Dainius Paukštė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Dainius Petras Paukštė
Dainius Petras Paukštė (1953).jpg
Dainius Paukštė 2004 m.

Gimė 1953 m. birželio 10 d. (70 m.)
Vilniuje

Sutuoktinis(-ė)
Vaikai

Veikla
juridinė, visuomeninė, politinė
Sritis
teisė, migracija, emigracija
Pareigos
  • 1974-1977 Viniaus Statybos ir remonto tresto Projektų-sąmatų skyrius

  • 1977-1986 Viniaus Statybos ir remonto tresto juriskonsultas

  • 1986-1990 Vilniaus SRT Jungtinio profsąjungos komiteto pirmininkas


  • 1990-1998 Lietuvos vietinio ūkio ir paslaugų darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininkas

  • 1998-2000 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus viršininkas

  • 2001-2010 Vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas

  • Nuo 2011 nepriklausomas migracijos klausimų ekspertas

Išsilavinimas
  • 1960-1971 Vilniaus 21-oji vidurinė mokykla


Žinomas už ...
Nuopelnai ...

Dainius Petras Paukštė (g. 1953 m. birželio 10 d. Vilniuje) – teisininkas, Lietuvos profsąjungų ir politinis veikėjas, migracijos klausimų ekspertas.

Kilmė ir šeima

Tėvai – Kazimieras Paukštė, Jono s. (1907 m. spalio 9 d. Čepuliškės kaime, Daugėliškio valsčiuje, Švenčionių apskrityje – 1992 m. gegužės 26 d. Vilniuje), mokytojas, politinis kalinys. Elena Jakštaitė-Paukštienė, Joakymo d. (1921 m. gruodžio 11 d. Astraviškių kaime, Tverečiaus valsčiuje, Švenčionių apskrityje - 1994 m. kovo 17 d. Vilniuje), darbininkė.

Broliai ir seserys – Saulius Antanas Paukštė (g. 1941 m. spalio 16 d. Ignalinoje), inžinierius elektrikas (...); – Gražina Joana Paukštytė-Čepulienė (1943 m. liepos 10 d. Ignalinoje - 2001 m. gegužės 9 d. Vilniuje), gydytoja terapeutė (VU Medicinos fakultetas, 1968).

Žmona (nuo 1981 m.) – Diana Vaičėnaitė-Paukštienė, Algirdo d. (g. 1959 m. rugpjūčio 26 d. Kaune), pedagogė anglistė (1977-1981, Vilniaus pedagoginis institutas). Dirbo anglų kalbos mokytoja vidurinėse mokyklose. Nuo 1999 m. dirba Vidaus reikalų ministerijoje.

Vaikai – Laurynas Paukštė (g. 1982 m. vasario 3 d. Vilniuje), programuotojas, 2005 m. baigė Oslo universitetą Informacinių technologijų fakultetą. Dirba informacinių technologijų srityje. Vedęs Jolitą Pipiraitę, Stasio d. (1979), baigusią VU Filosofijos Fakultetą, Sociologijos specialybę, bakalauro (2003) ir magistro (2005) laipsniais. Augina sūnų Marių (2015 m. vasario 11 d. Osle).

Mokslo ir studijų metai

Dainius Paukštė 1960 m. pradėjo lankyti Vilniaus 21-ąją vidurinę mokyklą. Vaikystėje turėjo didelį polinkį sportuoti. Lankė plaukimo, futbolo, krepšinio treniruotes. Kai sukako 14 metų, po Vilniaus miesto rankinio pirmenybių tarp vidurinių mokyklų, buvo pakviestas į Vilniaus rankinio sporto mokyklą. Po dviejų treniruočių tapo Lietuvos jaunučių rinktinės nariu. Vėliau žaidė Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinėse.

1971 m. baigė Vilniaus 21 vidurinę mokyklą ir buvo pakviestas į Vilniaus vyrų meistrų rankinio komandą „Rasa“, įdarbinant Vilniaus elektros skaitiklių gamykloje („Rasos“ komandą finansavo šį įmonė). Rugsėjį Dainius su komanda išvažiavo į Sverdlovską (už Uralo kalnų), sovietų sąjungos rankinio čempionatą. Grįžus prasidėjo Lietuvos pirmenybės.

1971 m. lapkričio mėn. Dainius Paukštė buvo paimtas tarnauti į SSSR kariuomenę. Nedaug trūko, kad jis būtų papuolęs į tuometinį CASK (Centrinį armijos sporto) klubą, bet dalinio vadovybė jo neatidavė Maskvai. Todėl teko tarnauti Kaliningrado srityje (Karaliaučiuje), Černiachovskio mieste (buvęs Isrutis) iki 1973 m. rudens.

Grįžęs iš tarnybos armijoje 1974 m. Dainius Paukštė įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakultetą. 1980 m. jis baigė universitetą, parašydamas diplominį darbą darbo teisės tema. Valstybinės egzaminų komisijos birželio 25 d. nutarimu jam buvo pripažinta teisininko kvalifikacija.

Darbinė veikla

1971 m. Vilniaus elektros skaitiklių gamyklos šaltkalvis.

Baigęs studijas 1980-1990 m. dirbo Vilniaus miesto "Statybos ir remonto tresto" (Vilniaus SRT) vyresniuoju juriskonsultu. Tuo metu ši gamybinė organizacija buvo pavaldi Komunalinio ūkio ministerijai. Vilniaus SRT buvo atsakingas už Vilniaus miesto senamiesčio namų ir gatvių būklę, kasmet šiame miesto rajone vykdydavo namų einamąjį ir kapitalinį remontą.

Darbas profesinėse sąjungose

1986 m. prasidėjus Lietuvos išsilaisvinimo judėjimui, tresto darbuotojai išrinko Dainių Paukštę VSRT jungtinio profsąjungos komiteto pirmininku. Į šias pareigas jis buvo išrinktas du kartus.

Sekant Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio pavyzdžiu, 1988 m. buvo įsteigta Lietuvos profsąjungų Sąjūdžio grupė. Jos steigėju bei nariu tapau ir Dainius. Ši grupė stengėsi paruošti profsąjungas darbui nepriklausomos valstybės sąlygomis, t.y. kardinaliai persitvarkyti.

1990 m. suvažiavime Dainius Paukštė buvo išrinktas "Lietuvos vietinio ūkio ir paslaugų darbuotojų profsąjungų" federacijos pirmininku. Šiose pareigose jis prabuvo aštuonerius metus. Teko daug mokytis ir susipažinti su Vakarų Europos demokratinių profsąjungų patirtimi ir pasiekimais, organizuoti kursus ir šviesti profsąjungų narius, kurti nepriklausomas profesines sąjungas Lietuvoje, steigti pirmąjį nepriklausomų Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimą.

D. Paukštės vadovaujama ir pertvarkyta profsąjunga buvo pirmoji Lietuvoje, kurią pripažino ir į savo gretas priėmė Tarptautinis Visuomeninių paslaugų sekretoriatas (PSI). 1992 m. Dinius Paukštė buvo išrinktas PSI Europos visuomeninių paslaugų komiteto nariu, o 1997 m. ir PSI Vykdomojo komiteto nariu. Tarptautinėje darbo organizacijoje atstovavo Rytų ir Centrinės Europos profsąjungas visuomeninių paslaugų privatizavimo klausimais.

Atstovaudamas Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui jis dirbo Užimtumo fonde, Trišalėje Taryboje, bendroje Lietuvos profesinių sąjungų integracijos į ES komisijoje. Aktyvus visuomeninis gyvenimas leido susipažinti su pasaulio legendinėmis to meto asmenybėmis. Asmeniškai buvo pristatytas Pietų Afrikos Respublikos pirmajam Prezidentui Nelsonui Mandelai, Čekijos Prezidentui Vaclavui Havelui, Suomijos Prezidentui Martti Ahtisaariui. Teko bendrauti su Islandijos, kuri pirmoji pripažino Lietuvos valstybę, Užsienio reikalų ministru J. B. Hannibalssonu ir kitais.

Darbas Sodroje ir LR Seime

1998 m. baigęs profsąjunginę veiklą D. Paukštė įsidarbino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje, Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus viršininku.

2000 m. kovo mėn. Dainius Paukštė buvo išrinktas LR VIII Seimo nariu. Dirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete. kadencija baigėsi 2000 m. spalio mėn.

Migracijos srautuose

Po kadencijos Seime pabaigos nuo 2001 m. D. Paukštė pradėjo dirbti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotoju. Per dešimtmetį iš vidaus gerai pažino Lietuvos valstybę šienaujančią problemą – emigraciją, matė politikų bejėgiškumą ir nesugebėjimą spręsti esmines problemas. Analizavo emigracijos padėtį Lietuvoje, skaitė paskaitas, bendravo su darbdaviais, teikė būtiną informaciją politikams. Aktyviai dirbo Vyriausybės įsteigtoje Ekonominės migracijos reikalų komisijos veikloje.

Po darbo valstybės tarnyboje nuo 2011 m. jis tapo nepriklausomu migracijos klausimų ekspertu. Tai suteikė galimybę rašyti apie migracijos keliamas problemas tiesą, kokia ji bebūtų, o ne tokią, kokią norėjo matyti ir girdėti politikai ar valstybės vadovai. Pastaruoju metu toliau domisi migracijos procesais pasaulyje, ES ir Lietuvoje, juos apibendrina, pateikia jų analizę bei prognozes. Šia tema reguliariai rašo straipsnius, skaito paskaitas.

Visuomeninė veikla

Dirbdamas ir Vilniaus miesto Taryboje, ir Seime, ir partijoje aktyviai dirbo rengdamas darbo teisės ir socialinės srities įstatymų projektus, teikė siūlymus juos tobulinti, šiomis temomis rašė straipsnius.

Politinė veikla

Siekiant pateisinti žmonių pasitikėjimą artėjančių istorinių Lietuvai įvykių fone, kai 1986 m. vidury jį išrinko Vilnius Statybos ir remonto tresto Jungtinio profsąjungos komiteto pirmininku, teko spręsti ir narystės TSKP klausimą, nes to reikalavo tuo metu egzistavusi tvarka. Sutikimą davė tik po to, kai gavo savo tėvo, kalėjusio sovietiniuose lageriuose padrąsinimą ir net paskatinimą, kad ši pareigybė sudarys galimybę labiau prisidėti prie Lietuvos vadavimosi iš svetimos įtakos. Narystę šioje partijoje nutraukė 1990 m., kai balsavo už šios partijos atsiskyrimą nuo Maskvos.

Eilę metų dalyvavo Lietuvos profsąjungų Sąjūdžio pertvarkos grupės veikloje. Siekė į Lietuvos profsąjungų veiklą bei gyvenimą įdiegti demokratinės Europos profsąjungų vertybes ir patyrimą. Siekdamas didesnės įtakos Lietuvos profsąjungoms, pasinaudojo Europos profsąjungų bendradarbiavimo patirtimi su politinėmis jėgomis.

1996 m. įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). 1997 m. buvo išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, kurioje dirbo iki 2000 m. Ten vadovavo socialdemokratų frakcijai.

2000 m. kovo mėn. Dainius Paukštė pagal LSDP sąrašą tapo LR VIII Seim nariu (vietoje Šiaulių mere tapusios Vidos Stasiūnaitės), Šiose pareigose jis dirbo iki Seimo kadencijos pabaigos 2000 m. spalio mėn.

Tuo metu LSDP susidarė didelė partiečių grupė, kuri siekė išsaugoti Lietuvos socialdemokratų veiklos istorinį tęstinumą ir atmesti iš šono primetamas ideologijas. Ši grupė kategoriškai pasisakė prieš tuometinės LSDP vadovybės (V. Andriukaitis) siekį jungtis su buvusiais komunistais – Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP).

Ši grupė 1999 m. pabaigoje paliko LSDP ir ir jos pagrindu įsteigė Lietuvos partiją „Socialdemokratija 2000“. 2003 m. gruodžio 6 d. suvažiavime ši partija buvo pervadinta į Lietuvos socialdemokratų sąjungą (LSDS). LSDS nariais tapo tie, kurie sekė Lietuvos socialdemokratų patriarcho Stepono Kairio idėja: „Kas gera Lietuvai, turi būti gera ir socialdemokratams“, o ne A. Brazausko mintim, kad „Socialdemokratija - tai tas pats liberalizmas, tik iki tam tikro laipsnio“.

Dainius Paukštė nuo 2003 m. visą laiką buvo LSDS partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas, atsakingas už šios partijos ideologines ir programines nuostatas. Lietuvoje pradėjus dominuoti laukiniam liberalizmui ne tik ekonominėje, bet ir politinėje srityse formavosi vartotojiškos visuomenės nuostatos, paremtos piniginiais santykiais, materialumu, naudos siekimu. Tokiems verslininkiškiems principams įsitvirtinus ir politikoje, išsigimė politinė partinė sistema, kurioje nebeliko vietos ideologijoms, vertybėms, programoms, principams. Ji tapo seiminių partijų klano monolitu, dabar jau dosniai maitinamu mokesčių mokėtojų pinigais, nebeliko vietos piliečių nuomonei, kitokiam požiūriui, politinei alternatyvai.

Viešai protestuodama prieš tokius reiškinius valdančiųjų politikoje, Lietuvos socialdemokratų sąjunga po 15 metų veiklos 2014 m. gruodžio mėn. viduryje nutraukė savo veiklą.

Kūryba

Rašo straipsnius aktualiomis temomis. Jų tematika priklauso nuo srities, kurioje D. Paukštė tuo metu dirba. Iš esmės straipsnių tematika apsiriboja keturioms sritimis: profsąjungos, darbo santykiai, politika ir jos aktualijos bei migracijos klausimų analitika. Dviem pastarosioms sritims buvo skirta daugiausiai dėmesio. Šios srities straipsniai turi išliekamąją vertę, jie neapsiriboja vien tik faktų konstatacija, bet čia yra pateikiami ir siūlymai. Analizuodamas migracijos procesus D. Paukštė suformulavo būtinas sąlygas, kurias įgyvendinus galėtų prasidėti aktyvus reemigracijos procesas, galintis padėti sugrąžinti į Lietuvą tūkstančius emigrantų. Tai svarbu dar ir todėl, kad pasaulinė migracijos praktika tokio pobūdžio pavyzdžių neturi. Autorius kritikuoja politikus dėl jų neveiklumo ir bandymo pasiteisinti, kad nėra pavyzdžio, kuriuos galima būtų sekti. To pasekmės: per du su trupučiu dešimtmečius valstybė greitai sumenko ne tik savo žmonių skaičiumi – iš žemėlapio dingo ištisi miestai, miesteliai ir kaimai, lyg pasakoje greitu tempu paseno valstybė ir jos gyventojai. Iškilo reali grėsmė tautos bei valstybės tęstinumui.

Atsižvelgiant į liberalų postulatą, jog darbas yra prekė, D. Paukštė, pritardamas šiai minčiai pratęsia: valstybės, naudojančios migrantų darbą, privalo žengti kitą verslui įprastą žingsnį – jų kilmės valstybėms sumokėti už tą „prekę“ – migrantų parengimą darbinei veiklai. Ši nuostata, jo nuomone, turi tapti normalia praktika, palaipsniui apimančia visą pasaulį.

Iki 2015 m. D. Paukštė parašė daugiau nei pusantro šimto straipsnių.

Nuo 2011 m. jis straipsnius talpina asmeniniame tinklapyje „Lietuvos migracijos iššūkiai“, www.paukštė.lt.

Pomėgiai

Poilsis gamtoje, žvejyba, sportas, informacijos kaupimas, džiazo ir kitos muzikos klausymas.

Šeimos šaknys

Tėvai ir snoliai gyveno Vilniaus srityje, Švenčionių apskrityje Daugėliškio valsčiuje Čepuliškės kaime.

Ištyrinėta Daniaus Petro Paukštės šeimos istorija prasideda nuo prosenelio Gabrio (1841–1905). Prosenelis Gabrys užaugino sūnų – Dainiaus senelį (Joną 1876-1946) ir tris dukras: Marcelę, Domicelę ir Uršulę. Palaidotas Juodeliškės kapinėse. Šios kapinės – tikras ne tik šeimos, bet ir visų kitų prosenelio Paukštės Gabrio šeimos narių Panteonas. Čia amžinai ilsisi ne tik prosenelis, bet ir senelis, senelė, jų vaikai bei senelio seserys, taip pat aplinkiniai kaimynai.

Jaunystėje senelis Jonas Paukštė po vasaros darbų ir žiemomis išvažiuodavo į Peterburgą bei kitus miestus uždarbiauti. Todėl sugebėjo pasistatyti namą ir tik po to jis vedė Moniką Petravičiūtę iš Ivanėnų kaimo. Per keturiolika bendro gyvenimo metų senelis susilaukė penkių sūnų: Kazimiero (1907-1992), Klemenso (1910-1993), Juozo (1912-2001), Petro (1919-2011) bei Jono (1923-2008) ir dukters (Emilijos (1915-2005). Dar vienas sūnus ir dukra neišgyveno.

Kazimieras Paukštė buvo vyriausias iš vaikų, gimęs 1907 m. spalio 9 d. Nuo ankstyvų metų buvo pripratintas prie darbų namuose ir ūkyje. Kai baigė Švenčionių gimnazijos keturias klases, tuometinis lietuvių kalbos dėstytojas kun. Skruodis (kuriam Kazimieras patarnaudavo mišioms) patarė važiuoti mokytis į Vilniaus lietuvių mokytojų seminariją. Jis parūpino ir stipendiją.

1926/27 m.m. Kazimieras jau buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos 2-ro kurso mokinys. Tačiau besimokant trečiame kurse lenkų vyriausybė uždarė mokytojų seminariją. Todėl 1931 m. teko baigti mokytojų seminariją tik jau lenkų kalba ir gavo diplomą su teise dėstyti septynmetėse mokyklose. [[]1938]] m., po septynių darbo metų Praciūnuose, buvo perkeltas į Krikonių kaimo pradinę mokyklą mokyti lietuvių kalbą, tačiau greitai Lenkijos švietimo ministro įsakymu buvo atleistas iš užimamų pareigų.

1939 m. paskirtas Ignalinos valsčiaus mokyklos vedėju. Juo dirbo iki 1944 m. Po sovietų grįžimo areštuotas, ilgą laiką kalintas kalėjime, o vėliau be jokio teismo išvežtas Užpoliarėn į Intos lagerius. Patyrė daug mušimų, naktinių tardymų, alinančio ir beprasmio darbo, šalčio, bado ir ligų. 1948 m. išleistas į laisvę. Grįžo į šeimą.

Iš pradžių įsidarbino kolūkyje apskaitininku. Savo prisiminimuose darbą šiose pareigose prilygino nuolatinėms atostogoms. Vėliau kartu su šeima persikėlė į Vilnių ir dirbo mokytoju įvairiose Vilniaus kurčių–nebylių amatų mokyklose.

Išėjęs į pensiją dar dešimtmetį darbavosi spaudos kioske. Su džiaugsmu pasitiko Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, dalyvavo skaitlinguose mitinguose ir kituose renginiuose, buvo aktyvus Vilnijos draugijos narys.

Mama, Elena Jakštaitė Paukštienė buvo kilusi iš Švenčionių apskrities, Tverečiaus valsčiaus, Astraviškių kaimo (1921-1994). Iš pradžių buvo namų šeimininkė. Viena augino vaikus, patyrė daug išgyvenimų. Persikėlus į Vilnių ilgą laiką dirbo Vilniaus Odos dirbinių fabrike, kur siuvo moteriškas rankines.

Buvo

19901998 m. Lietuvos Vietinio ūkio ir paslaugų darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininkas, 1992 m. ir 1996 m. buvo perrinktas į šias pareigas. Dalyvavo šį profsąjungų susivienijimą priimant į Pasaulinį visuomeninio aptarnavimo sekretoriatą, šio sekretoriato Europos Tarybos narys. 1997 m. išrinktas į Tarptautinį visuomeninių paslaugų gamybinio sekretoriato vykdomąjį komitetą, 19921998 m. į Europos visuomeninių paslaugų komitetą. 1995 m. atstovavo Tarptautinio visuomeninių paslaugų sekretoriato Vidurio ir Rytų Europos profsąjungoms visuomeninių paslaugų privatizavimo klausimais Tarptautinėje darbo organizacijoje, taip pat Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui Užimtumo fonde prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Trišalėje taryboje, bendroje profsąjungų integracijos į Europos Sąjungą komisijoje. 19982000 m. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus viršininkas. 2000 m. kovo – spalio mėn. Seimo narys. Nuo 2001 m. Vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas.

19861990 m. TSKP narys, nuo 1993 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus narys, 19992000 m. LSDP tarybos narys, nuo 1999 m. „Socialdemokratija – 2000“ narys, nuo 2003 m. LSDS pirmininko pavaduotojas.

Nuorodos, šaltiniai

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 82% (+15760-289=15471 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 20% (+3868-23=3845 wiki spaudos ženklai).