Giordano Bruno

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Džordanas Bruno)
Džordanas Bruno

Džordanas Bruno (it. Giordano Bruno; tikr. vardas Filippo, 1548 m. Nola, Neapolio karalystė – 1600 m. vasario 17 d. Romoje, Popiežiaus valstybėje) – žymus italų Renesanso laikotarpio Dominikonų vienuolis, filosofas, teologas, matematikas ir astronomas, panteizmo atstovas. Jo kosmologinės teorijos sekė Mikalojaus Koperniko (Mikolaj Kopernik) modeliu, kuris Saulę identifikavo tik kaip vieną iš daugybės danguje nepriklausomai judančių kūnų. Bruno paskelbė sensacingas hipotezes, teigiančias, kad Visata yra begalinė su visur vienodai galiojančiais dėsniais, o žvaigždės, matomos naktį, yra tokios pat kilmės kaip ir Saulė, todėl Saulė jokiu būdu negali būti Visatos centru. Už laisvai reiškiamas mintis ir modernias mokslines pažiūras, kurios neatitiko tuometinių religinių dogmų, inkvizicija jį paskelbė eretiku, ilgai kalino ir tardė, kol galiausiai nuteisė mirties bausme sudeginant ant laužo. Naujausi tyrinėjimai teigia, kad esminis dalykas, dėl kurio filosofą persekiojo inkvizicija, buvo ne jo skelbta Visatos samprata, o panteistinės pažiūros, kurios niekaip nesutapo su Katalikų pasaulio sutvėrimo ir Dievo egzistavimo traktavimu.[reikalingas šaltinis] Tik praėjus keliems šimtmečiams, Džordano Bruno vardui buvo sugrąžinta derama šlovė: imta vertinti jo indėlį ne tik į astronomiją, bet ir į įvairias kitas mokslo sritis. 1889 m. bausmės vietoje pastatytas paminklas, vaizduojantis Bruno visu ūgiu, o paminklo apačioje iškaltas užrašas: „Džordano Bruno - nuo amžiaus, kurį jis numatė, toje vietoje, kur buvo uždegtas laužas“.

Paminklas, skirtas Džordano Bruno atminimui, Gėlių aikštė, Roma

Biografija

Ankstyvieji metai, 1548–1576.

Filipas Bruno gimė 1548 metais kario Džovanio Bruno (Giovani Bruno) šeimoje, Noloje, tuometinėje Neapolio karalystėje. Sulaukusį vos 11 metų tėvai išsiuntė jį į Neapolį studijuoti literatūrą, logiką ir dialektiką. Būdamas septyniolikos Bruno įstojo į vietinį Dominikonų vienuolyną, kuriame užsiregistravo tokiu pat vardu, kaip ir buvęs jo metafizikos mokytojas – Džordanas. Nuo pat studijų pradžios Bruno išsiskyrė neeiliniais gabumais. Studijuodamas jis dažnai keliaudavo į Romą, kur popiežiui ir kardinolams demonstruodavo savo atminties meno sugebėjimus. Būdamas dvidešimt ketverių, 1572 metais, Bruno įgijo Dominikonų ordino kunigo laipsnį. Nuo to laiko prasidėjo jo kelionės po Europą, išaugo ir susidomėjimas uždrausta literatūra, kuris vėliau ėmė kelti nemažų problemų.

Pirmieji klajonių metai, 1576–1583.

Pirmieji Džordano Bruno kelionių metai buvo labai intensyvūs. Pirmiausia keliavo į Genujos uostą Nolį, iš ten į Savoną, paskui į Turiną ir galiausiai į Veneciją, kur išleido savo darbą „Apie laiko ženklus“ (On the Signs of the Times). Iš Venecijos Bruno keliavo į Padują, kur draugai Dominikonai įkalbėjo jį vėl apsivilkti vienuolio apdarą. 1579 metais filosofas keliavo į Ženevą. Bruno dažnai keliaudavo ne vien savo valia: už išsakytą kritiką bei novatoriškas idėjas jam tekdavo bėgti iš vieno miesto į kitą. Dėl to, būdamas Ženevoje, savo saugumo sumetimais Bruno pradėjo rengtis beveik kaip „muškietininkas“: ėmė nešioti skrybėlę, apsiaustą, o prie diržo prisisegdavo špagą. Dėl tokio rengimosi stiliaus tik nedaugelis jį pažindavo. Viskas vystėsi pakankamai gerai, kol nepasirodė profesorių Antuaną De La Faje (Antoine De La Faye) kritikuojantis straipsnis. Bruno bei straipsnį spausdinęs žmogus buvo nedelsiant suimti.
Išvykęs į Prancūziją, Bruno pirmiausia apsistojo Lijone. Kiek vėliau persikėlė į Tulūzą, kur įgijo teologijos daktaro laipsnį bei studentams dėstė filosofiją. Kai tarp katalikų vėl užvirė kivirčai, Bruno persikėlė į Paryžių. Ten juo susidomėjo karalius Henris III (Henry III), su kurio pagalba 1582 metais Bruno išleido knygą „Idėjų šešėliai“ (On the Shadows of Ideas). Būdamas Paryžiuje Bruno rado ir kitų turtingų bei įtakingų globėjų. Tais pačiais metais pasirodė ir kitos Bruno knygos: atminties meną nagrinėjančios „Kirkės daina“ (Circe‘s Song) ir „Atminties menas“ (The Art of Memory) bei filosofinė komedija „Deglo nešėjas“ (The Torchbearer). Būtent šis, itin sėkmingas laikotarpis, pakylėjo Bruno į daug aukštesnius visuomenės sluoksnius.

Gyvenimas Anglijoje, 1583–1585.

Sulaukęs trisdešimt penkerių Bruno persikėlė gyventi į Angliją: pirmiausia apsistojo Londone, paskui Oksforde, bet dėl didelių ginčų su vietiniais profesoriais buvo priverstas grįžti į Londoną. Gyvendamas Anglijos sostinėje 1584 metais Bruno išleido vieną svarbiausių savo darbų – „Apie begalinę visatą ir pasaulius“ (On the Infinite Universe and Worlds). Anglijoje Džordano Bruno bandė įtikinti vyresniuosius Elžbietos rūmų pareigūnus Koperniko idėjų teisingumu, anot kurių, Saulė, o ne Žemė yra planetų sistemos centras. Tai buvo iki Galilėjui apibendrinant Koperniko doktriną. Anglijoje Bruno taip ir nepavyko paskleisti paprastos Koperniko sistemos: nei Šekspyras, nei Bekonas nepasidavė jo pastangoms, tvirtai laikydamiesi Aristotelio sistemos, jog Saulė yra viena iš planetų, besisukančių aplink Žemę. Tik gydytojas ir fizikas Viljamas Gilbertas (William Gilbert) patikėjo Koperniko sistema ir priėjo išvadą, kad Žemė yra didžiulis magnetas. Jis nustatė, kad judančią Žemę kontroliuoja magnetizmo jėgos. Nepaisant to, kad Bruno globojo aukščiausios Anglijos valstybės institucijos, jau po 2 metų (1585 m) jis buvo priverstas pabėgti į Prancūziją, kur jam netrukus buvo uždrausta vesti paskaitas.

Paskutiniai klajonių metai, 1585–1592.

Grįžęs į Paryžių Bruno rado įtemptą politinę situaciją. Negana to, 120 jo išleistų tezių, kritikuojančių Aristotelio gamtos mokslą, ir pamfletai prieš matematiką Fabricijų Mordente (Fabrizio Mordente) padidino jo priešininkų gretas. Dėl to, 1586 metais Bruno teko trauktis į Vokietiją. Nors jis negavo mokytojo darbo Marburge, Vitenberge jį aplankė sėkmė. Ten jis dvejus metus skaitė paskaitas apie Aristotelį. Tačiau pasikeitus intelektualiniam klimatui jam teko palikti Vitenbergą ir išvykti į Prahą, kur Rudolfas II (Rudolf II) bedarbiu tapusiam Bruno suteikė 300 talerių kreditą. Vėliau, trumpą laiką, filosofas profesoriavo Helmstete. Nepaisant daug varginančių kelionių, Bruno šiuo periodu išleido nemažai svarbių veikalų: „Apie magiją“ (On Magic), „Disertacija apie magiją“ (Theses on Magic), „Dėl vaizdų, ženklų ir idėjų kompozicijos“ (On the Composition of Images, Signs and Ideas).

Įkalinimas, teismas ir bausmė, 1592–1600.

Bronzinis liejinys, vaizduojantis Bruno teismą, Gėlių aikštė, Roma

1591 m. per Frankfurto knygų mugę Bruno gavo kvietimą iš jauno Venecijos aristokrato Džovanio Močenigo (Giovani Mocenigo) dėl atminties meno mokymų. Bruno persikėlė atgal į Italiją, trumpai dėstė matematiką Padujos universitete, kol galiausiai nusprendė priimti Močenigo kvietimą ir apsigyveno Venecijoje, Močenigo namuose, kur dirbo asmeniniu mokytoju. Tačiau netrukus Bruno ir Močenigo santykiai pablogėjo. 1592 m. gegužės 23 d. jaunasis aristokratas išsiuntė Venecijos inkvizitoriui savo pirmąjį skundą dėl Bruno. Vėliau Močenigo išsiuntė dar daugiau skundų, po kurių filosofas buvo suimtas ir įkalintas. Po keleto mėnesių iš Romos buvo gautas reikalavimas perduoti Bruno teismui Romoje. Visuomeninė kaltinamojo įtaka, erezijų skaičius ir pobūdis, kuriomis jis buvo įtariamas, buvo toks didelis, kad Venecijos inkvizicija neišdrįso pati pabaigti šį procesą. 1593 m. vasario 27 d. Bruno buvo pervežtas į Romą, kurios kalėjimuose jis praleido daugiau nei 6 metus, nesutikdamas pripažinti savo mokslinių ir religinių įsitikinimų klaidingais. 1600 m. sausio 20 d. Romos Popiežius patvirtino susirinkimo sprendimą ir nusprendė perduoti brolį Džordaną į pasaulietinės valdžios rankas. Inkvizicinis teismas pripažino Bruno „nesigailinčiu, užsispyrusiu ir nelanksčiu eretiku“. Filosofas prarado kunigo statusą ir buvo ekskomunikuotas. Galiausiai teismo procesas buvo perduotas Romos valdytojui, įpareigojant skirti Bruno „pačią gailestingiausią bausmę be kraujo praliejimo“, kas tuometinėje visuomenėje reiškė reikalavimą sudeginti ant laužo. Pasaulietinio teismo sprendimu 1600 m. vasario 17 d. Bruno buvo sudegintas Romos Gėlių aikštėje. Budeliai atvedė Bruno į bausmės vietą su žniaugu burnoje. Jis buvo pririštas geležine grandine prie stulpo, stovinčio vidury laužo ir pertemptas šlapiu skuduru, kuris dėl šilumos susiverždavo ir įsirėždavo į kūną. Visi Džordano Bruno darbai 1603 m. buvo užregistruoti katalikų Uždraustų knygų indekse ir išliko jame iki paskutiniojo leidimo 1948 m.

Vatikano apgailestavimas

Per 400-ąsias Džordano Bruno mirties metines kardinolas Angelas Sodanas (Angelo Sodano) pareiškė, jog Bruno mirtis yra „liūdnas epizodas“ žmonijos istorijoje. Nepaisant savo apgailestavimo, jis gynė Bruno persekiotojus, tikindamas, kad „inkvizitoriai norėjo išsaugoti jo laisvę bei darė viską, kas įmanoma, kad išsaugotų Bruno gyvybę“, bandydami jį įtikinti išsižadėti savo idėjų, o paskui teikti apeliacijas Romos pasaulietinei valdžiai dėl bausmės pakeitimo.

Nuopelnai žmonijai

Džordano Bruno filosofija davė pradžią kai kurioms naujų laikų filosofijos koncepcijoms. Novatoriškos Bruno idėjos turėjo įtakos Gotfrydui Leibnicui (Gottfried Leibniz), Frydrichui Vilhelmui Jozefui Šelingui (Friedrich Wilhelm Joseph von Schelling), Džordžui Vilhelmui Frydrichui Hėgeliui (Georg Wilhelm Friedrich Hegel) ir kai kuriems kitiems žymiems filosofams. Bruno taip pat parašė keletą filosofinių dialogų, poemų, sonetų, komedijų, kuriose kritikavo religiją, dvasininkijos amoralumą ir despotizmą. Kaip poetas jis buvo vienas iš klasicizmo pradininkų.

Įtakotas neoplatonizmo, arabų astronomijos ir viduramžių alchemijos Džordanas Bruno sukūrė savitą pasaulio modelį, kuriame Visata yra begalinė, o jos centras gali būti bet kur ir jų yra daugybė. Bruno manė, kad yra dar nežinomų Saulės sistemos planetų, o visatoje egzistuoja be galo daug į Saulę panašių žvaigždžių, kurios kaip ir Saulė sukasi apie tam tikrą ašį. Pasak Bruno, Visatoje galioja tie patys dėsniai, dėl to nėra priešybės tarp žemės ir dangaus. Šias hipotezes patvirtino vėlesni atradimai.

Literatūra

1. Lietuviškoji enciklopedija. T. 7. Kaunas, Spaudos fondas, 1939.
2. Lietuvių enciklopedija. T. 5. Bostonas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1955.
3. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 5. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2004.
4. Paul Richard Blum. Giordano Bruno. Miunchenas, Beck Verlag, 1999.
5. Charles Seife. „Vatican Regrets Burning Cosmologist“. ScienceNOW. 2000 kovo 1 d.
6. http://www.newadvent.org/cathen/03016a.htm

Nuorodos


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Giordano Bruno – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+28-0=28 wiki spaudos ženklai).