausomos Lietuvos šalininkų, subūręs daugumą, pasisakiusią už šią Lietuvos perspektyvą.

1918 m. jis organizavo lietuvių pabėgėlių grįžimą į Lietuvą ir pats 1918 m. grįžo, apsigyveno Kaune ir 19181919 m. vadovavo "Saulės" mokytojų seminarijai, kartu eidamas ir kapeliono pareigas bei dėstydamas istoriją. Trūkstant kunigų, jis kelis mėnesius ėjo kelių Kauno bažnyčių rektoriaus pareigas.

1919 m. sausio 9 d. B. Bumšas išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir iki 1920 m. kovo 18 d. buvo Kauno įgulos ir Lietuvos kariuomenės 1-ojo artilerijos pulko karo kapelionas. 1919 m. gegužės 11 d. jis dalyvavo pirmajame Lietuvos kariuomenės iškilmingos priesaikos akte. Jis buvo Kareivių prietelių draugijos pirmininkas, Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyriaus bendradarbis, mėgino organizuoti periodinio leidinio, skirto kariams, leidybą. Kartu su režisieriumi Konstantinu Glinskiu Kauno įgulos karių klube jis įkūrė dramos studiją.

1919 m. pavasarį katalikams atgavus Vytauto Didžiojo bažnyčią, B. Bumšas buvo paskirtas jos rektoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1920 m. pavasario, kol 1920 m. kovo 31 d. jį pakeitė Juozas Tumas-Vaižgantas.

1919 m. vasarą Kauno soborą perdavus Kauno karinei įgulai ir jį titulavus Šv. arkangelo Mykolo vardu, B. Bumšas buvo paskirtas pirmuoju šios bažnyčios rektoriumi, šias pareigas ėjo kelis mėnesius iki 1919 m. pabaigos, pertvarkė stačiatikių maldos namus į katalikų bažnyčią.

19201921 m. B. Bumšas tarnavo Rokiškyje vikaru, buvo ir Rokiškio gimnazijos mokytojas. Jis globojo neturtinguosius Rokiškio moksleivius.

1921 m. B. Bumšas buvo išsiųstas į JAV rinkti tautiečių aukų Katalikų universitetui steigti Lietuvoje, tačiau 1922 m. toks lėšų rinkimas buvo nutrauktas, nusprendus steigti Lietuvos universitetą Kaune. Surinktos lėšos atiteko Lietuvos švietimui ir moksleivių rėmimui. Iki 1925 m. jis gyveno JAV lietuvių bendruomenėje, dirbo Čikagos kunigų marijonų vidurinėje mokykloje, kur dėstė istoriją ir lotynų kalbą.

Jis bendradarbiavo spaudoje, padėjo redaguoti Čikagoje leidžiamą laikraštį "Laivas" ir dienraštį "Draugas", taip pat populiarino lietuvišką spaudą – įsteigė Amerikos lietuvių katalikų laikraščių sąjungą ir jai vadovavo.

B. Bumšo iniciatyva Grand Rapidse (Mičigano valstija) buvo pastatyta lietuvių katalikų bažnyčia.

1925 m. liepą grįžęs į Lietuvą, 19251927 m. B. Bumšas tarnavo vikaru Marijampolėje, 1925 m. rugsėjo–spalio mėnesiais buvo Marijonų progimnazijos mokytojas-praktikantas, dirbo krikščionių demokratų savaitraščio "Šaltinis" redaktoriumi. Nuo 1926 m. jis buvo Marijampolės M. Valančiaus liaudies universiteto lektorius politikos temomis.

1927 m. pavasarį ir vasarą kelis mėnesius B. Bumšas buvo Anykščių Šv. Mato bažnyčios vikaras, talkino klebonui Juozapui Butėnui. Čia jis išgarsėjo kaip geras pamokslininkas, būdavo kviečiamas sakyti pamokslų į gretimas Troškūnų ir Kavarsko parapijas, kur pritraukdavo į bažnyčias minias žmonių. Jo iniciatyva Anykščių parapijoje suaktyvėjo pavasarininkų veikla.

Perkeltas nuo 1927 m. rugpjūčio 1 d., 19271928 m. jis buvo vikaras Šeduvoje (Radviliškio raj.), 19271930 m. – ir Šeduvos vidurinės mokyklos kapelionas, tikybos, istorijos ir vokiečių kalbos mokytojas bei Šeduvos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios rektorius.

Šiuo laikotarpiu B. Bumšas aktyviai dalyvavo Vilniui vaduoti sąjungos veikloje, 1930 m., kai buvo minimas šios organizacijos dešimtmetis, spalio 12–13 dienomis buvo išrinktas jos suvažiavimo prezidiumo nariu.

1930 m. gruodį jis išvyko į Pietų Ameriką, kur Lietuvos Respublikos vyriausybės buvo pasiųstas kaip Argentinos lietuvių bendruomenės dvasininkas Buenos Airėse, teikė religinius patarnavimus ir Kordoboje, Rosarijuje bei La Platoje gyvenusiems lietuviams emigrantams, lankė lietuvius ir Urugvajuje. Jis redagavo laikraštį "Švyturys", nuo 1934 m. leido žurnalą "Tiesa". 1931 m. Buenos Airėse jis inicijavo Argentinos lietuvių namų steigimą, subūrė Jaunųjų vyrų draugiją ir buvo išrinktas jos valdybos nariu.

19331934 m. jis buvo metams persikėlęs iš Argentinos į Braziliją ir pavadavo išvykusį dvasininką San Paule.

1935 m. rudenį jis dalyvavo Buenos Airėse vykusiame Tarptautiniame eucharistijos kongrese, organizavo jo lietuvių sekcijos pamaldas.

1935 m. B. Bumšas Pietų Amerikoje buvo paliktas likimo valiai savarankiškai pragyventi, dėl to kreipėsi į Užsienio reikalų ministerijos Teisių-administracijos departamentą, prašydamas pagalbos ir nebeįstengdamas pragyventi ar sugrįžti į Lietuvą.

1936 m. pradžioje pagaliau grįžęs į Lietuvą, B. Bumšas buvo paskirtas Vadaktų (Radviliškio raj.) Švč. Mergelės Marijos parapijos administratoriumi ir ėjo šias pareigas 19361938 m. Vėliau 19381940 m. jis tarnavo Pumpėnų (Pasvalio raj.) Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos administratoriumi. Pumpėnuose 1938 m. vasarą jis iškilmingai minėjo savo sukaktis – 50-metį ir kunigystės 25-metį.

Paskirtas 1940 m. pabaigoje, 19401945 m., iki gyvenimo pabaigos, jis buvo Grūžių (Pasvalio raj.) Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas.

Grūžiuose jis žinomas kaip vienas iš 159 Lietuvos kunigų – žydų gelbėtojų. B. Bumšas 19411944 m. slėpė klebonijoje ir išgelbėjo keturis asmenis: buvusius komjaunuolius Vladą Aižiną, išugdęs jį vargonininku, ir Petrą Naimavičių, pradėjusį tarnauti zakristijonu, rusą Joną Jakovlevą, iš sentikių persivertusį kataliku ir karo pabaigoje žuvusį, bei žydą Vaclovą Govšovičių, priėmusį katalikybę. Jam padedant, buvusiam Vabalninko (Biržų raj.) vaistinės vedėjui L. Govšovičiui buvo išrūpinti fiktyvūs dokumentai, po karo jis išvyko ieškoti savo šeimos. Dėl priglaustų įtartinų asmenų dvasininkas turėjo pasiaiškinti vyskupui, bet globotinius išsaugojo.

Grūžiuose prie bažnyčios jis pastatė originalų kryžių iš siaurojo geležinkelio bėgių kaip protesto ženklą naikinamam Joniškėlio-Žeimelio geležinkelio ruožui. Nors sovietmečiu tą kryžių ketinta nuversti, jis išliko iki šiol.

Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas Savanorio kūrėjo medaliu (1928 m.).

Amžininkų prisiminimuose B. Bumšas išliko kaip puikia iškalba ir didele erudicija pasižymėjęs dvasininkas. Jis gerai mokėjo 11 kalbų, dar penkiomis susikalbėdavo.

Mirė 1945 m. liepos 12 d. Grūžiuose (Pasvalio raj.). Vykdant jo testamentinę valią, buvo palaidotas Grūžių kapinėse ant tako, kad kiekvienas jo kapą mindytų. Kapą ženklina paminklas su mįslingu įrašu: "Kun. Bronislovas Bumšas 18881945. Vokiečių okupacijos metais išgelbėjęs nuo mirties 40 jaunuolių".

Jonas Aničas sudarė išsamią B. Bumšo biografiją, kuri paskelbta Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale "Šiaurietiški atsivėrimai" (2005 m. Nr. 2).

Šaltiniai


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+9690-0=9690 wiki spaudos ženklai).