Bruno Kalniņš

Brunas Kalninis latv. Bruno Kalniņš
Vaizdas:GeneralKalnins.jpg
Gimė	1899 m. gegužės 7 d. Tukumas, Latvija
Mirė	† 1990 m. kovo 26 d. Stokholmas, Švedija
Veikla	darbininkų judėjimo veikėjas
Partija	1918 m. Latvijos socialdemokratų darbininkų partija

Brunas Kalninis (latv. Bruno Kalniņš ; 1899 m. gegužės 7 d. Tukume – 1990 m. kovo 26 d. Stokholme) – Latvijos ir tarptautinio darbininkų judėjimo veikėjas.

Biografija

Mokslai

Vaikystėje gyveno Žagarėje, pradžios mokslus ėjo Ciūriche, nuo 1906 m. Berlyne. Nuo 1909 m. mokėsi Dubultų gimnazijoje, 1916 m. baigė Helsingforso Aleksandro gimnaziją, 1916–1917 m. studijavo teisę Peterburgo universitete, 1937 m. baigė Latvijos universitetą, nuo 1956 m. filosofijos daktaras.

Politinė veikla

Nuo 1913 m. Latvijos socialdemokratų partijos jaunimo organizacijos narys. 1917 m. įkūrė Latvijos socialdemokratų jaunimo sąjungą ir 1917–1922 m. buvo jos pirmininkas. 1918–1930 m. Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos CK narys, 1918–1925 m. partijos sekretorius.

1918 m. išrinktas Rygos darbininkų deputatų tarybos ir jos Vykdomojo komiteto nariu, dirbo tarybos leidinio „Zinotājs“ redaktoriumi, taip pat laikraščio „Brīvais Strēlnieks“ (Laisvasis šaulys) redakcijoje. 1918 m. išrinktas Tautos tarybos nariu.

Po 1919 m. balandžio 16 d. pučo suformavo Liepojos apsaugos (šaulių) kuopą, kuri įsiliejo į Balodžio pulką, vėliau organizavo dvi Rygos kuopas. Rygoje organizavo Tautos tarybos darbo atgaivinimą. 1919 m. spalio 7 d. – lapkričio 11 d., vadovaudamas armijos štabo operatyviniam skyriui, dalyvavo kovose prieš bermontininkus. Visų keturių Latvijos Saeimų narys. 1929–1930 m. tarnavo kariuomenėje rezervo leitenantu.

Spaudos ir sporto darbuotojas

1920–1922 m. redagavo „Darba jaunatne“, 1921–1922 m. Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos CK „Žinias“, 1924–1925 m. – žurnalą „Strādnieku sports“ (Darbininkų sportas), 1925–1926 m. – „Latvijas strādnieku sports“, 1926–1927 m. „Strādnieku sports un sargs“. 1921 m. įkūrė darbininkų sporto draugiją, vėliau pavadintą „Strādnieku sports un Sargs“, 1925–1934 m. šios draugijos pirmininkas. 1925–1940 m. buvo Socialistinio darbininkų sporto Internacionalo biuro narys.

Opozicijoje

Po valstybės perversmo 1934 m. gegužės 16 d. suimtas, suimamas šovė iš revolverio ir tai buvo vienintelis šūvis perversmo metu. 1935 m. vasario 18 d. karo teismo nuteistas 4 metams pataisos darbų, bausmė sumažinta iki 3 m., bet, 1936 m. lapkričio 2 d. reikalaujant Skandinavijos šalių vyriausybėms, paleistas.

Išėjęs į laisvę įsteigė Latvijos socialdemokratinę darbininkų ir valstiečių partiją. 1937 m. baigė Latvijos universitetą ir emigravo į Suomiją, kur iki 1939 m. dirbo Ispanijos Respublikos diplomatinėje tarnyboje spaudos atašė. Už tai 1939 m. lapkričio 2 d. Latvijos ministrų kabineto sprendimu jam buvo atimta Latvijos pilietybė.

Po bolševikų okupacijos 1940 m. liepos 3 d. grįžo į Latviją, jam buvo siūloma vadovauti Latvijos komunistų partijai, bet jis atsisakė. Latvijos liaudies armija jam suteikė generolo laipsnį, jis paskirtas armijos Kultūros ir propagandos valdybos viršininku, bet, 1940 m. spalio 1 d. Latvijos armiją įjungus į Raudonosios armijos sudėtį, iš pareigų atleistas, kurį laiką dirbo Karo ministerijos sekretoriate. 1940 m. gruodžio – 1941 m. birželio mėn. Latvijos universiteto tarptautinės teisės docentas.

Latviją užėmus hitlerininkams, 1941 m. liepos 12 d. aizsargų areštuotas. 1942 m., išėjęs į laisvę, atnaujino LSDDP veiklą. Nuo 1943 m. rugpjūčio 13 d. atstovavo LSDDP Latvijos Centrinėje taryboje, vadovavusioje Latvijos pasipriešinimui, buvo išrinktas jos pirmininko pavaduotoju. 1943–1944 m. dirbo pogrindyje, 1944 m. liepos 12 d. suimtas ir kartu su LCT pirmininku Konstantinu Čakste uždarytas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, vėliau – Štuthofo koncentracijos lagerio kalinys.

Emigracijoje

Išlaisvintas išvyko į Švediją. 1945 m. rugpjūčio 14 d., kartu su kitais socialdemokratais, Švedijoje įkūrė socialdemokratų klubą, redagavo LSDSP žurnalą „Brīvība“ (Laisvė), išrinktas LSDDP Užsienio komiteto pirmininku. 1946 m. išrinktas LCT Švedijos grupės pirmininku, juo buvo iki grupės panaikinimo 1951 m.

1945–1970 m. dirbo Stokholmo universitete. 1954 m. įgijo Švedijos pilietybę. 1945–1955 m. daugelyje tarptautinių renginių perskaitė apie 150 paskaitų apie Pabaltijo valstybes.

1960–1970 m. dirbo Švedijos aukštojoje karališkojoje mokykloje ir Užsienio politikos institute. 1964–1966 m. gavęs Fordo stipendiją, dirbo Harvardo universiteto Rusijos institute. 1970–1976 m. Stokholmo Baltijos instituto valdybos pirmininkas. 1976 m. gavo Švedijos rašytojų sąjungos stipendiją parašyti savo memuarus, 1983 m. išleista jų pirmoji dalis „Vēl cīņa nav galā (1899–1920)“. Daugelio politinių ir mokslinių darbų autorius.

1947–1986 m. atstovavo Latvijai Londone įsikūrusioje Rytų ir Vidurio Europos socialistų unijoje, 1961–1986 m. buvo jos pirmininkas ir atstovavo uniją Socialistų Internacionale. Nuo 1983 m. SI Garbės pirmininkas.