Bronius Strazdas (1933)

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Bronius Strazdas
    Bronius Strazdas 1933 f. V.Mitė.jpg
    Bronius Strazdas fotografavo Valentinas Mitė 2020-03-01

    Gimė 1933 m. balandžio 26 d.
    Puodžiūnai, Lietuva
    Mirė 2021 m. liepos 5 d. (88 m.)
    Linkuvoje

    Tėvas Bronius Strazdas
    Motina Kazimiera Strazdienė
    Sutuoktinis(-ė) Aldona Indrišiūnaitė
    Vaikai

    Olė Janeliūnienė, Violeta Strazdaitė-Gelažienė, Edita, Virgilijus

    Bronius Strazdas ( 1933 m. balandžio 26 d. Puodžiūnuose, Lietuva - 2021 m. liepos 5 d. Linkuvoje) – Linkuvos krašto tremtinys. Po tremties dirbo ekskavatorininku, mechaniku.

    Šeima

    Tėvas Bronius Strazdas

    Motina Kazimiera Strazdienė

    Sesuo Kazimiera Žąsinienė

    Žmona a.a. Aldona Indrišiūnaitė-Strazdienė (kilusi iš Gataučių kaimo)

    Vaikai Olė Janeliūnienė, Violeta Strazdaitė-Gelažienė, Edita, Virgilijus

    Broniaus prisiminimai apie tremtį

    Ištremti buvome 1949 m kovo 23 d. Gyvenome Puodžių vienkiemyje, atėjo pasiuntinys iš vakaro ir pranešė, kad esame įtraukti į sąrašą išvežimui. Pranešėjas buvo Vytautas Petrikas, Žilionio posūnis. Žilionis antai tada dirbo profsąjungos pirmininku. Pakėlė prieš aušrą, pasibeldė į duris. 1949 m kovo mėnesį, auštant rytui įėjo į vidų du rusai. Vieną kareivį pastatė sargyboje, karininkas perskaitė dokumentą, jog esame perkeliami į rytus visam gyvenimui.

    Žemės tėvelis buvo nusipirkęs 36 ha. Šeimoje buvome keturi asmenys. Turėjome 3 arklius, 6 kiaules, paukščių, avių, keletą karvių. Grūdų pilna klėtis buvo, vėjo malūnas, tėvelis buvo pastatęs savo kalvę, turėjo įvairias tekinimo stakles, linų minimo, karšimo stakles. Tėtis buvo nagingas meistras, jis pats viską pasidarydavo savo namuose. Visas pelnas buvo iš linų. Taip viskas ir paliko, viską susigrobė stribai. Stribai parinkę arklį, sukrovė ką galėjo „tam sykiui“ pasiimti, bet ne tas buvo galvoje. Vienas iš stribų buvo mamos pusbrolis K.M. Jis į namus nėjo. Mano tėvus, seserį ir mane susodino į ratus, išvežė į Linkuvos buvusį turgų (buvusi baldų parduotuvė, dabar parduodamas pastatas) Joniškėlio gatvėje. Buvo aptvaras aptvertas spygliuota viela, ten pabuvome kelias valandas.

    Tada perkėlė į Valašino sodybą (elektrinėje), ten pabuvome parą, po paros susodino į mašiną, išvežė į Joniškį ir ten kišo į gyvulinius vagonus. Žmonės rėkė, klykė, kiti giedojo giesmes. Niekas giesmių neklausė, visi buvo susirūpinę. Kimšo visus į vagonus. Popietę traukinys pajudėjo ir kiekvienoje stotyje prijungdavo vagonus. Vagonų langai buvo užkalti lentomis, durys buvo užrakintos, vagone dar buvo kibiras atlikti savo reikalus. Vagonai buvo paruošti, galėjai gulėti ant grindų ar ant iš lentų padarytų pakilimų. Vagone buvome apie 30 žmonių. Kartu važiavo netoli Linkuvos gyvenantis Atkočiūnas, Naudžiūnai Petras, Ignas ir Aliutė. Daug buvo man ir nepažįstamų. Kažkur Rusijoj, laukuose, buvo sustojęs traukinys, atidarė duris, visus išleido atlikti savo reikalus, sulindome po vagonais vienas prie kito, vyras ar moteris buvo nesvarbu. Kareiviai mus stebėjo ant vagonų stogų susėdę. Miške mus pavaišino su clorkalke virintu vandeniu. Ir dar prilėkė prie mūsų traukinio keli lietuviai ir klausė, iš kokio krašto važiuojame, mes pasakėme, kad iš Lietuvos. Jie atsakė, kad mes čia gyvename nuo 1941 m, ilgai neteko kalbėtis, traukinys pajudėjo taip ir palikome juos. Nuvažiavus dalį kelio visus suvarė į pirtį, vyrus aptarnavo moterys, moteris – vyrai. Pravažiavome Krasnojarską. Po Krasnojarsko buvo sekanti stotelė, ten mus išlaipino, kareivinėse sutikome Velykas, dar mūsų vagone važiavo Pakalniai iš Veselkiškių, Jie sugrojo „Velykų rytas“ dūdų orkestru, ir tuoj pat prie jų priėjo du karininkai ir pasakė, kad jiems reikia tokių vyrų ir juos išsivežė, palikome be muzikantų. Mes buvome kaip daiktai. Pirkliai supirkinėjo liaudį, vienus į –mišką, kitus skyrė į kolchozus. Mes patekome į labai prastą kolūkį: didelis kaimas, 2 kilometrų ilgio, aplink visą kaimą aptverta tvora iš karčių, tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos. Tą dieną atvežė penkiolika šeimų lietuvių, tuo momentu mus vadino banditais, tris dienas davė pailsėti. Po trijų dienų pradėjo varyti į įvairius darbus, niekas nieko nemokėjo, dirbome už dyką kokius dvejus metus, kol dar turėjome kažką iš namų įsidėję per tą laiką viską suvalgėme. Būdavo tokių dienų, kai pavasarį maitinomės beržo sultimis, būdavo nulupi beržo tošį, kai beržai prisidengia medienos sluoksniu-drebučių, tai nuo tų drebučių ir būni sotus. Iš pradžių moteris varydavo ravėti pasėlių, vėliau šienauti, daug darbų dirbdavo moterys. Rudenį pjaudavo su serpais javus, viskas būdavo atliekama rankomis. Su mumis kartu gyveno iš Titonių tokie Pilipavičiai, jie sakydavo, kad nieko nemoka dirbti žemės ūkyje, jie tame kolūkyje netiko, juos kankino, bet vis tiek neprivertė kolūkyje dirbti. Iškėlė į miestelį Tangujį, ten jie gyveno ant upės Jijos kranto tokioje grytelėje, tada jie gyveno neblogai. Mes palikę tame kolūkyje vergavome iki Stalino mirties. Pirmi metai buvo pragaro metai, tą pavasarį man davė du kuinus, kuriais niekas negalėjo dirbti, pasikinkiau į plūgą arklių traukiamą, būdavo pavargsti, sustoji pailsėti, numeti vadeles, pailsi, kai reikia pasiimti, tie arkliai puola dantimis grieždami ir taip kankindavausi visa dieną, o reikėdavo suarti 25 arus per dieną, tokia būdavo nustatyta norma, vietinių rusų būdavo geri arkliai, jie suardavo tuos 25 arus. Atėjus rudeniui mūsų visą jaunimą išvarydavo pavakarę kulti javų, kuldavome per naktį, kuliama mašina būdavo tokia: pakinkyti 3 arkliai, padaryta medinė dėžė, toje dėžėje būdavo įmontuotas medinis velenas, prikalinėta medinių kuolų, jisai smarkiai sukdavosi - šiaudai, pelai ir grūdai viskas į vieną vietą subyrėdavo. Žmonės rūšiuodavo, pelus į vieną šoną, šiaudus į kitą. Mano darbas buvo ant šiaudų padėti kartį, ant jos atsistoti ir pakinkęs arklį nuvilkti šiaudus į šoną ir juos padegti.. Darbas būdavo per naktį, šaltis 40-39 laipsnių. Prie tokio šalčio vykdavo javų kūlimas, merginos sukdavo valomąją ir dainuodavo. Tėvelis dirbo kalvėje, motiną irgi varydavo į visokius darbus, taip vargome pirmuosius metus. Baigiasi žiema prasideda tie patys pavasario darbai. Taip ir praleidi sezoną. Iš pradžių gyvenome pas svetimus žmones, dar savo namelio neturėjome, tik po kelių mėnesių pradėjo organizuoti statybininkų brigadas, pradėjo mums, atvažiavusiems, statyti namelius. Namus statė iš apvalių rastų, per pirmus metus pastatė keletą namelių, mes išėjome gyventi pirmi, nes tėvas dirbo statybininkų brigadoje. Mama iš kažkur gavo paršelį, keletą vištų. Bet viską gavo jau po Stalino mirties. Tada po truputį pradėjome prasigyventi, aš baigiau traktoristų kursus, mokino puse metų. Kursai buvo Tangujoje. Kartu sėdėjau viename suole su kunigu Jonu Augustausku, mokėmės būti traktoristais. Mūsų kolchozo pirmininkas nenorėjo, kad dirbčiau pas jį, jo pavardė buvo Jesinskas Ivanas, jo pasakojimais, kariavęs kažkur Lenkijoje. Tuos metus pradirbau kitame kolchoze, sekančiais metais jau Jesinskas priėmė dirbti pas save, kai jau buvau baigęs traktoristų kursus. Laukuose reikėdavo dirbti pamainomis, dieninėje pamainoje būdavo gerai dirbti, o rudenio naktys ilgos, sunku buvo išlaikyti be miego, truputį numigdavau, ryte per pamainą pasakydavo, kad mano traktorius stovėjo. Tiek ir tiek valandų mus kontroliuodavo dieną ir naktį. Gražiausias atsiminimas buvo, kai per vieną pamainą toks sniegelis pradėjo snigti, padengė žalią žolelę. O Jasinskas ištarė šiuos žodžius: Koksai šėtonas turbūt mirė. Tada išgirdome, kad pasimirė Stalinas. Tada pirmininkas nusiėmė nuo galvos savo kepurę ir liepė sumesti į tą kepurę kiek kas turėjo pinigų, tas, kuris neturėjo jisai uždėjo. Nuėjo į parduotuvę atnešė degtinės ir pavaišino, tą dieną buvo išeiginė, jisai gėrimo neimdavo nei lašo į burną. Po to už darbadienius pradėjome gauti grūdų. Lauko darbuose, reikėjo išdirbti minimumą darbadienių, tada skaitėme, kad gerai gyvenome. Tėvas tame kolchoze įrengė malūną grūdams malti. Iki tol kas ketvirtas mūsų gyventojas turėjo rankomis sukamas girnas, bet tada nebuvo ko malti ir rankinėmis girnomis, nes iki to duodavo tik po šimtą gramų už darbadienį. Vasarą moterys eidavo su dalgiais pjauti žolės, reikėdavo per dieną nupjauti nemažiau kaip 30 arų. Tada rašydavo darbadienį. Mano tėvas įsitaisė dirbti malūne, malūną sukdavo akmeninės girnos. Jau sumaldavo ir kolchozams, kai gaudavo leidimą iš brigadininko. Gyvenimas pradėjo klestėti, visiems ir rusams, ir mums. Aš dirbau tame kolchoze traktorininku. Pirmus dvejus metus dirbau su KIZ markės ratiniu traktoriumi, reikėjo per pamainą suarti 2 ha ploto žemės, mums tada mokėjo iš to paties kolchozo. Gale metų sumokėdavo po 2-3 kg. Tada įsigijome karvę, paršelį. Gyvulius žiemos metu laikėme „zemliankoje“, nes ten buvo šilta temperatūra. Žiemą daugiausiai tekdavo vežti šieną. Taip ir slinko tos miglotos dienos. Komendantas atvažiavęs patikrindavo ir paklausdavo kaip sekasi, ar kuo nesiskundi, turėjo būti gerai, kitos išeities nėra. Arkliams pasai buvo išduoti, o kolchoznikams nebuvo duodami, nes jeigu jiems būtų išduoti pasai nė vieno kolchoze nebūtų likę, būtų iškeliavę į miško ūkius arba į miestelius kur galėjai uždirbti rublį, Čigonas yra pasakęs: „Jei papuolei į kolchozą, taip kaip į pragarą“.

    Nuotraukose

    Spaudoje

    „APIPILKIT AUKSU, VIS TIEK GRĮŠIU Į LIETUVĄ!...“

    Linkuvoje gyvenantis Sibiro tremtinys, devintą dešimtį baigiantis Bronius Strazdas kasdienybės neįsivaizduoja be technikos

    1949 -ieji kovo 25–28 -ją Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pradėta masinė gyventojų trėmimo operacija. Slaptuose dokumentuose koduotas pavadinimas - „Priboj“ („Bangų mūša“). Pagrindiniai operacijos tikslai - galutinis lietuvių, latvių ir estų tautų ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo užgniaužimas, ištremiant rezistencijos dalyvių šeimas bei palankių sąlygų masinei žemės ūkio kolektyvizacijai sudarymas, konfiskuojant ir panaudojant kolūkių reikmėms ištremtų pasiturinčiųjų ūkininkų turtą.

    Buvo tremiama visam laikui, o bėgliams nurodyta taikyti SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1948 -ųjų lapkričio 26 -osios įsaką, kuriuo už pabėgimą iš tremties vietų - dvidešimt metų katorgos.

    Oficialiai tremiamoms šeimoms leista pasiimti labai mažai daiktų, o likęs jų turtas (pastatai, gyvuliai, žemės ūkio mašinos, kitas inventorius) turėjo būti konfiskuotas ir perduotas į kolūkių fondą. Trėmimo operacija pradėta kovo 25 -ąją, penktadienį, 6 val. ryto ir baigta kovo 28-ąją, pirmadienį, 18 val. Nepaisant to, kad operacija „Priboj“ buvo detaliai suplanuota, o jos vykdymui buvo panaudotos milžiniškos pajėgos, nemaža dalis numatytų ištremti žmonių pasislėpė. Stengiantis įvykdyti planą, bet neradus numatytų šeimų, tremdavo neįtrauktus į sąrašą.

    Linkuvos bažnyčios šventoriuje – iš lauko akmenų sumūryta „Tremtinių atminties“ siena. Nepažįstami žmonės, žinomi ir negirdėti vietovardžiai : „Juozas ir Olė Paslavičiai Megučioniai Krasnojarsko kr“, „Maseliai -5 Puodžiūnų km“, „Naudžiūnai 3 Gataučių km Irkutsko kr“, „Brazdžiūnai 5 asmenys Ruponiai Krasnojarskas“, „Daraškos 5 Titonių km“, „Grigaliūnai 5 žm iš Laborų kaimo Krsnojarsko kr Sovietskyj raj. Verch – Bazaika Korbik“,- daugybė kitų mūsų krašto žmonių ir vietovių.

    Prie pat žemės įmūrytas nedidelis lauko akmenėlis su baltu užrašu „B.Strazdai 4 Puodžiūnų k Irkutskas.“ KERŠTO AKMENS ŠIRDYJE NENEŠIOJA

    Šešiolikmečio vaiko galvoje dar skambėjo Veselkiškiuose girdėta visą Linkuvos parapiją garsinusių brolių Pakalnių muzika, o traukinio ratai jau stukseno šimtus kilometrų tremtin.

    „Nuo dūšios pasakysiu - nedaug buvo vilčių pamatyti laisvą, Nepriklausomą Lietuvą. Pradundėjus ešelonui nuo Joniškio iki Rusijos stepių, nerimauti vertė - vienoje Rusijos tarpstočių geležinkeliečio žodžiai: „tokių, kaip jūs šiandien jau pravažiavo dvidešimt penki ešelonai“,- prisiminimai jaudina Linkuvoje gyvenantį 87-erių Bronių Strazdą, seserį Kazimierą, artimuosius.

    Kaip šiandieną atrodytų šalia „gudynėn“ vedančio žvyrkerliuko Puodžiūnų pakraštyje buvusi Strazdų sodyba, ūkis? Viską apvertė tremties dešimtmetis. Sibirą praėjęs keršto akmens širdyje nenešioja, tik svarsto, kad automatu ginkluotam, su baudėjais atėjusiam tikram mamos pusbroliui buvo gėda peržengus giminės slenkstį ištarti lemtingus žodžius : „Ruoškitės – važiuosite!“.

    „BANDITŲ Į TROBĄ NEPRIIMSIU!“

    Dalį lietuvių išlaipino vienoje Irkutsko srities gyvenviečių. Vietiniams iš anksto pranešė: atvežtieji iš Lietuvos – pavojingi nusikaltėliai...

    „Ką, jūs, darote? Banditų savo troboje nepriglausiu, dėkite juos kur norite!“,-.kategoriškas su anūku gyvenusios rusės atsakas atvežtuosius lydinčiam palydovui.

    Šeimininkės širdį suminkštino iš Puodžiūnų greitosiomis nugriebtos ir nesvetingai ateivius sutikusiai šeimininkei dovanotos pūkinės pagalvės, raminantys lietuviški žodžiai. Tos gyvenvietės pavadinimo linkuvis jau neatmena, bet už kokio šimto kilometrų nuo tos vietos jau buvo klojami vienos didžiausių prie Angaros upės – Bratsko hidroelektrinės pamatai. Beveik už tiek pat kilometrų – krantus skalavo didžiausias pasaulyje gėlo vandens ežeras - Baikalo jūra. „Įkurtuvių pradžia svetimoje žemėje, neduok, Viešpatie! Rytais, perpiet ir vakarais – kruopų košės. Duona tolimųjų rytų gyventojams – girdėta, bet retai ant stalo matyta“,- pasakoja auksinių rankų meistras – tėvo Broniaus Strazdo bendravardis, devintą dešimtį baigiantis linkuvietis.

    Vietinio kolūkio valdžia už darbą pradėjo atlyginti žiupsneliais grūdų. Kuldavo derlių – arkliais, bet vaikams grūdų nepaduosi. Tėvas, apvaikščiojęs laukus, susirado tinkamus akmenis, šiaip taip juos aptašė. Rieduliai priminė girnas. Kad ir rupiai malė, bet vis dėlto – tikra duona! Todėl su ja ir atsivežti lietuviški lašiniai dalinti tik vaikams. Tokie skalsūs, atsargų beveik metams užteko.

    Kai to paties lietuvio - tremtinio rankos surentė tikrą vėjinį - šešiasparnį malūną – visai gyvenvietei buvo didžiausia šventė. Duona ant sibiriečių stalų tapo svarbiausiu maistu.

    „APIPILKIT AUKSU, VIS TIEK GRĮŠIU Į LIETUVĄ!...“

    Šiandieną tremtinio kieme - du traktoriai, lengvoji mašina, o elektra varomu motovežimėliu B. Strazdas apvažiuoja daugybę vaikystei brangių vietų.

    Didžioji paauglio svajonė tremtyje – vairuoti traktorių. Pėsčias, su sąsiuvinio lapu keturiasdešimt kilometrų mišku nukulniavo į kursus. Viename suole mokėsi su kitu tremtiniu – iš Joniškio krašto kilusiu kunigu Jonu Augustausku. Dar ne vieną pavasarį galingoji Angara plukdė ledus, kol leido atsisėsti prie tikro - geležiniais ratais plūgą tempusio traktoriaus vairo. Net ir naktimis dirbo kaip sau. Gal todėl traktorių brigados brigadininkas naktimis atjojęs arkliu , žadinęs miegančius vyrus, puodžiūniečio arimuose retai pasirodydavo. Šitas dirbs iki naujos pamainos. „Duokš, kepurę, vienas „liucifierius“ nusibaigė,“- generalisimo netektį pranešęs brigadininkas, paleido ratu žinią apstulbintiems, bet puodžiūniečio beretėn dosniai byrėjusius „šermenims“ rublius.

    Kai gavo pranešimą, jog gali grįžti į Lietuvą, be teisės apsigyventi gimtinėje, tą pačią diena norėjo viską mesti. „Gerai dirbi, duosime tau naują, guminiais ratais „Belarusą“,- tik tu pasilik pas mus“,- gundė nagingą mechanizatorių vietos valdžia.

    „Apipilkit auksu – išlysiu, grįšiu į Lietuvą!“,- Tėvynės ilgesys kaip ant sparnų nešė gimtinėn. DOVYDIŠKIO MTS - O ELEKTRIKAS, DAUGIAKAUŠIO MAŠINISTAS

    Sūnus – Virgis - rajono savivaldybei pavaldžios institucijos darbuotojas, dukra Violeta – gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, trečioji darbuojasi Šiaulių rajone.

    Bronius Strazdas didžiuojasi Lietuvoje likusiais vaikais, o šie sudėtingais gyvenimo keliais ėjusiu, bet meilę ir pagarbą Tėvynei išsaugojusiu tėvu.

    Už viską gyvenimą labiausiai vertina tikrą, ne apsimestinį nuoširdumą. Kai atsisakė priimti į besikuriantį kolūkį, neregistruotų, be pastogės likusių tremtinių šeimą su vaikais savo sodyboje priglaudė Puodžiūnų pakraštyje gyvenę Šeperauskai.

    Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios šventoriuje, „Tremtinių atminties“ sienoje, vienas akmuo įmūrytas Sibiro vargus patyrusiai Strazdų giminei

    „Ateik pas mus dirbti - tokie vyrai reikalingi“,- netikėta pažintis ne vieneriems metams suvedė su tuometiniu Dovydiškio (šalia Mūravoto, Linkuvos sen.) mašinų – traktorių stoties direktoriumi dirbusiu rusu Titovu.

    Vadovo palaikymas ir pasitikėjimas, elektros jėgainės mašinisto ir įrankinės vedėjo pareigos, o svarbiausia naujausia tuometinė MTS-o parke turima technika padėjo atgauti pasitikėjimą. Kai naikino šią struktūrą, - Dovydiškyje buvusią techniką perdavė Žeimelio stočiai.

    Vėliau – ketvirtis amžiaus melioracijoje – plušant daugiakaušio ekskavatoriaus mašinistu. Abiejų rankos pirštų neužtektų suskaičiuoti laukams, kuriuos numelioravo Broniaus Strazdo brigados „zimagorai.“

    Sodybos gražiausiame kambaryje – Lietuvos Trispalvė. Valstybės atkūrimo dieną vėliava iškilmingai plevėsuos Vaškų gatvėje, kur įsikūrusi Sibiro toliuose užgrūdintas, tikėjimą ir žmoniškumą išsaugojęs, humoro jausmo nepraradęs Bronius Strazdas.

    Algis Padora

    • „APIPILKIT AUKSU, VIS TIEK GRĮŠIU Į LIETUVĄ!...“//„Auksinė varpa“, 2020 m. vasario 15 d.

    Šaltiniai

    http://lietuvai.lt/w/images/3/3c/SIBIRO_TREMTIS_1949_M._%E2%80%9EAU%C5%A0TA_AU%C5%A0RA%E2%80%9C.pdf

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Aleksas Pašuškevičius – autorius – 50% (+10485-0=10485 wiki spaudos ženklai).
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 50% (+10466-8=10458 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+53-0=53 wiki spaudos ženklai).