|
Deltuva
Kitos reikšmės – Deltuva (reikšmės).- Kitos reikšmės – Deltuva (reikšmės).
| Deltuva | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
|
Lua klaida Modulis:Žodynas eilutėje 129: attempt to perform arithmetic on a nil value. | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
 Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia ir varpinė | ||||||||||||||||
  Deltuva | ||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
| Respublika: |  Lietuva
| |||||||||||||||
| Apskritis: |  Vilniaus apskritis
| |||||||||||||||
| Savivaldybė: |  Ukmergės rajono savivaldybė
| |||||||||||||||
| Seniūnija: | Deltuvos seniūnija | |||||||||||||||
| Gyventojų: | 464 (2021 m.) | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Istoriniai pavadinimai | ||||||||||||||||
|
| ||||||||||||||||
 Vikiteka: |
DeltuvaVikiteka | |||||||||||||||
Deltuva – miestelis Ukmergės rajono savivaldybėje, 6 km į vakarus nuo Ukmergės, prie kelio 145 Kėdainiai–Šėta–Ukmergė. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras.
 STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
|
 Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1752 m., atstatyta 1872 m.
|
 Deltuvos kapinynas
|
 Obeliskas Deltuvos mūšiui atminti, 1998 m., už miestelio kapinių, link kelio į Ukmergę.
|
| ✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS |
 Deltuvos pagrindinė mokykla
|
.svg){kind=small} Deltuvos biblioteka
|
| ✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI |
| Vaizdas:Map symbol post office 02.png Paštas (LT-20042) |
| Bendruomenės namai |
| ✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS |
| SUSISIEKIMAS |
| LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS |
Geografija
Miestelio šiaurės vakaruose stūkso gamtos paminklas – duobenuotasis Deltuvos akmuo. Vakariniu miestelio pakraščiu teka dešinysis Šventosios intakas Armona.
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Žeimiai – 6 km |
| |||||||||
| SIESIKAI – 16 km Gintarai – 1 km Jakutiškiai – 6 km |
|
Statikai – 4 km UKMERGĖ – 6 km | |||||||||
| VEPRIAI – 12 km | |||||||||||
| Deltuva TSRS topografiniame žemėlapyje[6][7]. |
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Istorija
Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai
Dauguma istorikų dabartinę Deltuvą sieja su Volynės metraštyje porą kartų paminėta Deltuvos žeme. Iš tų laikų išlikęs Deltuvos kapinynas.
Deltuva minima nuo 1219 m. 1264 m. Vaišvilkas keršydamas jo tėvo Mindaugo žudikams jėga paėmė Deltuvos pilį, o Deltuvos žemę prijungė prie Didžiojo kunigaikščio valdų. 1385 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Deltuvos valsčius (land Dewilto[w]), kurio centras neabejotinai turėjo būti dabartinės Deltuvos prototipas. 1434 m. minimas Ldk Deltuvos dvaras. XV a. Deltuvos dvaro ir valsčiaus savininkai buvo Valimantaičiai, vėliau žinomi kaip Kęsgailos. Nuo XVI a. pradžios Deltuvą valdė Radvilos.
1444 m. Deltuvoje Mykolas Kęsgaila Valimantaitis pastatydino katalikų bažnyčią, prieš 1570 m. Radvilos – evangelikų reformatų bažnyčią, prie kurios buvo parapinė mokykla, minima dar ir 1629 m. bei 1650 m. 1560 m. minimas Deltuvos miestelis. Deltuva pažymėta 1613 m. LDK žemėlapyje. Nuo 1681 m. Deltuva priklausė M. A. Oginskiui. 1744 m. Deltuva gavo turgaus ir prekymečio privilegiją.
1812 m. birželio 28 d. Prancūzijos-Rusijos karo pradžioje įvyko Deltuvos mūšis (Ukmergės mūšis), kuriame susirėmė besitraukiančios Rusijos imperijos kariuomenės pirmasis pėstininkų korpusas ir puolančios Prancūzijos armijos avangardo kariai. Tai buvo vienintelis prancūzų ir rusų kariuomenių mūšis dabartinės Lietuvos teritorijoje.
XIX a. Deltuvą valdė Tiškevičiai. 1850 m. ir 1937 m. Deltuva degė. 1867–1914 m. miestelis Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano garbei vadintas Konstantinovu. Draudžiamąją lietuvių spaudą Deltuvos valsčiuje platino A. Rimkevičius, P. Vareikio šeima, daraktorės O. Virbickienė, O. Žliobaitė. 1905 m. pašalinta carinė valsčiaus valdyba. Deltuva nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo Deltuvos valsčiuje veikė Lietuvos Vyčio apygardos partizanai.
1949–1993 m. buvo „Lenino keliu“ kolūkio centrinė gyvenvietė, turėjo savo muziejų. 1946 m. įkurta ambulatorija, 1962 m. pastatyti kultūros namai.
2009 m. patvirtintas Deltuvos herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| X–XIV a. | Deltuvos valsčiaus centras | Deltuvos žemės centras |
| 1861–1950 m. | Ukmergės apskritis | |
| 1950–1995 m. | Deltuvos apylinkės centras | Ukmergės rajonas |
| 1995– | Deltuvos seniūnijos centras | Ukmergės rajono savivaldybė |
Pavadinimo kilmė
Vietovardžio Deltuva kilmė iki galo neišaiškinta – tai vienas neaiškiausių lietuviškų vietovardžių. Istoriniuose šaltiniuose Deltuvos dvaro ir miestelio įvardijimas ženkliai įvairuoja; dabartine forma (Deltuva) jis žinomas jau nuo XVI a., tačiau anksčiau jo šaknyje greičiausiai buvo iki šiol neišlikęs dėmuo -velt- (jis matomas kad ir vietovardžio užrašymo variante Dewilto[w]). Dalis lietuvių kalbininkų spėja, kad ankstyviausia vietovardžio Deltuva forma buvo Dėviltava; kai kas šią rekonstruotą formą netgi kildina iš (taip pat rekonstruoto) asmenvardžio Dėviltas. Kita vertus, keletas žinomų toponimikos analogijų, o taip pat faktas, kad Deltuvos miestelyje gyvenantį žmogų iki pat XX a. buvo įprasta vadinti žodžiu deltuvis tarsi leistų spėti vietovardį Deltuva esant etnoniminės kilmės (plg. su analogiškos sandaros kuopiniais etnonimais (genčių vardais) bei iš jų kilusiais regionimais *le[i]tuva/Lietuva, *deinava/Dainuva, *karsava/Karšuva; iš etnonimo *deltuva gali būti kilusi ir pietų Lietuvoje (daugiausia Suvalkijoje) paplitusi lietuviška pavardė Deltuva/Deltuvas).[8]
1867 m. Lietuvos generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano (1818–1882) garbei Deltuva pavadinta Konstantinovu (rus. Константиново). Istorinis vardas miesteliui grąžintas 1914 m.
Gyventojai
 | ||||||||
| 1865 m. | 1897 m.sur. | 1902 m. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1975 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 320 | 516 | 485 | 442 | 356 | 352 | 382 | ||
| 1979 m.sur. | 1985 m. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | 2021 m. | - | ||
| 482 | 445 | 521 | 550 | 513 | 464 | - | ||
| ||||||||
Žymūs žmonės
1885 m. būsimoji rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė baigė Deltuvos dvare veikusią daržininkystės-bitininkystės mokyklą.
Iš Deltuvos valsčiaus kilę 8 Nepriklausomybės karo laikų Vyčio Kryžiaus kavalieriai. Penki Vyčio Kryžiaus kavalieriai – Pranas Bartkevičius, Mykolas Ingelevičius, Juozas Mučinskas, Jonas Ribickas, Stasys Vaitkus – palaidoti Deltuvos kapinėse.
Deltuvoje gimė:
- Mykolas Kęsgaila Valimantaitis, Žemaitijos seniūnas, Vilniaus kaštelionas.
Šaltiniai
- ↑ Deltuva. Vietovės.lt. Video YouTube.
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2010 m.)
- ↑ Девельтово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 10 (19) : Давенпорт — Десмин. С.-Петербургъ, 1893., 240 psl. (rus.){{#subobject:Deltuva (Девельтово, ESBE) |Straipsnis=Deltuva |Žodynas=Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Девельтово |Žodyno tomas=Т. 10 (19) |Žodyno puslapis= 240 psl. }}
- ↑ Дзевалтово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 10А (20) : Десмургия — Домициан. С.-Петербургъ, 1893., 564 psl. (rus.){{#subobject:Deltuva (Дзевалтово, ESBE) |Straipsnis=Deltuva |Žodynas=Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Дзевалтово |Žodyno tomas=Т. 10А (20) |Žodyno puslapis= 564 psl. }}
- ↑ Дзевалтовъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 57 psl. (rus.)
- ↑ Deltuva SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Deltuva loadmap.net
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 45–58 psl.
- Deltuva. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. I (A–K). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. – 330 psl.
- 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 85 psl.
- Deltuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 599 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- Deltuva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. - 407 psl.
- Deltuva. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis. - 623 psl.
- Deltuva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 386 psl.
- Deltuva. Mūsų Lietuva, T. 2. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. - 474 psl.
- Dziewałtów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich (Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografinis žodynas), T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 289 psl. (lenk.)
- Deltuvos žemėlapiai
| ||||||||||||||