Dekadentizmas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Dekadentizmas (pranc. décadentisme – pagal žurnalo „Décadent“ (1886–1889), suformulavusio prancūzų literatūros krypties programą, pavadinimą) – XIX a. pab. Vakarų Europos kultūros tendencija ir pasaulėjauta, kuriai būdingos dekadanso apraiškos.

Filosofijoje dekadentizmo idėjos atsirado kaip pasipriešinimas natūralizmui, pozityvizmui, intelektualizmui. Jas savo veikaluose plėtojo Frydrichas Nyčė, Anri Bergsonas, Artūras Šopenhaueris. Literatūroje dekadentizmo idėjas populiarino poetai Šarlis Bodleras, Stefanas Malarmė, Artūras Rembo, Polis Verlenas, rašytojai Oskaras Vaildas, Gabrielė D'Anuncijus. Dekadentai tikrovę traktavo alegoriškai, metaforiškai, kėlė grynojo meno idėją, aukštino kūrėjo asmenybę, jų santykis su tradiciniu skoniu buvo provokuojamas, jausena miestiška, juos kankino amžinųjų idealų ilgesys, tradicinių dvasinių vertybių kaitą jie suvokė kaip Europos kultūros žlugimą. Dekadentizmo menui būdingas nusivylimas, mirties poetizavimas, misticizmas, erotika. Tai naujos, besiformuojančios modernistinės meninės sąmonės bruožai. Dekadentizmo idėjos davė pradžią labai įtakingai literatūrinei srovei – simbolizmui.[1]

Šarlio Bodlero eilėraščių rinkinys „Piktybės gėlės“, Oskaro Vaildo romanas „Doriano Grėjaus portretas“, Tomo Mano romanas „Mirtis Venecijoje“, D'Anuncijaus romanas „Malonumas“ (lietuviškas pavadinimas „Geismų kūdikis“) – kūriniai, kuriems būdinga dekadentizmo pasaulėjauta.

Šaltiniai

  1. Bartašiūnienė, Nijolė, Dumčiuvienė, Violeta. Kultūros epochos ir literatūros srovės. V., 2003.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+2580-0=2580 wiki spaudos ženklai).