Bronius Untulis

Bronius Untulis (1883 m. spalio 4 d. Rumšaičiuose, Skuodo rajonas – 1977 m. sausio 28 d. Vilniuje) – Lietuvos pedagogas, kultūros veikėjas ir istorikas.

Biografija

Gimė valstiečių šeimoje, brolis Matas Untulis užaugo ir taip pat tapo iškilia asmenybe, politiniu ir visuomenės veikėju. Br. Untulis mokėsi Liepojos gimnazijoje, už draudžiamos lietuviškos literatūros platinimą moksleivių tarpe buvo kalintas šio miesto kalėjime. Po gimnazijos baigimo 1903 m. studijavo istoriją, ekonomiką ir filologiją Krokuvoje, Berne ir Berlyne. 1910 m. Renavo, Sedos ir Šačių apylinkėse rinko žemaičių tautosaką. 1912 m. baigęs Kijevo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, mokytojavo Vilniaus, Telšių, Vitebsko ir Voronežo gimnazijose. 1918–1940 m. – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas, 1940–1941 m. – jos direktorius. 1937–1939 m.; 1940–1941 m. ir 1944–1950 m. dėstė Vilniaus universitete. Paskutinė darbovietė – Vilniaus pedagoginis institutas.

Lietuvių mokslo draugijos narys, jos leidinio „Lietuvių tauta“ bendradarbis. Rašė ir į dienraštį „Vilniaus balsas“. Bronius Untulis buvo Švietimo draugijos „Kultūra“ vienas iš steigėjų ir pirmasis jos pirmininkas (1927 m.), taip pat 1935 m. išrinktas Vilniaus lietuvių sporto klubo pirmuoju vadovu. Rėmė pogrindyje dirbusius komunistus, kartu su broliu Matu padėjo politiniams kaliniams.

„Vadovėlis lietuvių kalbos pasimokyti“, 1920 m.
„Viduriniai amžiai“ (vadovėlis), 1922 m.
„Naujieji laikai“ (vadovėlis), 1926 m.
„Skaityk mane. Aš viską žinau“ (enciklopedinis žinynas, nuo A iki Kvorumas), 1927 m.
„Lietuvių kalbos vadovėlis kitataučiams“, 1940 m.

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.