Codex Eyckensis

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Enciklopedijos projekte.

Codex Eyckensis – aštuntojo amžiaus rankraščių rinkinys-evangelijų knyga, sudaryta iš dviejų rankraščių, sudariusių konvoliutą, kuris, manoma, buvo pradėtas rinkti dvyliktajame amžiuje ir baigtas 1988 m. „Eyckensis“ rankraščių rinkinys yra seniausia knyga Belgijoje. Nuo aštuntojo amžiaus ji buvo laikoma ir saugoma dabartinėje Maseiko miesto teritorijoje. Knyga greičiausiai buvo parašyta Echternacho vienuolyno skriptoriume.

A ir B rankraščių aprašymai

„Eyckensis“ rankraščių rinkinį sudaro dvi evangelijos, parašytos ant 244 x 183 mm dydžio 133 pergamento lapų.

Full-page evangelist portrait and canon tables in the Codex Eyckensis A.

Pirmasis rankraštis (A rankraščių rinkinys) nėra užbaigtas. Jį sudaro penki puslapiai, įžanginė dalis su evangelisto portretu (spėjama, kad tai šventasis Matas) bei nepilnas aštuonių kanonų lentelių rinkinys. Evangelisto portretas nutapytas itališkuoju-bizantiškuoju stiliumi, kuris neabejotinai siejasi su šiuo metu Vatikano bibliotekoje laikomomis Barberini evangelijomis (Barberini Lat. 570). Portretas įrėmintas anglosaksų stiliaus pynėmis puoštame rėme, kurį galima prilyginti Lindisfarno evangelijose matomiems dekoratyviniams elementams.

Kanonų lentelėse pateikiama atitinkamų ištraukų keturiose evangelijose apžvalga. Dėl to kanonų lentelės naudojamos kaip turinys ir rodyklė, palengvinanti paiešką tekstuose. A rankraščio kanonų lentelės yra dekoruotos kolonomis ir arkadomis, keturių evangelistų simboliais bei šventųjų portretais.

Antrajame rankraštyje (B rankraščių rinkinyje) yra visas dvylikos kanonų lentelių rinkinys ir visi keturi evangelijų tekstai. Kanonų lenteles puošia kolonos ir arkados, apaštalų paveikslai ir evangelistų simboliai. Evangelijų tekstai parašyti užapvalintais salinio stiliaus minuskulais, būdingais septintojo ir aštuntojo amžiaus britų ir airių rankraščiams, tačiau toks stilius buvo naudojamas ir žemyninėje Europoje. Kiekvieno skyriaus pirmoji raidė yra didžioji ir pagražinta raudonais bei geltonais taškais. Tekstus perrašė tas pats perrašinėtojas.

Evangelijos tekstas yra Vulgatos versija, kurios didžiąją dalį išvertė šventasis Jeronimas (Jeronimas iš Stridono, 347–420 m. po Kr.). Šiame tekste taip pat yra įvairių papildymų ir pakeitimų. Panašias evangelijų tekstų versijas galima rasti Kelso evangelijoje (Dubline, Trejybės koledže, ms 58), Armos evangelijoje (Dubline, Trejybės koledže, ms 52) ir Echternacho evangelijose (Paryžius, Nacionalinėje Prancūzijos bibliotekoje, ms Lat. 9389).

Istorija (kilmė – 20-asis amžius)

The Codex Eyckensis displayed in the St Catherine’s Church in Maaseik

Aštuntajame amžiuje parengtas rankraščių rinkinys iš pradžių buvo saugomas Aldeneiko benediktinų vienuolyne, įkurtame 728 m. po Kr. Merovingų kilmingieji Denaino lordas  Adelardas ir jo žmona Grinuara šį vienuolyną „nedideliame ir nenaudojamame miške“ šalia Maso upės įkūrė savo dukterims Harlindis ir Relindis. Vienuolynas pavadintas „Eyke“ (ąžuolas) dėl šalia augusių ąžuolų. Vėliau, plečiantis netoliese esančiam „Nieuw-Eyke“ („naujasis ąžuolas“, šiuo metu Maseikas) kaimui ir didėjant jo svarbai, kaimo pavadinimas buvo pakeistas į Aldeneiką („senasis ąžuolas“). Šventasis Vilibrordas Harlindis paskyrė pirmąja šios religinės bendruomenės abate. Po jos mirties šventasis Bonifacijus jos įpėdine paskyrė seserį Relindis.

„Eyckensis“ rankraščių rinkinys vienuolyne buvo naudojamas mokymuisi bei Kristaus mokymams skelbti. Manoma, kad abi evangelijas, kurios dabar sudaro „Eyckensis“ rankraščių rinkinį, iš Echternacho vienuolyno į Aldeneiką atgabeno šventasis Vilibrordas.

Du rankraščiai buvo sujungti į vieną. Tai greičiausiai įvyko dvyliktajame amžiuje.

1571 m. Aldeneiko vienuolynas buvo apleistas. Dešimtojo amžiaus viduryje benediktinų vienuoles pakeitė kanauninkų kolegija. Didėjant religinio karo grėsmei, kanauninkai prisiglaudė sienomis apsuptame Maseiko mieste. Kartu su savimi į Šv. Kotrynos bažnyčią jie pasiėmė bažnyčios turtus, įskaitant ir „Eyckensis“ rankraščių rinkinį.

Autorystė

Text folio in the Codex B

Daugybę amžių žmonės buvo įsitikinę, kad „Eyckensis“ rankraščius parašė Harlindis ir Relindis – vėliau kanonizuotos pirmosios Aldeneiko vienuolyno abatės. Jų hagiografiją devintajame amžiuje parašė vietinis kunigas. Šiame tekste minima, kad Harlindis ir Relindis taip pat parašė ir Mišiolą. Devintajame amžiuje dar labiau sustiprėjo šventųjų seserų relikvijų garbinimas, įskaitant „Eyckensis“ rankraščių rinkinį, kurį, kaip buvo manyta, parengė pačios seserys Harlindis ir Relindis.

Vis dėlto, tą neabejotinai paneigia paskutiniosios antrojo rankraščio eilutės: Finito volumine deposco ut quicumque ista legerint pro laboratore huius operis depraecentur (Šios knygos pabaigoje prašau visų, kurie skaitė, pasimelsti už darbininką, kuris šį rankraštį parašė). Vyriškoji laborator (darbininkas) forma aiškiai parodo, kad rankraštį rašęs asmuo buvo vyras.

1994 m. Alberto Derolezo (Gento universitetas) ir Nancy Netzero (Bostono kolegija) atlikta palyginamoji analizė parodė, kad A ir B rankraščiai buvo perrašyti tame pačiame laikotarpyje ir yra didelė tikimybė, kad abu jie buvo perrašyti Echternacho vienuolyno skriptoriume ir netgi gali būti, kad juos perrašė tas pats perrašinėtojas.

Bandymai konservuoti ir restauruoti 1957 m

1957 m. „Eyckensis“ rankraščių rinkinį konservuoti ir restauruoti pabandė Karlas Sieversas – restauratorius iš Diuseldorfo. Jis pašalino 18-ame amžiuje panaudotą raudono aksomo įrišimą ir visus rankraščio lapus įlaminavo mipofolija (angl. Mipofolie). Mipofolija yra polivinilo chlorido (PVC) folija, iš išorės plastifikuota dioktilo ftalatu. Bėgant laikui ši folija išskyrė hidrochloro rūgštį, kuri paveikė pergamentą, o pati folija pageltonavo. Pergamento skaidrumas ir spalva pasikeitė, o folijoje esančių polimerų paveiktas pergamentas tapo trapus. Po įlaminavimo Sieversas bandė gelbėti rankraščių rinkinį. Tą darydamas jis atpjovė folijos kraštus, todėl rankraščio fragmentai buvo prarasti.

Detail from the Codex B

Kitu restauravimo bandymu, vykusiu 1987–1993 m., mipofolijos laminatą kruopščiai pašalino Belgijos Karališkojo kultūrinio paveldo instituto komanda, kuriai vadovavo chemikas dr. Janas Woutersas. Pašalinus laminatą, lapai buvo restauruojami taikant novatorišką pergamento lapų sutvirtinimo metodą. Po restauracijos du rinkinio rankraščiai buvo surišti atskirai.

Dokumentavimas ir skaitmeninimas 

Seniausi fotografiniai „Eyckensis“ rankraščių rinkinio dokumentai siekia maždaug 1916 m. (Bildarchiv Marburg). Restauruojant rankraščius nufotografavo Belgijos Karališkasis kultūrinio paveldo institutas (KIK–IRPA). Tiksli kopija išleista 1994 m.

2015 m. Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo parengta skaitmeninė „Eyckensis“ rankraščių rinkinio forma. Ją parengė „Imaging Lab and Illuminare“ – Viduramžių meno tyrimo centras, Leveno katalikiškajame universitete. Projektui vadovavo prof. Lieve Watteeuw. Bendradarbiaujant su LIBIS (Leveno katalikiškuoju universitetu), internete paskelbti didelės skiriamosios gebos vaizdai.

1986 m. „Eyckensis“ rankraščių rinkinys buvo pripažintas saugomu nekilnojamuoju paveldu. 2003 m. „Eyckensis“ rankraščių rinkinys pripažintas flamandų šedevru.

Naujausi tyrimai

2016–2017 m. „Illuminare“ (Viduramžių meno tyrimo centras, Leveno katalikiškasis universitetas) tyrėjų komanda (prof. Lieve Watteeuw) ir Belgijos Karališkasis kultūrinio paveldo institutas (dr. Marina Van Bos) dar kartą imsis „Eyckensis“ rankraščių rinkinio tyrinėjimų.

Daugiau informacijos rasite:

-     www.codexeyckensis.be

-     „Book Heritage Lab“, Leveno katalikiškasis universitetas

-     Belgijos Karališkasis kultūrinio paveldo institutas (KIK-IRPA)

External links

• The Codex Eyckensis on www.codexeyckensis.be
• The Codex Eyckensis, online high-resolution images on LIBIS
• The Codex Eyckensis on Erfgoedplus
• The Codex Eyckensis on www.museamaaseik.be
• The Codex Eyckensis on Europeana
• The Codex Eyckensis in the early 20th century in the Marburg Bildarchiv, Deutsches Dokumentationszentrum für Kunstgeschichte
• The Codex Eyckensis before and after the restoration in the late 20th century, on the Royal Institute for Cultural Heritage website

Bibliography

Coenen, J. (1921) Het oudste boek van België, Het Boek 10, pp. 189–194.

Coppens, C., A. Derolez en H. Heymans (1994) Codex Eyckensis: an insular gospel book from the abbey of Aldeneik, Antwerpen/Maaseik, facsimile.

De Bruyne, D. (1908) L'évangéliaire du 8e siècle, conservé à Maeseyck, Bulletin de la Société d’Art et d’Histoire du Diocèse de Liège 17, pp. 385–392.

Dierkens, A. (1979) Evangéliaires et tissus de l’abbaye d’Aldeneik. Aspect historiographique,  Miscellanea codicologica F. Masai Dicata (Les publications de Scriptorium 8), Gent, pp. 31-40.

Falmagne, T. (2009) Die Echternacher Handschriften bis zum Jahr 1628 in den Beständen der Bibliothèque nationale de Luxembourg sowie Archives diocésaines de Luxembourg, der Archives nationale, der Section historique de l' Institut grand-ducal und des Grand Séminaire de Luxembourg, Wiesbaden, Harrassowitz Verlag, 2 Banden: 311pp. + [64] ill., 792pp.

Gielen J. (1880) Le plus vieux manuscrit Belge, Journal des Beaux-Arts et de la Littérature 22, nr. 15, pp. 114–115.

Gielen, J. (1891) Evangélaire d’Eyck du VIIIe siècle, Bulletin Koninklijke Commissie voor Kunst en Oudheden 30, pp. 19-28.

Hendrickx, M. en W. Sangers (1963) De kerkschat der Sint-Catharinakerk te Maaseik. Beschrijvende Inventaris, Limburgs Kunstpatrimonium I, Averbode, pp. 33-35.

Mersch, B. (1982) Het evangeliarium van Aldeneik, Maaslandse Sprokkelingen 6, pp. 55-79.

Netzer, N. (1994) Cultural Interplay in the 8th century and the making of a scriptorium, Cambridge, Cambridge University Press, 258pp.

Nordenfalk, C. (1932) On the age of the earliest Echternach manuscripts, Acta Archeologica, vol. 3, fasc. 1, Kopenhagen: Levin & Munksgaard, pp. 57-62.

Schumacher, R. (1958) L’enluminure d’Echternach: art européen, Les Cahiers luxembourgeois, vol. 30, nr. 6, pp. 181–195.

Spang, P. (1958) La bibliothèque de l’abbaye d’Echternach, Les Cahiers luxembourgeois, vol. 30, nr. 6, pp. 139–163.

Talbot, C.H. (1954) The Anglo-Saxon Missionaries in Germany. Being the Lives of SS. Willibrord, Boniface, Sturm, Leoba and Lebuin, together with the Hodoeporicon of St. Willibald and a selection of the Correspondence of Boniface, [vertaald en geannoteerd], Londen-New York, 1954, 234pp.

Verlinden, C. (1928) Het evangelieboek van Maaseik, Limburg, vol. 11, p. 34.

Vriens, H. (2016) De Codex Eyckensis, een kerkschat. De waardestelling van een 8ste eeuws Evangeliarium in Maaseik, onuitgegeven master scriptie Kunstwetenschappen, KU Leuven.

Wouters, J., G. Gancedo, A. Peckstadt, en L. Watteeuw, L. (1990) The Codex Eyckensis: an illuminated manuscript on parchment from the 8th century: Laboratory investigation and removal of a 30 year old PVC lamination, ICOM triennial meeting. ICOM triennial meeting. Dresden, 26-31 August 1990, Preprints: pp. 495–499.

Wouters, J., G. Gancedo, A. Peckstadt en L. Watteeuw (1992) The conservation of the Codex Eyckensis: the evolution of the project and the assessment of materials and adhesives for the repair of parchment, The Paper Conservator 16, pp. 67-77.

Wouters, J., A. Peckstadt en L. Watteeuw (1995) Leafcasting with dermal tissue preparations: a new method for repairing fragile parchment and its application to the Codex Eyckensis, The Paper Conservator 19, pp. 5-22.

Wouters, J., Watteeuw, L., Peckstadt, A. (1996) The conservation of parchment manuscripts: two case studies, ICOM triennial meeting, ICOM triennial meeting. Edinburgh, 1-6 September 1996, London, James & James, pp. 529–544.

Wouters, J., B. Rigoli, A. Peckstadt en L. Watteeuw, L. (1997) Un matériel nouveau pour le traitement de parchemins fragiles, Techné: Journal of the Society for Philosophy and Technology, 5, pp. 89-96.

Zimmerman, E.H. (1916) Vorkarolingische Miniaturen, Deutscher Verein für Kunstwissenschaft  III, Sektion, Malerei, I. Abteilung, Berlin, pp. 66-67; 128; 142–143, 303–304.

---