Džomolungma

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Koordinatės:27°59′N 86°56′E / 27.983°N 86.933°E / 27.983; 86.933

Everestas

Džomolungma, taip pat vadinama Everestu arba Samargatha (nep. सगरमाथा ) – aukščiausias Žemės kalnas, virš jūros lygio iškylantis 8848 m[1]. Kalnas priklauso Himalajų kalnyno Mahanlangūro Himalo kalnagūbriui, skiriančiame Nepalą nuo autonominės Kinijos Tibeto srities. Nepalo pusėje šalia Džmolungmos įsikūręs Samargathos nacionalinis parkas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kartu su Himalajų kalnynu Džomolungma įtraukta į pavojuje esančių unikalių gamtos objektų sąrašą.

Kalno vardai

Džomolungma tibetiečių kalboje reiškia „Visatos motina“ arba „Deivė pasaulio motina“. Kinai šį kalną vadina Žumulangma Feng (tibetietiško pavadinimo transkripcija) arba Šengmu Feng. Praėjusiojo amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Nepalo valdžia davė kalnui oficialų nepalietišką vardą Samargatha.

Anglišką pavadinimą Everestas (Mount Everest) kalnui suteikė Karališkoji geografijos taryba 1865 m. Jis buvo pavadintas sero Džordžo Everesto, vieno iš pirmųjų kalno tyrinėtojų, garbei. Tiesa, pats seras Everestas savo pavardę tardavo „Ivrist“ – visiškai skirtingai, nei dabar skamba kalno vardas.

Everesto viršukalnės susidarymo priežastys

Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2400 km. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Tarp jų yra aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas – Džomolungma.

Yra kelios svarbiausios priežastys, kurios lėmė tai, jog Džomolungmos viršukalnė iškilo į rekordinį aukštį. Visų pirma tai, kad Himalajai yra alpidų – neseniai vykusio ir gal tebevykstančio raukšlėjimosi bei aktyvaus kilimo zonoje. Tai jiems „leido” pakilti iki 4-6 kilometrų (tokį aukštį pasiekia Alpių, Kaukazo ir kitų alpiškų kalnų viršūnės). Didelę įtaką taip pat turėjo Indostano pusiasalio tektoninės plokštės dreifas iš pietų pusrutulio ir jos „stuktelėjimas” į Eurazijos „paširdžius”. Po to stuktelėjimo tebevyksta stiprus šios plokštės spaudimas Eurazijos plokštei, kuris ir padarė Himalajus Himalajais – 7-8 km aukščio milžinkalniais, iškėlė unikalią savo dydžiu bei aukščiu Tibeto plokštikalnę. Bet kodėl Džomolungma kyla vos ne į 9 km svaigybę? Matyt todėl, kad jos viršūnės nebesuspėja nugraužti egzogeniniai procesai. Vėlgi, nebespėja todėl, kad tokiame aukštyje labai mažai drėgmės (o jei ir yra, tai ji niekada nevirsta vandeniu) – pagrindinio denudacijos įrankio. Taigi, čia beveik nevyksta cheminė erozija. Fizinei erozijai vykti taip pat nepalanku, nes temperatūros svyravimai čia nėra labai dideli. Lieka stiprus vėjas ir ledynai. Jie matyt ir yra vienas svarbiausių egzogeninių veiksnių, žeminančių aukštąsias viršūnes. Tačiau vėlgi, nors vėjo greitis ir didelis, jis neša labai praretėjusį orą ir jo spaudimas nėra labai stiprus. Stiprūs vėjai nupučia sniegą nuo aukščiausių iškilimų į jų papėdes ir tik ten yra palankios sąlygos susidaryti ledynams. Taigi, jie graužia Džomolungmos šlaitus, sudarydami stačiašlaičius cirkus ir tarp jų stūksantį karlingą – viršūnę. Na o nuo tų sienų ir viršūnės, kartu su sniego griūtimis lekia ir akmenys. Bet, žinoma, tokiame aukštyje ir šaltyje čia viskas vyksta lėtai.

Ekspedicijos į aukščiausią pasaulio viršukalnę

Į Everestą paprastai kopiama du kartus per metus, dažniausiai pavasarį gegužės mėn. prieš vasaros musonų pradžią ir kartais rudenį, spalio – lapkričio mėn.

Pirmąsias ekspedicijas į Everstą surengė anglai 1921 m., vadovaujant garsiam alpinistui George Mallory. Buvo išžvalgytas šiaurinis šlaitas ir įkopta iki 7007 m. aukščio. 1924 m. ekspedicijos metu birželio 8 d. G. Mallory ir A. Irvine bandė šturmuoti viršūnę šiauriniu šlaitu, bet atgal negrįžo. 1999 m. gegužės 1 d. Mallory ir Irivne paieškos ekspedicija aptiko G. Mallory kūną šiauriniame šlaite 8155 m. aukštyje. Aiškių įrodymų, kad alpinistai pasiekė viršūnę nėra. 1933 ir 1936 m. buvo dar du nesėkmingi bandymai pasiekti viršūnę šiauriniu šlaitu nuo Tibeto pusės. 1950 m. Kinijai pradėjus kontroliuoti Tibetą, buvo uždraustos užsienio šalių ekspedicijos nuo šiaurinės pusės.

1950 m. įvyko pirmoji žvalgybinė Everesto ekspedicija pietiniu šlaitu iš Nepalo, ir šie maršrutai iki šiol dažniausiai pasirenkami kopiant į viršūnę. 1952 m. šveicarų ekspedicija perkopė Khumbu ledyną ir pasiekė Pietų balną (7986 m.), o R. Lambert ir šerpas Tenzing Norgay pasiekė 8595 m. aukštį.

1953 m. britų ekspedicijos (vad. John Hunt) metu gegužės 29 dieną 11 val. 30 min. pirmieji Everesto viršūnę pietiniu šlaitu pasiekė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmund Percival Hillary ir šerpas Tenzing Norgay. J. Hunt ir E. Hillary po šios ekspedicijos buvo suteikti sero titulai.

1978 m. gegužės 8 d. italų alpinistas Reinhold Messner ir austras Peter Habeler pirmieji įkopė į Everestą pietiniu šlaitu nenaudodami papildomo deguonies. 1980 m. rugpjūčio 20 d. Reinhold Messner įkopė į Everestą vienas ir be deguonies aparato vienu iš sudėtingiausiu šiaurinės pusės maršrutu.

Jauniausias į Everestą įkopęs alpinistas yra amerikietis Jordan Romero, kuris 2010 m. gegužės 22 d. pasiekė viršūnę būdamas 13 metų. 76 metų nepalietis Minas Bahaduras Sherchanas yra vyriausias į aukščiausią pasaulio kalną įkopęs žmogus, tai atlikęs 2008 m. 49 metų nepalietis Appa Sherpa pasiekė pasaulio rekordą 2009 m. 19-ąjį kartą įkopęs į Everestą. Pirmoji moteris, 1975 m. gegužės 16 d. įkopusi į Everesto viršūnę, buvo japonė Junko Tabei.

Iki 2007 m. pabaigos buvo įvykę 3679 sėkmingi Everesto užkopimai ir į viršūnę buvo užkopę 2436 alpinistai. Tačiau net 216 alpinistų žuvo, bandydami užkopti ar besileisdami nuo aukščiausios pasaulio viršūnės.

Lietuvių kopimai

1992 m. rudenį buvo suorganizuota pirmoji pasaulio lietuvių ekspedicija į Himalajus. Buvo pabandyta įkopti į Everestą iš šiaurinės pusės, per Tibetą. Alpinistai Vilius Šaduikis ir Vladas Vitkauskas pasiekė 7800 m. aukštį, tačiau pasiekti viršūnę sutrukdė labai blogos oro sąlygos.

Pirmasis lietuvis įkopęs į aukščiausio pasaulio viršukalnę (1993 m. gegužės 10 d.) yra Vladas Vitkauskas. Jis Everesto viršūnę pasiekė prisijungęs prie Nepalo moterų ekspedicijos.

Antrasis Everesto viršūnę pasiekęs (2003 m. gegužės 22 d.) lietuvis ir pirmasis, įkopęs iš šiaurinės Tibeto pusės – Saulius Vilius, Estijos alpinistų ekspedicijos sudėtyje. Šią ekspediciją S. Vilius skyrė lietuvių keliautojo ir antropologo Antano Poškos 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai ir penkiasdešimtmečiui, kai į Everesto viršūnę buvo įkopta pirmą kartą.

2007 m. gegužės 15 d. Everesto aukštumas įveikė Aldas Baltutis, o gegužės 21 d. – Darius Vaičiulis.

Šaltiniai


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Džomolungma – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 102% (+12253-225=12028 wiki spaudos ženklai).