Bronius Staškevičius

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Bronius Staškevičius
    (Bronislavas Soteras)
    Bronius Staškevičius mokytojas.png

    Gimė 1876 m.
    Pociūnų km. Pašvitinio vls., Šiaulių aps.
    Mirė 1928 m. (~52 m.)
    Pociūnų km.

    Veikla
    Linkuvos gimnazijos matematikos, fizikos ir geografijos mokytojas

    Alma mater Petrapilio universiteto fizikos-matematikos fakultetas 1905 m. su aukso medaliu

    Bronius Staškevičius (Bronislavas Soteras) (g. 1876 m. Pociūnų km. Pašvitinio vls., Šiaulių aps.-1928 m.) — Linkuvos gimnazijos matematikos, fizikos ir geografijos mokytojas.

    Biografija

    Bronius Staškevičius kilęs iš Pociūnų kaimo Pašvitinio valsčiaus Šiaulių apskrities. Turėjęs II tarnybos kategoriją ir dėstęs matematiką, fiziką ir geografiją. Baigęs Petrapilio universiteto fizikos-matematikos fakultetą. 1905 m. su aukso medaliu, gavęs I laipsnio diplomą. Moka raštu ir žodžiu lietuvių kalbą, rusų k. vokiečių k., lenkų k. supranta latvių kalbą. Pripažintas aukštesniosios mokyklos mokytojo vardas. Turi teisę mokyti aukštesniojoje mokykloje matematiką, fiziką ir kosmografiją, vidurinėje – matematiką, fiziką ir rusų k. visuotinę istoriją ir geografiją. Iki 1921 m. mokytojavo Ventpilio (Ventspilis) mergaičių gimnazijoj, kuri Pirmojo pasaulinio karo metu buvo evakuota į Rybinską (apie 200 mylių į šiaurę nuo Maskvos). Bronius Staškevičius Rybinske buvo nuo karo pabėgusių lietuvių vaikų šelpimo komiteto narys. Linkuvos gimnazijoj išleido 4 pirmąsias laidas. Jo brolis Jonas Staškevičius buvo Vyriausio tribunolo teisėjas.

    Inžinierius Bronius Staškevičius atvyko į Linkuvą 1923 m. Dėstė fiziką ir matematiką aukštesnėse klasėse ir jam pradėjus dirbti, gimnazija perėjo į sustiprintą gamtos-matematikos tipą. Buvo pirmas Linkuvos gimnazijos mokytojas, turintis aukštojo mokslo diplomą.

    Kad būtų galima atidaryti gimnaziją, reikėjo dviejų su aukštuoju mokslu diplomuotų mokytojų. Tuo antruoju buvo gydytojas Juozas Maciūnas, kuris dėstė lotynų k., higieną ir kt. Buvo aukštos inteligencijos, geros širdies, intelektualus mokytojas. Labai vertino matematiką kaip mokslų pagrindą, mėgdavo nukrypti į matematikos filosofiją.

    Linkuvoje dirbo iki 1928 m.

    Prisiminimai

    STAŠKEVIČIŲ GIMINĖS ISTORIJA

    Tadeušas (Tadas) Staškevičius (Staškus) ir Paulina Landsbergytė Pociūnuose turėjo dvarelį ir 75 ha žemės. Bajorų ženklas – LELIWA. Jie susilaukė dviejų sūnų: Leono Staškevičiaus (1845 – 1896) ir Liudviko Eduardo Staškevičiaus (1847 – 1915). Liudvikas E. Staškevičius mirė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje. Jo žmonos Juzefos (mergautinė pavardė Radavičiūtė) gimimo ir mirties apytikrės datos pagal archyvų duomenis – (1848 – 1930).

    Leonas Staškevičius – Kauno gubernijos Šiaulių apskr. Linkuvos vls. (dab. Pakruojo r. Linkuvos sen.) Pamūšio kaime (Kalpokai) turėjo stambų ūkį – apie 150 ha žemės. Leonas su žmona Bergyte–Staškevičiene užaugino sūnų ir tris dukras. Sūnus – Mikalojus Staškevičius (1876 – 1936), jo žmona – Tichomirova – garsios Rusijos grafų Tichomirovų šeimos narė, dukros – Aleksandra, Sofija ir Elena. Leonas Staškevičius palaidotas Linkuvos kapinėse, o jo sūnus Mikalojus – Pociūnų kapinėse.


    Mikalojaus Staškevičiaus sūnus Mikalojus (toliau – Mykolas) Staškevičius (1916 – 2010) su Juozu Linkaičiu (1910 – 1967) pasidarbavo Lietuvos labui atstatydami vokiečių per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas elektros stotis [72].

    Prisiminimai apie Mykolą Staškevičių. Ištrauka iš knygos „Juozas Linkaitis: gyvenimas, paskirtas Lietuvos energetikai“ /D. Krikščiukaitis, J. Laucius. V.: Trys žvaigždutės, 2010, p. 127: „Mykolas Staškevičius Petrašiūnų elektrinėje pradėjo dirbti 1941 metais, kaip ir Juozas Linkaitis. Dirbdamas elektrinėje tęsė studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kurį baigė 1943 metais. Nors J. Linkaitis ir amžiumi buvo vyresnis, ir jo darbo stažas buvo didesnis, tačiau juos abu suartino 1944–tieji metai, kai vokiečiai, atsitraukdami iš Kauno, susprogdino Petrašiūnų elektrinę ir ją reikėjo atstatyti. <...>.

    Daug klausimų iškilo atstatant Petrašiūnų elektrinę, joje įrengiant Vokietijoje demontuotą AEG firmos 12,5 MW galios turboagregatą. Šio generatoriaus įtampa neatitiko Petrašiūnų elektrinėje esančių visų kitų įrenginių įtampoms ir vėl teko surasti būdus, kaip suderinti esamus įrenginių įtampų skirtumus. Šis klausimas ir buvo patikėtas spręsti M. Staškevičiui kartu su J. Linkaičiu.

    Juozui Linkaičiui dirbant Kauno energijos rajono Energijos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, Mykolas Staškevičius kurį laiką buvo Petrašiūnų elektrinės vyriausiuoju inžinieriumi, vėliau – elektros cecho viršininku, laboratorijos viršininku“.

    Mikalojaus Staškevičiaus (1876 – 1936) šeima. Vyriausias – Leonas Staškevičius (Liova, 1909 – 1998 m.) 1944 m. emigravo į Vakarus. Emigracijoje vedė Ireną Balčiūnaitę (1922 – 2005). Užaugino sūnų Kęstutį (g. 1948 m.), gyveno Niujorke. Į Lietuvą abu su žmona Irena sugrįžo urnose su pelenais. Irena išsaugojo 20 Maironio laiškų, rašytų Jos motinai Balčiūnienei, ir atidavė juos Lietuvai.

    Galina Staškevičiūtė (1912 – 1966) baigė Linkuvos gimnaziją (VII laida, 1931 m.), gyveno ir dirbo Kaune (Karo ligoninės gailestingoji medicinos seselė).

    Mikalojus Staškevičius (1916 – 2010) užaugino du vaikus – Mariją ir Leoną. Mikalojus Staškevičius palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Ten ilsisi ir jo brolio Leono urna su pelenais.

    Liudviko Eduardo Staškevičiaus (1849 – 1915) šeimoje augo trys sūnūs: Bronislovas (Bronius), Jonas ir Vladislovas (Vladas). Visi trys Liudviko sūnūs turėjo aukštąjį išsilavinimą. Jis pats dirbo didelių ūkių ūkvedžiu Pašvitinio vls. – tik taip dirbdamas galėjo išleisti į studijas savo tris atžalas.

    Vyriausias sūnus – Bronius Staškevičius (1876 – 1928.10.12). 1905 m. su aukso medaliu baigė Peterburgo (Petrapilio) universiteto fizikos–matematikos fakultetą. Jam pripažintas I laipsnio diplomas ir aukštesniosios mokyklos mokytojo vardas, teisė mokyti aukštesniojoje mokykloje matematiką, fiziką ir kosmografiją, vidurinėje – matematiką, fiziką ir rusų kalba visuotinę istoriją ir geografiją. Diplomuotas fizikos–matematikos mokytojas kalbėjo, skaitė lotyniškai, rusiškai, lietuviškai, lenkiškai, vokiškai, suprato latvių kalbą.

    Bronislovas buvo vedęs, žmona – Antanina. Nuo 1905 m. iki 1921 m. mokytojavo Ventspilio (Ventspils) mergaičių gimnazijoje, kuri Pirmojo pasaulinio karo metu buvo evakuota į Rybinską (Рыбинск, apie 200 km į šiaurę nuo Maskvos). į Rybinską evakavosi ir Staškevičių šeima. Ten B. Staškevičius dirbo iki 1923 m., buvo nuo karo pabėgusių lietuvių vaikų šelpimo komiteto narys. (Pastebėtina, kad Lietuvai būnant carinės Rusijos sudėtyje, tik lietuviams vaistininkams, gydytojams, advokatams ir kunigams tebuvo leista dirbti Lietuvoje.) Broniaus ir Antaninos Staškevičių vaikai gimė Ventspilyje: Janina 1911 m., Mečislovas 1914 m.

    Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Broniaus Staškevičiaus šeima 1923 m. grįžo į Lietuvą, į Pociūnus. Apsistojo pas savo artimuosius – iki susitvarkė šeimos gyvenimą tėvynėje. Tada prasidėjo ir glaudesnis giminės bendravimas. Dažni giminės susibūrimai būdavo ir Pociūnuose.

    1923 m. vasarą LR Švietimo ministerija leido Lietuvoje įsteigti Linkuvos gimnaziją (iki tol veikė 1918 m. įsteigta progimnazija), bet su sąlyga, kad ji turėtų bent du mokytojus su aukštuoju mokslu. Kaip rašo savo atsiminimuose žymus tarpukario Lietuvos mokytojas ir švietėjas Juozas Gobis, „Linkuvos progimnazija lengvai virto gimnazija, gavusi diplomuotą matematikos ir fizikos mokytoją, dėsčiusį Rusijos gimnazijose caro laikais, Bronislovą Staškevičių“. Tas antrasis – gydytojas Juozas Maciūnas, dėstęs lotynų kalbą, higieną ir kt.

    Tuo metu, kai Bronislovas mokytojavo Linkuvos gimnazijoje ir duktė Janina ten mokėsi, Antanina, jo žmona, gyveno Pociūnuose.

    Lygumų vidurinėje mokykloje, kurioje ir aš su sese Vida mokiausi, matematikos mokytoju dirbo gerbiamas Petras Skaringa, buvęs B. Staškevičiaus mokinys. Jis savo mokytoją prisimindavo kaip „dūšios tėvą“, ir – kaip jo pamokos tapdavo filosofiniais pokalbiais, artimais kiekvieno mokinio širdžiai. Mane, B. Staškevičiaus vaikaitę Janiną Paskočimaitę, kai mokiniai negalėdavo išspręsti uždavinio, P. Skaringa kviesdavo, sakydamas: „Na, Paskočimaite, nepadaryk gėdos seneliui, išspręsk! “

    Bronius Staškevičius su šeima gyveno Linkuvoje. Jų vaikai Janina ir Mečislovas lankė Linkuvos gimnaziją. Pociūnuose dar gyva buvo Liudviko Eduardo žmona Juzefa (g. 1842 m.). Žemę ir ūkį tvarkė pusininkas (nuomininkas).

    Dirbant Linkuvoje Bronius susirgo kraujo, kaip dabar sakytume, „vėžiu“. Jam su šeima teko grįžti į Pociūnus. 1928 m. spalio 12 d. Bronius mirė. Mirė namuose. Jo žmona Antanina mirė 1948 metais.

    Broniaus brolis Vladas Staškevičius, kuris tuo metu dirbo vaistininku ir gyveno Pakruojo dvare, paprašė dvaro valdytojo arklio nuvežti karstą į Pociūnus. Tačiau visi dvaro arkliai, išskyrus vieną, šlubą, buvo mobilizuoti. Juo ir pasinaudojo. Vaistininko sūnus pasakojo, kad jie pėsti ėjo 14 km. Per Kalevų brastą – ten Mūšos krantai statūs – teko stumti vežimą. Atvyko į Pociūnus labai pavargę, ir sužinojo, kad karstą Broniaus šeima buvo pasiruošusi iš anksto. Todėl atvežtąjį karstą užkėlė ant klėties aukšto, o vėliau panaudojo mirus Liudviko Eduardo žmonai Juzefai. Mano senelis, gerbiamas mokytojas Bronius Staškevičius, buvo palaidotas Pociūnų kapinėse.

    Po dvejų metų (1930) mirė Liudviko Eduardo žmona. Palaidota Pociūnų kapinėse. Ji kalbėjo lenkiškai. Manau, Lietuvai esant Unijoje su Lenkija (ATR, Žečpospolita) ir neturint savo lietuviško rašto, nenuostabu: per katalikybę (tada kunigai buvo juk lenkai) ir sulenkėjusią bajoriją, kuriai priklausė ir Staškevičiai, skverbėsi lenkų kalba. Tad lietuviškai kalbančiais iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais vasario 16 d. ir dar kiek vėliau liko beveik tik valstiečiai (kaimiečiai).

    Antras Liudviko sūnus Jonas Staškevičius (1879 – 1950) gimė 1879 m. sausio 28 d. Šiaulių apskrities Skaistgirio valsčiuje, Jurdaičių kaime. Pradinės mokyklos nelankęs (mokėsi privačiai), išlaikė egzaminus į Mintaujos (dab. Jelgava) gimnaziją. Ją baigė 1900 metais ir Petrapilio universitete pradėjo studijuoti teisės mokslus. Baigęs šį universitetą 1907 m. ir atlikęs karinę prievolę, 1909 m. vedė mokytoją Juzefą Narkevičiūtę (1878 – 1963). Iki 1914 metų dirbo Mintaujos (Jelgavos) Apygardos teisme neetatiniu baudžiamojo skyriaus darbuotoju.

    Kilus Pirmajam pasauliniam karui, J. Staškevičius buvo mobilizuotas ir tik 1917 metais su kapitono laipsniu paleistas atsargon. Vėliau iki 1920 metų dirbo Pabėgėlių globos komitete, organizuodamas paramą karo nelaimių ištiktiems tautiečiams. 1921 m. grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Kretingos Apygardos teismo tardytoju, po 7–nių mėnesių – Kauno Apygardos teismo teisėju. Šias pareigas ėjo iki 1933 metų. Respublikos Prezidento buvo paaukštintas, paskiriant Vyriausiojo Tribunolo baudžiamojo skyriaus pirmininkaujančiu teisėju. Už nuopelnus valstybei ir pavyzdingai eitas pareigas Respublikos Prezidento apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu. Bolševikų okupacijos metu tuojau buvo atleistas, išėjo į pensiją. Tačiau 1941 metais vėl buvo pakviestas į aktyvią tarnybą – į Apeliacinius rūmus, nes Vyriausiąjį Tribunolą naciai buvo uždarę. Tuomet J. Staškevičius buvo Apeliacinių rūmų baudžiamojo skyriaus teisėju, o vienu metu – ir šio skyriaus pirmininku. Tokia tarnyba tesėsi neilgai – iki 1944 metų.

    1944 metų liepą, prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai, J. Staškevičius paliko Lietuvą, po 30–ties metų profesinės tarnybos su paskutine lietuvių jachta išplaukė į Vakarus, deja, amžinai atsisveikindamas su gimtuoju kraštu. Kurį laiką pagyvenę Vienoje, Aukštutinėje Austrijoje, paskutinius trejus su puse metų praleido DP stovykloje Glassenbache, netoli Zalcburgo. 1949 m. birželio 28 d. lėktuvu atskrido į JAV, su visa šeima apsigyveno Niujorke (New York), draugo kunigo dr. J. Končiaus namuose.

    Žymus diplomatas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas dr. Vytautas A. Dambrava, mirus J. Staškevičiui, JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ rašė: „<...>. Ten, laukdamas iš tremties atvykstančio brolio žmonos bei vaikų ir mirė. Gedulingas pamaldas laikė kan. dr. Končius ir kan. Meškauskas. Abu tarė jautrų atsisveikinimo žodį. Laidotuvėse dalyvavo tremties draugai, kaimynai ir keletas artimesnių pažįstamų. Palaidotas šv. Juozapo kapinėse Yonkers, N.Y. Vietinė amerikiečių spauda (New York Times, N.Y. Herald Tribune ir Yonkers Herald Statesman) įdėjo žinią apie jo mirtį, o taip pat ir jo trumpą biografiją. Lietuvių visuomenė labai apgailestauja šio tauraus lietuvio mirtį, nes jo jėgos ir didelis patyrimas labai buvo reikalingi šiuo taip sunkiu mūsų tautai momentu“.

    Jono Staškevičiaus šeimoje augo šeši vaikai: Juozas (mirė dar vaikas), Janina, Irena, Marijonas, Vladas, Vytautas. Iš jų šeimas sukūrė Irena Staškevičiūtė–Stankūnienė ir Vytautas Staškevičius.

    Irenos šeimoje, dar gyvenant Lietuvoje, Kaune, gimė (1940–12–16) sūnus Jonas Stankūnas. Vytautas vedė Jonę Pauliūtę, tačiau šeima palikuonių nesusilaukė. Iš Jono Staškevičiaus šeimos palikuonių gyvas Jonas Stankūnas.

    Jonas Stankūnas, sėkmingai baigęs aukštąjį mokslą NV, dirbo Vandens valymo įrenginių projektavimo – konstravimo institute. Sukūręs šeimą su lietuvaite Giedre, susilaukė trijų atžalų: Dariaus, Nidos ir Ryto. Visi sukūrė šeimas. Aktyvūs lietuvybės puoselėtojai. Vasaras praleidžia Lietuvoje. Vaikaičiai – Jurgis, Elena ir Jonas – viešnagių metu suspėja ir vaikų darželį palankyti, kad kalba, tarmė būtų švaresnė.

    Vladas Staškevičius – trečias Liudviko Eduardo Staškevičiaus sūnus, aukštąjį mokslą baigė Dorpato (dar. Tartu, Estija) universitete. (Yra Lietuvos studentų draugijos vinjetė: 1906 – 1911.) Po studijų grįžo į Lietuvą, gyveno ir dirbo Pakruojo dvare vaistininku. Tai buvo kovotojas už Lietuvą, lietuvių kalbą, raštą. Studijuojantys lietuviai būrėsi į studentų būrelius. Šie studentai jau tada, kai Lietuvos valstybės dar nebuvo, laikė save lietuviais. Stengėsi kalbėti gražia lietuvių kalba. Didžiavosi, kai ponas pasisveikindamas nukeldavo skrybėlę ir būtinai paklausdavo: „Kaip laikotės, pone Staškevičiau?“ Vedė vokiečių kalbos mokytoją Viktoriją Ceprinskaitę. Užaugino du vaikus: Vladą Staškų (Staškevičių) ir Ireną Staškevičiūtę (Laurinavičienė, g. 1921 m.).

    Sūnus Vladas Staškus gimė 1914 m. spalio 9 d. Pakruojo dvare. Prisimenama: ponas, atėjęs aplankyti naujagimio, jį pavadino „sausumos admirolu“ (iš Vl. Staškaus memuarų).

    V. Staškus 1932 metais baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Po to studijavo Kaune Vytauto Didžiojo universitete, 1938 m. baigė Teisės fakultetą. Atlikęs karinę prievolę Šiaulių 8–tame pėstininkų pulke, nuo 1940 m. dirbo Šiaulių Apygardos teisme. Po metų buvo Valstybės draudimo vyr. inspektoriumi bei Šiaulių Odos fabriko direktoriumi iki 1944 m. Tais pačiais metais pasitraukė į Vokietiją, kur Bodenwerder ir Falling Hostel pabėgėlių stovyklose buvo vedėju ir lietuvių komiteto pirmininku. Į JAV V. Staškus atvyko 1950 metais. Apsigyveno Detroite. Įsidarbino „General Motors“ automobilių gamybos įmonėje, kurioje dirbo iki pensijos, 1980 m. sausio 1 d.

    JAV lietuvių laikraščiai „Draugas“ ir „Lietuvių balsas“ informavo, kad 2004 m. lapkričio 14 d. šv. Antano lietuvių parapijos Detroite bažnyčioje ir salėje buvo iškilmingai paminėtas Vlado Staškaus 90–tasis gimtadienis. Jo šventėje dalyvavo garbės svečiai iš Čikagos: Bendro Amerikos Lietuvių šalpos fondo (BALF) pirmininkė Marija ir inž. Antanas Rudžiai, Irena Laurinavičienė (Staškevičiūtė) ir klebonas kun. Alfonsas Babonas. Kalbėjusieji pažymėjo svarų jubiliato indėlį į BALF‘o veiklą: dirbo 76–tojo skyriaus valdyboje sekretoriumi, vėliau iždininku, nuo 1994 m. – BALF‘o direktorius. Be to, pažymėta, kad V. Staškus nuo 1950 m. tebėra šv. Antano lietuvių parapijos Detroite narys.

    Vlado Staškaus sesuo Irena Laurinavičienė užaugino sūnų Viktorą, kuris gyvena Detroite. Vladas ne kartą lankėsi Lietuvoje.

    Širdies kelionės tąsa – su pamąstymais ir asmeniniais gyvenimo potyriais

    Šiandieną aš, galima sakyti, – iš pagyvenusio žmogaus pozicijų, žvelgdama į savo Tėvų namus, į šeimos santykius, galiu teigti, kad mus visus siejo gyvi, nuostabūs ryšiai. Dvasinio grožio ir jėgos šaltinis yra šeima. O šeimoje nuostabus tėvų ir vaikų ryšys paverčia namus šventove.

    Sutikite, gyvenime ilgainiui išsitrina iš atminties daugelis dalykų, o iš vaikystės namų gerai prisimenu nakties ir tamsos baimę, klevų alėją už sodo, visada viliojusią savo šešėliais, rasota minkšta žole. Mintyse nuolat sugrįžtu į tą kraštą, tarsi ilgiuosi namų, o jų nerandu.

    Kadangi tuomet kasdien matydavome gražius vaizdus, buvome prie jų pripratę. Rodos, pievose vaikštinėja avys, ganosi karvės, arklys, tvenkiniai pilni žąsų, ančių... Danguje ratus suka ne orlaiviai, o vanagas taikosi pavogti viščiuką.

    Prisimenu: mama, prisikrovusi krepšius bijūnų gumbų, našlaičių, mus, vaikus, įdavusi kibirus su vandeniu, rudenį prieš visus Šventus vesdavosi į Pociūnų kavinaites tvarkyti senelių kapų. Pociūnų kapelių tvarkymas buvo ypatingas ritualas, labai įstrigęs į atmintį. Einant būtinai pasakodavo ką nors svarbaus iš Jų gyvenimo.

    Jaučiu jos skausmą ir meilę esantiems ten, už akmeninės tvoros. Ir suvokiu: svarbesnės vietos už šią – žemėje nėra. Kažkada, emocijų apimta, rašiau:

    „Taip jau buvo, kai kaime mama vis į kelią žiūrėjo, / Laukė mūsų. / O mes lyg paskendę gyvenimo jūroj – jokio atsako./ Dingo viltis./ Ir paguoda Jai tapo Pociūnų kapeliai,/ Kur gulėjo Seneliai, kur buvo širdis“.

    Į kapinaites kelias klastingas. Molingame dirvožemyje išplautos rudo dumblo pilnos duobės. Gilios provėžos apaugusios žolėmis ir pilnos stovinčio vandens. Tačiau aš visada pasitikėjau ta nesutvarkyta, skersai išilgai išvažinėta kelio juosta, kuri, regis, pratęsė namų kiemo ir sodo takelius. Užtat buvo labai artima. Vieškelis egzistavo tarsi pats sau. Retkarčiais pralėkę pavieniai vežimai sukeldavo dulkių debesis. Daugelį kartų, atvažiavus į Pociūnų kapinaites, apima vidinis liūdesys. Ten palaidoti žmonės puošė tą kaimą, tą kraštą – mūsų Lietuvą. Mes semiamės stiprybės iš tų išdidžių, atkaklių, metusių iššūkį gyvenimui, žmonių.

    Aš labai blaškausi. Juk Tu pats, Vytautai, mane pastūmėjai į tą „avantiūrą“. Gal aš nelabai sugebu, bet jei Tu mane palaikysi, turėtų kas nors gautis... Kad būtų aiškiau, dar sudariau Staškevičių giminės raidos genealoginį medį.

    Pailsėjusi mintyse, svajonėse širdies kelionę tęsiu toliau...

    Po mano senelio, Bronislovo Staškevičiaus, mirties Staškevičių dvarelį Pociūnuose paveldėjo jo duktė Janina Staškevičiūtė, gimusi 1911 m. lapkričio 6 dieną Ventspilyje.

    Kodėl mano Mama nerašė dienoraščio? Su įvykiais, datomis, faktais? Manau, ją neigiamai veikė slogi provincijos atmosfera. Tarsi buvo ne „savo rogėse“. Prisimenu, visiems sugulus, mama dar ilgai vakarodavo prie žibalinės. Dažnai rašė ilgus, daug laiko atimančius, laiškus giminėms. Tai labiau priminė dienoraščio rašymą. Neturėdama artimos draugės ir gyvenimo aplinkybių slegiama, ji norėjo tuo išsakyti, kas skaudino ir džiugino širdį. Nežinau, kokios neįgyvendintos svajonės draskė Jos širdį jaunystėje, tačiau, man regis, vėliau, po karo, gyveno vien mintimis apie namus, vaikus. Buvo jau – tik motina, žmona.

    Man vaikystės metai atrodė laimingi, pilni gerų dienų – buvau mylinčių Tėvų priežiūroje. Jie man – nuostabiai puikūs.

    Iš Mamos pasakojimų ryškiausia buvo sunki, įdomi, egzotiška vaikystė Rusijoje – ten, gimnazijose, dirbo Jos Tėtis. Dažnai pasakodavo, kaip jie, vaikai, gaudė varnas. Statydavo kilpas, patraukdavo „šniūrą“ (virvutę) – ir varna pagauta už kojos. Varnas virdavo, valgydavo. Rusijoje trūko maisto. Grįžo labai suvargę Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę.

    Labai sudėtingas gyvenimo laikotarpis gulė ant mūsų senelių, tėvų, jaunos Lietuvos valstybės pečių. Tai juk pirma nepriklausomybė nuo Vytauto laikų. Mama pasakojo, kad daugelis lietuvių surusėdavo, likdavo gyventi Rusijoje. Būdama 14–kos sunkiai sirgo – nuslinko plaukai. Mokėsi Linkuvos gimnazijoje, kur mokytojavo Jos Tėtis. Seneliui susirgus visa šeima grįžo į Pociūnus.

    Janina Pociūnuose artimai draugavo su kaimynėmis Adukauskaitėmis. Vasaroti iš Kauno atvažiuodavo Jono Staškevičiaus šeima, Leono Staškevičiaus šeima – iš netoliese esančio Pamūšio, Vlado šeima – iš Pakruojo – smagu būdavo Pociūnuose.

    Mama labai artima būdavo su pusseserėmis Janina, Irena, Galina, pusbroliais Vladu, Vytautu, Leonu, kitu Vladu, Mykolu (Kolia). Svečiai miegodavo daržinėje ant šieno. Visos daržinės gegnės buvo išgražintos įmantriais piešiniais su inicialais, ekslibrisais. Meniškiausias kūrinėlis buvo Irenos Stankūnienės, su įvairiausiais palinkėjimais – tarsi išpažintimi.

    Pociūnuose susirinkdavo visi broliai – Bronius, Jonas ir Vladas, ir jų vaikai iš studijų grįždavo pas senelius – į gimtuosius Pociūnus. Dažni pasakojimai būdavo apie vėžių gaudymą Mūšoje, šienapjūtę, maudynes Korbuto maudykloje, lauko žaidimus. Kortuodavo.

    Mano mama ištekėjo 28–nerių už kaimyno Mečislovo Paskočimo.

    Atrodo, po vedybų surado sielos ramybę ir tyliai, nuobodžiai slenkantį gyvenimą. Tai buvo 1939–tieji metai – ore tvyrojo karo šmėkla.

    Mama namų ruošai visos širdies neatiduodavo. Ji tarsi sklandė virš kasdienybės. Gyveno savo susikurtame pasaulyje. Gyvenimą paskyrė vaikams, kaip ir daugelis to meto moterų. Patyrė džiaugsmo ir skausmo. Gal skausmo – žymiai daugiau.

    Būdama 29–nerių pagimdė pirmą dukterį Ireną (1940–12–06). Jos pusseserės, kaunietės, prasidėjus antrajai sovietų invazijai 1944 metų liepą, pasitraukė į Vakarus su J. Staškevičiaus šeima. Nuo tada Jos gyvenimas atrodė nebemielas...

    Kaimynės Adukauskaitės ištekėjo už brolių, vokiečių, Bonikat. Jie netoliese, Kalevų dvaro žemėje, turėjo plytų fabrikėlį, per karą su šeimomis išvyko į Vokietiją, Diuseldorfą.

    Vyko II–asis pasaulinis karas. Mama pasakojo, kad vokiečiai buvo sustoję sodyboje nuplauti, pagirdyti arklių, nieko pikto nepadarė. Namuose gyvenimas buvo ramus, visai nepanašus į vidinius išgyvenimus. Tada ji pasinėrė į romanų skaitymą. Ten ir „Forsaitų saga“, ir „Altorių šešėlyje“, ir begalė kitų. Skaitydami, ką aš pasakoju, ar susimąstote, kad ir elektros nebuvo, ir laikraščių nebuvo? Radijas: susirinkdavo vakarais pas Adukauskus – Jurevičiai ir kiti pasiklausyti žinių. „Kada baigsis karas?“ – klausimas vienas, pagrindinis.

    Mama, aišku, darė viską, kas priklauso namų šeimininkei, vedusiai moteriai. Ir virė, ir konservavo, ir daržus prižiūrėjo... Bet norisi išryškinti jos pomėgius, o ne tai, ką privalėjo daryti vedusi moteris. Juolab, kad Jai tai nelabai sekėsi. Ir visgi Ji daug ką mokėjo. Mėgo siuvinėti, megzti, auginti gėles. Prisimenu Jos siuvinėtas našlaites, jurginus, kanarėles ant pagalvėlių užvalkalų, takelių, kilimėlių. O apmegzti buvome visi nuo galvos iki kojų. Megzdavo iki paryčių – tai Jai patiko. Mylėjo gėles – dažnai ilgai stovėdavo prie išsiskleidusių bijūnų. Manau, jų aromatas Ją nukeldavo į prisiminimų akimirkas. Virė uogienes, konservavo: ant palangės stovėdavo stiklainiai su cukrum užpiltomis vyšniomis, ilgainiui virstančiomis aromatingu likeriu.





    Naujas matematikos mokytojas

    Bronius Staškevičius daro išimtinai puikų įspūdį. Tai senyvas žmogus, arti šešių dešimčių. Visas jo veidas tartum uždavinių sprendimų išvagotas. Viską, ką aiškina, rašo lentoje, lyg žinodamas, kad kitaip dėl labai kapotos kalbos mokiniams jį bus sunku suprasti.

    – Matematika yra mąstymo kalba, čia nereikia ir negali būti nė vieno tuščio žodžio, jokio tūpčiojimo aplink.

    Niekam nedaro nuolaidų, nieko neproteguoja – į visą klasę žiūri vienodai, kaip į lygų ežero paviršių.

    – Jūs jau suaugę mokiniai, patys suprantate, kad mokslas ne man, o jums reikalingas, – šiuo motyvu remdamasis net klasėje kalbėtis nedraudžia, pasitiki mokinių sąmoningumu.

    Kai vienas per rašomojo vidurį susinervinęs suvožia sąsiuvinį ir murmteli: „Nieko nesuprantu, toliau nebespręsiu“, – mokytojas prieina, atverčia sąsiuvinį ir aiškina, nuo ko pradėti, užveda ant kelio.

    – Jeigu nespręsi, bus aiškus dvejetas. Jei bandysi, vis kas nors gausis, jei ir ne visiškai teisingai išspręsti. Jaunas žmogus neturi netekti vilties. Desperacija apskritai gyvenime žalinga. Tik savo jėgomis pasitikėdami galėsime ką nors pasiekti.

    Šiuos žodžius Juozas įsideda į galvą. Pasitikėjimas – didelė jėga. Sako ir grafologai pastebėję, kad pasitikinčių savim žmonių parašas stambaus šrifto, o nepasitikinčių – smulkaus.


    Bronius Staškevičius buvo tauri, aukštos inteligencijos asmenybė. Labai vertino matematiką: ji visų mokslų pagrindas, disciplinuoja mintis, pratina logiškai galvoti. Kartais mėgdavo nukrypti ir į matematikos filosofiją. Buvo geros širdies ir nieko nenorėjo skaudinti.

    Juozas Žagrakalys

    ↑ Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys. Redagavo dr. Alfonsas Šešplaukis. Linkuvos monografijos leidimo komitetas, Čikaga, 1978.,p. 138


    Mokytojas pašvitinietis

    Aukštesnėms gimnazijos klasėms dėstęs matematiką ir fiziką. Jis 1905 m. baigė Petrapilio universiteto Fizikos-matematikos fakultetą aukso medaliu. B.Staškevičius, kaip mokytojo, reikalavimai buvo griežti, nors jis pats – labai draugiškas. Likus kelioms minutėms iki pamokos pabaigos jis užversdavo klasės dienyną kaip ženklą, kad pamoka jau baigta. Tačiau niekam nebuvo leidžiama iš klasės išeiti. Prie jo staliuko paprastai susidarydavo mokinių grupelė pasikalbėti, bet ne būtinai dėstomų dalykų temomis. Visas pasaulis buvo tema. Arba aktualijos. Dažnai tas temas jis pats užvesdavo. Nevengdavo atsakyti, jei kas iš mūsų ko paklausdavo, dažnai to ir tereikėdavo diskusijai. Aš sėdėjau prie pat jo stalo, todėl visada tuose pasikalbėjimuose dalyvaudavau.nedalyvaujantieji juose arba ką nors rašydavo ar skaitymo, arba šiaip apie ką nors tyliai tarpusavy kalbėdavosi. Jo dėstyti dalykai man ypatingai gerai sekdavosi, todėl per rašomuosius darbus mane ir dar kai ką nugrūsdavo į paskutinį suolą, kad kiti nebandytų nusirašinėti. O rašomieji darbai būdavo gan dažnai, ypač aštuntojoje klasėje, kai jau buvo ruošiamasi baigiamiesiems egzaminams. Kurį laiką rašomuosius darbus rašydavome kas savaitė. Uždavinį reikėdavo išspręsti ir tinkamai aprašyti per dvi pamokas. Uždavinys paprastai būdavo iš algebros, trigonometrijos, diferencialinio skaičiavimo ir, rodos, susidurdavom su geometriniais klausimais. Tie rašomieji darbai atrodė tik papildomų penketų kaupimas. Kitiems, deja, tai buvo kietas riešutėlis, o nemėgstantiems matematikos – tikras peilis. Buvo tokių, kurie gavę uždavinį užrašydavo savo pavardę, padėdadavo tuščią lapą mokytojui ant stalo ir, pakilę iš pirmo suolo, išeidavo kur nors iš mokyklos.

    Bronius Povilaitis


    ↑ Iš knygos Bronius Povilaitis „Apie įvykius, žmones ir save“, Torontas-Kaunas, 2007, 32 p.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+32030-23=32007 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+206-107=99 wiki spaudos ženklai).