Demetrius Augustine Gallitzin

Demetrius Augustine Gallitzin (Dimitras Augustinas Galicinas 1770 m. gruodžio 22 d. Hagoje, Olandija - 1840 m. gegužės 6 d. Loretto, Pennsylvania, JAV) - lietuvių-rusų kilmės kunigas, misionierius, Alegėnų kalnų apaštalas, pirmasis Amerikoje kunigo mokslus išėjęs ir gavęs JAV visus šventimus kunigas, kunigaikštis, Lietuvos karaliaus Gedimino sūnaus Narimanto palikuonis, pirmutinis į Ameriką atnešęs Lietuvos Vytį.

Kilmė

Tėvas - kunigaikštis Dimitras Aleksiejevičius Galicinas. Paskirstydamas savo valdomas žemes sūnums, Gediminas pavedė Pinsko ir Turovo sritis Narimantui, kuris kiek vėliau valdė Naugardo kunigaikštiją ir kai kurias Valuinės sritis. Narimanto palikuoniai ilgainiui įgavo Galicinų vardą ir jau XVI a. iškilo kaip gabūs kariai ir rusų carų didikai. Galicinų giminės herbe dominuoja Lietuvos Vytis.

XVIII a. Galicinų giminės kunigaikščiai turėjo augštas vietas Rusijos valdžioje ir buvo skiriami ambasadoriais į užsienius. Vienas iš tokių buvo ir Dimitras, imperatorės Elzbietos paskirtas Rusijos pasiuntiniu į Paryžių.

Jaunas diplomatas buvo prisigėręs prancūzų enciklopedistų dvasios, kurioje alsavo materializmas ir panieka religijai. Jis greitai susipažino su Voltairu. Helvetium, D'Alembertu ir susibičiuliavo su Diderotu, kuris per Galiciną norėjo gauti iš imperatorės Kotrynos II pinigų savo enciklopedijai. 1764-1768 m. juodu daug vienas kitam padėjo: išrūpindamas paramos iš Kotrynos enciklopedijai leisti, Galicinas gavo daug pagalbos iš Diderot, parenkant meno paveikslus naujam Ermitažo muziejui Peterburge.

1768 m. vasarą Kotryna II atšaukė Galiciną į Peterburgą. Jaunas, gražiai nuaugęs, išmokslintas 30 m. vyras, kunigaikštis Galicinas pakeliui sustojo Aachen (Vokietija). Čia jis sutiko Prūsijos karaliaus Fridriko II brolio, Ferdinando, žmonos draugę. Linksmą, judrią, inteligentišką, tamsiai mėlynomis akimis grafaitę, devyniolikmetę Amalia von Schmettau - Prūsų armijos feldmaršalo dukterį. Galicinas jai pasipiršo ir rado palankumą. Jungtuvės įvyko Achene 1768 m. rugpjūčio 28 d., Amalijos dvidešimtą gimtadienį.

Po metų Kotryna paskyrė Galiciną į svarbų diplomatinį postą — nepaprastu pasiuntiniu Hagoje.

Mama - Amalija buvo krikštyta katalikė. Mirus tėvui, jos motina, baronienė von Ruffert, atidavė ją auklėti vienuolių mokyklon Breslave. Jai tada tebuvo tik penkeri metai. Paskui ji augo Berlyne tetos globoje, kur buvo mokama namuose. Prancūzų kalba buvo visos Europos diduomenės kalba, o šviečiamoji literatūra buvo pagrindinis jos dvasinis penas.

Galicinai pirmgimio savo kūdikio, dukters Marianos, susilaukė Berlyne, 1769 m. gruodžio 7 d., pakeliui iš Peterburgo į Hagą; antrasis, Dimitras, gimė 1770 m. gruodžio 22 d. Hagoje. Jų rezidencija čia buvo viena iš puošniausių. Gyveno karališkai.

Mokslų pradžia

Pirmuosius trejus metus Mitri augo kaip kiekvienas didikų vaikas, išskyrus, kad jis nebuvo mokomas kalbėti maldos. Nors ir retai matydama, budri motinos akis pastebėjo, kad vaikai yra smarkiai lepinami ir paikinami. Mažasis Mitri virto tiesiog despotu, kankindamas tarnus ir gyvulius. Ilgainiui ir jai pačiai nusibodo baliai ir juose žarstomi komplimentai, kuriuose buvo šlovinamas grožis ir turtas.

Amalijos mintyse vis giliau brendo noras išsikelti su vaikais iš ambasados kur nors į nuošalesnę vietą. 1773 m. vasarą Denis Diderot (1713-1784), prancūzų enciklopedistas, važiavo aplankyti carienės Kotrynos. Jam labai knietėjo užsukti į Hagą pas seną savo bičiulį Galiciną. Diderot su Voltaire (1694-1778) buvo pagrindiniai naujos religijos (deistinės bedievybės) skelbėjai. Amalija išsipasakojo savo rūpesčius dėl vaikų. Jos išmintingi argumentai paveikė Diderotą. Jis įtikino Galiciną, kad vaikams auklėti ambasados atmosfera netinka.

Kunigaikštienė su vaikais įsikūrė užmiesčio viloje netoli Olandijos valdytojo (štathalterio) namų. Savo naujus namus ji įrengė paprastai, pati dėvėjo kuklius rūbus, o vaikams taikė spartietiška tvarką. Išmetė visus žaislus, įvedė griežtą dienotvarkę, maitino paprastai, rengė kūną nevaržančiais drabužiais, vedė juos ilgiems pasivaikščiojimams, mokė bėgti, plaukti, jodinėti, visur su jais dalyvaudama drauge.

Lankytojams atbaidyti prie vartų pakabino užrašą: "Niethuis". Ją čia tegalėjo lankyti tik vyras ir artimieji, kurių tarpe dažnas svečias buvo štathalterio žmona su savo sūnum Fridriku Wilhelmu, būsimuoju Olandijos karalium, kuris buvo pora metų jaunesnis už Mitri.

Grįždamas iš Rusijos, 1774 m. gegužės vidury, Diderot vėl atsirado Hagoje. Ir kaip jis nustebo, pamatęs kunigaikštienę! Ji jam atrodė lyg kokia karikatūra: juodais drabužiais ji buvo panaši į vienuolę, lyg kokią prietaringą atgailautoją... Puikybė, šilkai, papuošalai, susmaugtas liemuo — visa buvo dingę. Apsupta kalbų, istorijos, matematikos mokytojais, ji nesidomi puotomis, mokosi drauge su vaikais. Ir jos filosofija visiškai pakito. Ji dabar čia gyveno didelėje Francois Hemsterhuis įtakoje, kuris turėjo savo tikėjimą, visiškai priešingą enciklopedistams.

Miunsteryje

Atėjo laikas pagalvoti apie tolimesnį vaikų mokymą. Jai buvo patariama keltis Šveicarijon, bet netyčia jos dėmesys užkliuvo už Miunsterio, kur formavosi nauji mokymo metodai. Ji nuvyko ten apsipažinti ir buvo sužavėta. Antrą kartą ten nukeliavusi, ji susitiko su pačiu mokyklų reformatorium, baronu Franz von Fūrstenbergu, Westfalijos bažnytinės kunigaikštijos ministeriu pirmininku ir generaliniu vikaru, kuris įsteigė daugybę mokyklų ir mokytojų seminariją.

Kunigaikštienės noras keltis į Miunsterį rado jos vyro pritarimą, nes jis jau buvo kiek atvėsęs nuo jos ir labiau domėjosi dėsniais, kurie valdė elektrą, nei kaprizais, kurie valdė jo žmoną. Jis neseniai buvo išrinktas Rusų imperijos mokslo akademijos nariu, rašė traktatą apie elektrą, kur oponavo Benjaminui Franklinui dėl teigiamos ir neigiamos srovių, rankiojo mineralų kolekcijas ir domėjosi politiniais bei socialiniais klausimais.

1779 m. persikėlusi į Miunsterį, kunigaikštienė tęsė tą pačią vaikų auklėjimo sistemą. Samdė pačius geriausius mokytojus. Sūnui prie kitų mokslo šakų pridėjo dar karinius dalykus. Su dukra jai sekėsi lengviau, nes Mimi (taip ją vadino tėvai) buvo ambicinga ir norėjo pasirodyti.

Bet Mitri atrodė abejingas visam kam, mokėsi ir veikė tik motinos stumiamas. Tikrumoje jis buvo gabus, jautrus, impulsyvus, mandagus, bet negalėdavo pakęsti motinos noro jį padaryti tobulu paklusnybės pavyzdžiu. Vis stumiamas ir kritikuojamas, jis kietai užsidarė savyje. Motinai tai rodėsi abuojumu ir savos nuomonės neturėjimu. Tačiau tėvas apie sūnų manė geriau: "Tas berniokas tikrai turi stiprią valią, ir vis eis prieš srovę."

Uoliai prižiūrėdama vaikų mokslo pažangą, ji ir pati daug ko išmoko. Bendravimas su kitokiais, nei enciklopedistai, žmonėmis jai giliau pravėrė dvasinius horizontus. Materializmas, kuris buvo pažeidęs jos vaikystės tikėjimą, dabar jai ėmė rodytis šiurkštus ir tuščias. Ji ilgėjosi dvasinio prado. Ji ilgėjosi Dievo, bet nenorėjo pripažinti jokios formalinės religijos.

Kontaktas su augštesnės inteligencijos žmonėmis ją skatino prie jieškojimo. Tai ilgainiui pagimdė jos globojamą intelektualų ratelį, kur būdavo gvildenami moksliniai, filosofiniai, literatūriniai ir meno bei religijos klausimai. Keletą kartų ten buvo apsilankęs ir Goethe, kuris vėliau sakėsi, kad ten praleistos valandos jam buvusios maloniausios. Kai Mitri paaugo ir mokslai buvo bemaž baigti, motina visur imdavosi jį į keliones ir leido lankytis ratelio pasikalbėjimuose. Visur dominavo tik ji, visi ją šlovino, o Mitri liko nepastebėtas. Tas jį darė dar santūresnį, bijantį praverti burną, kad nesusikompromituotų. Jam beliko laisvai atsižymėti tik jodinėjimuose: ant žirgo jis lakstė kaip viesulas.

Parėjimas į katalikus

Kunigaikštienė vis giliau nėrėsi į kontempliacijas, dažniau skaitė šv. Raštą, gliaudė tikėjimo tiesas su žymiais autoritetais ir galop nusprendė grįžti į katalikų Bažnyčią, iš kurios ją buvo ištraukusi šviečiamoji filosofija.

Šv. Augustino dienoje, 1786 m. rugpjūčio 28 d. ji atliko išpažintį ir priėmė Šv. komuniją. Jau nuo seniau pasižymėjusi labdarybėje, dabar ji tapo katalikiškos akcijos centru. Ji meldėsi, kad ir jos sūnus gautų dangiškų malonių ir įsijungtų į tą pačią bažnyčią.

Ilgai laukti neteko: kitais metais Mitri perėjo iš graikų ortodoksų į katalikus ir sutvirtinimo sakramento metu pasirinko Augustino vardą.

Tėvas dėl to neišreiškė jokio nepasitenkinimo. Kadangi jo sūnus mokėsi visų dalykų, tinkančių jo titului — prancūzų kalbos, muzikos, jojimo, fechtavimo, šokių, bendrųjų ir karinių mokslų. Tėvas buvo patenkintas ir net džiaugėsi, kad prie šių dalykų bus pridėta dar skaistybė ir aukštos idėjos.

Kuo tapti?

Dmitrijui suėjo 21 metai. Tėvai laužė galvas, kas su juo daryti toliau. Pagal tų laikų didikų paprotį, jam derėjo porą metų pakeliauti, susipažinti su pasauliu.

Pagal Galicinų tradicijas, jis turėjo stoti arba į rusų kariuomtenę, arba į valdžios tarnybą. Carienės gvardijoje jo jau laukė kapitono vieta, bet nė vienas iš tėvų tuo nesidžiaugė.

Tėvui atrodė, kad jis ten nieko naujo neišmoks, o motina bijojo, kad ten jis gali ištvirkti. Tėvas vis buvo svajojęs siųsti jį Prancūzijon, kur jis galėtų alsuoti naujos gadynės dvasia, kaip ir jis pats.

Bet Prancūzijoje 1789 m. suliepsnojo revoliucija, o Kotryna II sutarė su Juozapu II baigti "turkų klausimą" ir pasidalinti tarp savęs Balkanus.

Rusų-austrų armijos žygiavo į Balkanus, o Prancūzijoje valdžią užgrobė jakobinai ir ėmė žudyti prancūzų diduomenę ir visus kitus, kas tik rodėsi jiems nepatikimas. Galicinas baisiausiai įtūžo, jakobinus išvadino bedieviais, griaunančiais tobulos visuomenės progresą, ir pyko ant imperatorės, kam ji terliojasi su turkais, o nesiunčia savo armijos gelbėti tvarką Prancūzijoje. Per Reiną į Westfaliją plūdo bėgantieji nuo teroro prancūzai. Teroras drebino Europą. Pagaliau ir rusai su austrais suprato, kad ne laikas tąsytis dėl turkų kailio. Besitaikindami su turkais, jie jau planavo, kas daryti su prancūzais. Galicinams švystelėjo mintis, kad Mitri galėtų įsijungti į prūsų ar austrų armiją, bet nieko iš to neišėjo.

Vieną dieną kunigaikštienė Miunstery sutiko savo pažįstamą kun. Feliksą Brosių, garsų matematikos mokytoją, kuris sakėsi besirengiąs važiuoti su misijomis Amerikon, nes tenykštis vyskupas prašė kunigų, kurie galėtų aprūpinti vokiečių išeivių dvasinius reikalus. Jai tuojau smilktelėjo į širdį, kad jos Mitri galėtų keliauti drauge, kun. Brosius jį paglobotų.

Klausdama patarimo, šią savo mintį ji atskleidė artimiems bičiuliams ir net savo broliui Samueliui, kuris buvo generolu prūsų armijoje. Bet nė vienas neparodė jokio entuziazmo. Pats Mitri sakė, kad jam visvien, ar vykti Amerikon, ar dalyvauti invazijoje į Prancūziją. Ją erzino nuolatinis jo abuojumas. Jai atrodė, kad jos sūnus niekam netinka. Netekusi kantrybės, kartą užklausė: "Tai kuo tu nori būti?" - "Kunigu", buvo sausas atsakymas.

Motina išbarė sūnų už tyčiojimąsi iš kunigystės luomo. Pyko dėl to ir tėvas. Bet Amerikon jis sutiko išleisti kad ir su kunigu. Nes jis buvo didelis Vašingtono ir Jeffersono gerbėjas ir troško, kad jo sūnus sueitų su jais į kontaktą. Be to, Amerika jam atrodė paprastų ir neišlepintų žmonių žemė, pilna pilietinių dorybių.

Tėvas pasiūlė, kad jis keliautų kaip paprastas turistas, be kunigaikščio titulo, — tuo būsią mažiau sukelta dėmesio, jis laisviau galėtų judėti, ir net būsią mažiau išlaidų. Amerikoje juk vistiek niekas Galicinų vardo nežino. Tegu jis vadinsis Herr Augustine Schmidt. Motina įprašė, kad Fūrstenbergo brolis, Hildesheimo-Paderborno vyskupas, parašytų rekomendacinį laišką Baltimorės vyskupui, John Carroll, su kuriuo jis buvo pažįstamas iš mokslo dienų.

Kelionė

Po linksmo atsisveikinimo baliaus Miunsteryje, motina palydėjo sūnų į Roterdamą Olandijoje, kur jis turėjo sėsti į laivą.

Jie vaikščiojo krantinėje ir lūkuriavo mažo laivelio, kuris pavėžės jį į Amerikos laivą "Jane", nuleidusį inkarą kiek toliau nuo kranto. Paskutiniu momentu Mitri susvyravo. Staiga jį apėmė baimė. Jo vaizduotėje sukosi audringa jūra, baisi kelionė, nepažįstami žmonės, svetimi kraštai. . .

Kažkaip sumišęs, motinai prasitarė, kad jis nenorįs važiuoti. Motina, kuri visada kentėjo dėl jo bailumo, nesusivaldydama tarė: "Mitri, Mitri, man gėda dėl tavęs" ir taip pažiūrėjo į sūnų, o gal impulsyviai kiek stumtelėjo, kad tas neteko pusiausvyros ir pūkštelėjo į vandenį.

Laivelio žmonės jį išgriebė ir šlapią nugabeno į laivą. Jūros krikštas Mitriui buvo perdaug realus atitrūkimas nuo Europos, o motinai suspaudė širdį skausmas dėl tokio nevykusio atsisveikinimo su sūnum, kurį mylėjo už viską pasauly labiausiai.

Laivas paliko Roterdamą 1792 m. rugpjūčio 22 d., Baltimorės uostą pasiekė spalio 28 d. Aukštas, lieknas jaunuolis su kun. Brosiu pasibeldė į vyskupo Carroll duris. Jas atidarė pats vyskupas. Jis nudžiugo sulaukęs kunigo ir smailiai akimis tyrinėjo jaunuolį, kuris savo išvaizda ir mandagumu sužadino jo smalsumą.

Įsikūrimas JAV

Paskaitęs rekomendacinį savo kolegos laišką, vyskupas kiek sumišęs dairėsi savo dviejuose kukliuose kambarėliuose, galvodamas, kur jis dės jaunąjį kunigaikštį. Nieko geresnio neturėdamas, jis pasiūlė jaunikaičiui, kol išdirbs jo kelionių planus, apsigyventi jo steigiamoje seminarijoje, kur esąs vienas kitas laisvas kambariukas. Tai labai tiko Mitriui, dabar Augustinui, kuris visų labiausiai ilgėjosi vienumos ir kiek privatumo.

John Carroll (1735-1815) buvo pirmasis Amerikoje vyskupas, gimęs anglų katalikų šeimoje Marylande. Studijavo Flandrijoje, 1753 m. įstojo pas jėzuitus, mokėsi dar Lieže ir 1769 m. įšvęstas kunigu. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, jis grįžo Amerikon. Katalikų ateivių religinius reikalus Amerikoje tvarkė apaštališkasis vikaras Londone.

Kai čia kilo karai prieš anglus dėl nepriklausomybės, kun. Carroll atkreipė Romos dėmesį, kad čionykščiams katalikams susidaro nemalonumų, kai jų reikalus tvarko iš Londono. Roma tai suprato ir jį 1784 m. paskyrė JAV katalikų misijų viršininku, o 1790 m. jis jau buvo įšventintas Baltimorės vyskupu.

Pagrindinis vysk. Carollo rūpestis buvo gauti kunigų, nes jo diecezija buvo visa Amerika, o katalikai ateiviai pasisklaidę mažomis salelėmis. Jis gaudavo iš Europos šiek tiek kunigų, bet dauguma jų atsirado nekviesti, ir tik maža jų dalis buvo tikri apaštalai.

Todėl jis skubomis organizavo savo seminariją, kuriai pradžią davė keletas iš Prancūzijos atvykusių tėvų sulpicijonų ir jų klierikų.

Pradžioje ta seminarija buvo Baltimorėje, bet netrukus persikėlė į Georgetown.

Pasirinkimas

Kiek laiko pagyvenęs tarp seminaristų, Augustinas panoro joje pasilikti ir pareiškė, kad jis nori būti kunigu.

Tai labai nustebino vyskupą ir jis mėgino jaunam svečiui aiškinti jo kelionių planus, bet viskas buvo veltui. Vyskupui tuoj kilo klausimas, ką pasakys Augustino tėvai. Tačiau jaunuolio maldavimai jį palenkė, ir vyskupas sutiko leisti jam pamėginti.

Seminarijoje jis jautėsi visai patenkintas. Studijavo su atsidėjimu, uoliai praktikavo asketiką, skendo maldose ir giliuose apmąstymuose. Prašė rektoriaus, kad jam leistų kasdien skaityti šv. Raštą po pusę valandos klūpančiam. Rektorius jį patenkino tik dalinai: teleido vos kelias minutes.

Jam daugiau nieko netrūko, išskyrus arklį. Ir tą dalyką tarsi nujautė vyskupas. Jis pasiūlė Augustinui atlikti kelionę į Philadelphiją, kad galėtų apie tai parašyti tėvui. Smagus kaip paukštis skriejo jis raitas pajūriais į tuometinę sostinę, kurią paskui gražiai aprašė savo laiške tėvui, tuo jį labai pradžiugindamas.

Jis negreit parašė motinai. Pirmame laiške jis aprašė, kaip gyvena seminarijoje, gyrė visą aplinką ir patraukliai pavaizdavo kunigystės luomą.

Motina tuo nebuvo patenkinta. Jai atrodą, kad jis čia tinginiauja ir kaip papūga kartoja, ką girdi iš kunigų.

Tikrą tiesą apie savo pasiryžimą būti kunigu ir misionierium jis parašė tik savo buvusiam nuodėmklausiui, pranciškonui tėvui Schnoesembergui, klausdamas jo patarimo. Motinai apie tai parašė tik vėliau.

Ji tikėjosi laiške rasti daug egzultacijų apie tą luomą, bet laiškas buvo trumpas ir gan "sausas". Tada ji nusprendė, kad jis neturi pašaukimo, bet nepajėgia išstoti. Panašios nuomonės buvo ir motinos artimieji.

Tėvas apie tai sužinojęs laiške savo žmonai rašė, kad niekados neduos savo sutikimo. Bet jeigu jis kada grįš, tai jam neparodys jokio neprielankumo nė priekaištų. Kiek atlyžęs, dar pridėjo, kad esą geriau tegu jis ten būna misijnierium, nei čia Europoje kokiu pralotu. Tik gaila, kad gali netekti paveldėjimo: ne iš tėvo pusės, bet dėl rusų įstatymų.

Beveik visų atkalbinėjamas, Herr Augustine Schmidt - Smith, 1795 m. kovo 18 D. buvo įšventintas kunigu. Tai buvo pats pirmasis kunigas, gavęs JAV visus šventimus, pradedant tonsūra, baigiant kunigyste. Tai buvo didelis džiaugsmas pirmajam Amerikos vyskupui.

Misijonieriaus keliu

Vyskupas po mokslų baigimo patarė Augustine pailsėti ir atsigauti. Bet jis norėjo jau stoti į darbą. Tada vyskupas išsiuntė jį į nedidelę misiją Port Tobacco (Manor), kuri buvo netoli Lancaster, PA.

Jam čia buvo per mažai darbo. Jis veržėsi į patį to meto katalikų misijų centro — Conewago, York County, į šiaurės rytus nuo Gettysburgo, PA. Netrukus jis ten buvo nukeltas.

Iš nepaprasto uolumo jis nepaisė savo gerokai susilpnėjusios sveikatos, keliaudavo sielų reikalais į tolimiausius užkampius. Ir tokiame ore, kad net šuniui netiktų. Net pats vyskupas Carroll parašė jam laišką, patardamas susilaikyti nuo kraštutinumų.

Vieną kartą, spalio pradžioje į misiją atvyko pasiuntiniai prašyti kunigo prie mirštančio ligonio. Ligonė buvo protestantė, ištekėjusi už kataliko. Ji prieš mirtį būtinai norėjo katalikų kunigo ir pereiti į katalikybę. Šiam žygiui buvo paskirtas jaunas kun. Augustinas. Reikėjo atlikti 150 mylių kelionę, kuri truko keturias dienas. Ligonę rado pilnoje sąmonėje, kiek pamokė katalikų tikėjimo tiesų, išklausė išpažinties, atlaikė jos namuose šv. mišias ir aprūpino šv. sakramentais. Ir tik tada jis paklausė: "Bet kur aš esu?"

Jam buvo paaiškinta, kad jis yra Alegėnų kalnų (Allegheny Ridge) viršūnėse, pakilusiose 2.300 pėdų, pačiame Huntington County šiaurės vakarų kampe. Nuo čia visi vandenys skirstėsi į priešingas puses ir davė pradžią daugeliui upių. Bekeliaudamas jis jau pastebėjo kraštovaizdžio grožį, upelių vingius, pagal kuriuos raitėsi indėnų išminti pėdsakai, kurių dar negalima vadinti keliais. Visur tūnojo laukiniai miškai, retai kur tepaliesti žmogaus kirvio. Didinga laukinė gamta jo nebaugino.

Ta vieta, kur gyveno jo ligonė, Zuzana Barlow Burgoon, vadinosi McGuire Settlement. Kiti ją dar vadindavo Clearfield. Šioje vietovėje neturėta net nė pinigų. Naudotasi ispaniškais iš N. Orleano, bet jų vertė buvo nepastovi. Todėl geriausias pinigas čia buvo ruginė degtinė - ji buvo ir vaistas, ir maistas, ir užsimiršimo šaltinis. Taip pat gera prekė eksportui. Namai buvo mediniai, pirkios be kaminų — dūminės. Ir grindys buvo ne visur.

Visa tai jaunam kunigui, neturto nepatyrusiam kunigaikščiui, padarė gilų įspūdį. Jis aplankė kiekvieną šeimą, kurių čia buvo apie tuzinas, matė jų skurdą, bet ir pajuto jų dvasios alkį. Jis linkėjo, kad čia atsikeltų kunigas. Bet iš ko jis gyvens? Toks kaip jis, galėtų. Ir mielai čia pasiliktų, kad tik vyskupas leistų. Prieš išjodamas, dėl viso ko, jis nusipirko greta McGuire 328 akrus žemės, už kuriuos dvigubai permokėdamas sumokėjo 619 svarų ir 10 šilingų.

Grįžęs Augustinas kurį laiką gyveno Baltimorėje, o 1797 m. buvo perkeltas į Taneytown, MD. Iš čia jis lankė misijų vietas Marylande, Pennsilvanijoje ir Virginijoje.

Čia jis gavo progos arčiau susipažinti su parapiniais komitetais, kurie buvo suorganizuoti pagal protestantų pavyzdį. Kunigas čia buvo ne kaip tėvas krikščioniškoje šeimoje, bet kaip samdinys, kokio pageidavo komitetas. Klaupkos bažnyčiose užrakinamos. Jos būdavo parduodamos iš varžytinių, tekdavo daugiausiai siūlančiam. Taip pat ir bažnyčia buvo komiteto tvarkoma, kaip koks teatras.

Kur bevykdamas su misijomis, ar laikydamas pamaldas mažose bažnytėlėse, ar menkuose ūkininkų nameliuose jis vis galvojo apie Alegėnų kalnus. Tuo metu į vyskupo raštinę vis plaukė ilgi prašymai gauti kunigą į McGuire nausėdiją.

Pagaliau vyskupas nusprendė, kad reikia atsižvelgti ir į tolimesnes sritis. Jis planavo siųsti kunigą kur nors netoli Huntingdono, arčiau "civilizacijos", bet jį palenkė didelis kun. Augustino troškimas į McGuire, ir 1799 m. rugpjūčio mėn. vyskupas davė savo sutikimą.

Laukiniuose miškuose

Kelionei į naują misiją prie ribos, kur baigiasi baltojo žmogaus sodybos, o nuo jų į vakarus dar pilna žvėrių ir indėnų, kunigas Augustinas pakalbino vykti drauge keletą neturtingų šeimų, kurios nepajėgė įsigyti savo žemės. Ilga vilkstinė pajudėjo kelionėn. Jų manta buvo sukrauta ant arklių ir jaučių traukiamuose vežimuose. Vyrai pėsti ėjo pirma ir, kur reikėjo, kirto medžius, ruošdami kelią. Nakvodavo miškuose, kur nors prie upelio ar šaltinio.

Pasiekęs savo kelionės tikslą kunigas jautėsi lyg namo parvažiavęs — visi jį pasitiko su džiaugsmu. Visi veržėsi jam pagelbėti. Tuojau buvo užpirkta daugiau žemės, mokant po $4.00 už akrą. Naujakuriams jis žemę perleisdavo ilgalaikei paskolai, skaitydamas po vieną dolerį už akrą. Dažnas neprisimindavo ir tą paskolą grąžinti.

Jo paties pirmasis rūpestis buvo pastatyti bažnyčią ir sau gyvenamą namą. Bendras noras buvo 1799 m. Kalėdas švęsti savo bažnyčioje.

1800 m. vasario 9 d. jis jau rašo vyskupui raportą apie "parapiją" - bažnyčia globėju pasirinkuo šv. Mykolą Arkangelą, Ji pastatyta iš pušinių rąstų, 44 pėdų ilgio ir 25 pločio, dengta čerpių stogu. Parapijoje yra 40 šeimų. Jo paties namai — vienas 16x14 pėdų kambarys su maža virtuvėle ir tvartas arkliui.

1808 m. bažnyčia buvo padidinta dvigubai. 1817 m. ją visai nugriovė ir pastatė erdvesnę ir gražesnę. Tai buvo Augustino misijų ir apaštalystės centras, iš kurio jis turėjo aptarnauti katalikus, pasisklaidžiusius šimto mylių spinduliu.

Dvidešimtį metų jam vienam teko apaštalauti tame plote, kur vėliau įsikūrė Pittsburgo, Erio, Altoonos ir dalis Harrisburgo vyskupijos. Žiemą ir vasarą, dienomis ir naktimis, jis vis raitas per miškus ir kalnus, kur tik sužinodavo gyvenant katalikišką šeimą.

Darbų gausoje

Kunigas Augustinas gyveno su žmonėmis bendruomenėje, kurioje nsbuvo jokios valdžios. Nei policijos, nei teisėjo, nei gydytojo, — jis žmonėms buvo viskas - dalinasi jų džiaugsmais ir sielvartais, jis pirmutinis skubėjo su pagalba nelaimėje, jis pasiimdavo globoti tėvų netekusius našlaičius, ruošdavo juos gyvenimui. Ir padedėdamas jiems susikurti savas šeimas. Jis rašė žmonėms laiškus į Vokietiją, Airiją ir Prancūziją, veždavo juos į tolimus paštų punktus, keliaudamas su misijomis ir pargabendavo jų korespondenciją grįždamas. Jis nebuvo ir išdidus parvežti moterims mažų dalykų - siūlų, adatų, šukų, kaspinėlių, veidrodukų, pipirų, kavos ir visokių kitų smulkmenų, kurios gaunamos tik toli.

Kunigo Galicino pastangomis buvo įsteigras miestelis, pavadintas Loretto. Gatves jame buvo išvestos terasomis pagal pasagos linijas. Jame kunigas suplanavo net 300 sklypų. Savo pinigais pastatė malūną, lentpjūvę ir kailių dirbtuvę ir aprūpino smulkesniais amatininkais. Savo ūkį jis stengėsi gerai sutvarkyti, kad būtų pavyzdys kitiems. Ir kad jo gėrybių dar užtektų sušelpti mažiau turinčius.

Per 41 apaštalavimo metus jis čia, kaip apskaičiuojama, investavo $150,000. Dabar tai nežymi suma, bet anais laikais tai buvo didelis turtas. Iš kur tas pinigas? — Aišku, iš tėvų.

Jam nuolatos siuntė motina ir sesuo. Jo tėvas 1794 m. buvo prancūzų iš Olandijos išvytas. Apsigyvenęs Vokietijoje, Braunschweige, jis atsidėjo mineralų katalogavimui ir rašė nusivylimų pilną knygą iš politinės ekonomijos (De l'esprit des économistes, išleistą 1797). Jis žinojo, kad sūnus iš jo palikimo negalės nieko gauti (to neleido rusų įstatymai). Todėl viską užrašė dukteriai, žodžiu ją įpareigodamas nenuskriausti brolio. Kunigaikštis Galicinas mirė 1803 m. kovo 16 d. Braunschweige.

Tėvas prieš mirtį dar labai norėjo pamatyti savo Mitrį. Ir motina kvietė jį grįžti nors pasisvečiuoti, nes ji labai jį mylėjo ir daug sau dėl jo priekaištavo.

Net ir vysk. Carroll jam patarė aplankyti tėvus. Bet jis vis atidėliojo, vis negalėjo atitrūkti nuo misijų, bijojo palikti savo kaimenę vieną, o kas pavaduotų, vis neatsirado. Motinos sveikata vis silpo. Jos gyvybė užgeso po sunkios ligos 1806 m. balandžio 27 d.

Beliko tik sesuo. Ji ilgai Rusijoje per savo advokatus bylinėjosi dėl tėvo palikimo, kuris vis tirpo teismo išlaidose. Ji rėmė brolį kiek galėdama, bet to galėjimo buvo nedaug, o kai 48 metus eidama 1817 m. ištekėjo už vokiečio kunigaikščio, tai belikdavo tik trupiniai. Ji mirė 1821 m., o jos vyras 1826 m. Su tuo ir baigėsi visa parama iš Europos.

Apibendrinimas

Kunigas Augustinas nuo pirmųjų atvykimo į JAV dienų apsisprendė joje likti visadaos. 1802 m. jis priėmė JAV pilietybę ir savo misijų darbe jis pabrėždavo gero kataliko pareigas ne tik Dievui, bet ir tėvynei. Perkant žemę ir ją perleidžiant kitiems, steigiant įmones ir užtraukiant pinigines paskolas, dažnai jam tekdavo susidurti su teisiniais dalykais.

Dėl to, ir dėl kilusių apkalbų dėl jo kilmės bei pavardės, jis nusprendė legalizuoti tikrąją savo pavardę. Tuo reikalu jis kreipėsi į Pennsilvanijos teismą, prašydamas jo pavardę Augustine Smith, pakeisti į jo tikrąją - Demetrius Augustine Gallitzin. Jo prašymas buvo patenkintas 1809 m. gruodžio 16 d.

1812 m. anglams pradėjus karą prieš JAV, prezidentas J. Madisonas paskelbė "Humiliation and Prayer" — nusžeminimo ir maldos dieną. Ta proga prezbiterionų ministeris Johnsonas smarkiai užpuolė katalikus, išvadino juos paskendusiais pagoniškuose prietaruose, krašto priešais. Atsiliepdamas į tokius kaltinimus kunigas Augustinas 2 kartus spaudoje paskelbė savo atvirus laiškus, atsakant į tokius kaltinimus.

Jie tapo įžanga veikalui "Defense of Catholic Principles". Tai buvo ramus, švelnus, draugiškas katalikų tikėjimo išaiškinimas. Lygindamas pagrindines krikščioniško tikėjimo tiesas. Ta 100 psl. knygelė buvo išspausdinta Pittsburge 1816 m.

Johnsonas atsiliepė tik po dvejų metų, savo veikalą pavadindamas "Vindication of the Doctrines of Reformation" — Reformacijos doktrinos pateisinimas. Tai vėl davė progos kun. Galicinui parašyti porą ilgesnių straipsnių: "Appeal to the Protestant Public" — Atsišaukimas į protestantų visuomenę, ir "Letter to a Protestant Friend" — Laiškas draugui protestantui. un. Galicino raštai buvo spausdinami keliomis laidomis Amerikoje, Anglijoje ir Airijoje.

Savo "laukinėje diecezijoje" Kunigas A. Galicinas apaštalavo vienui vienas ištisą dvidešimtį metų. Per tą laiką daug kur pridygo naujų kolonijų, kuriose netrūko ir katalikų. Šiaip taip jis prisiprašė daugiau kunigų.

1827 m. jis buvo paskirtas generaliniu vikaru visai vakarinei Pennsilvanijai. Kiek vėliau jam buvo siūlomi vyskupo sostai Philadelphijoje, St. Louis, Cincinnati ir Detroite - bet jis atsisakė, norėdamas pasilikti čionai, tikėdamasis, kad kurią nors dieną atsiras Loretto vyskupija. Tai nebuvo tuščia svajonė: apie Loretto išaugo eilė katalikiškų miestelių, kaip antai Carroltown, St. Augustine, Summit, Gallitzin, Ebensburg ir kt. Atsirado reikalas sudaryti ir naują apskritį, kuriai buvo parinktas Cambria vardas.

1832 m. jis pasistatė sau didelius namus, kad tilptų daugiau našlaičių. Prie jų prijungė privačią koplyčią, kur jis galėjo pasimelsti ir šiokiomis dienomis atlaikyti mišias.

1834 m. vasarą kunigas Petras Lemcke, neseniai atvykęs iš Vokietijos, vyskupo buvo paskirtas vyskupo pagelbėti kun. Galicinui misijose. Jam priartėjus prie Loretto kelyje pasirodė rogėse atvažiuojntis kunigas Galicinas. Susipažinus jis patarė nesistebėti, kad vasarą važinėja rogėmis. Jodinėti jau nebegali, o ratais pavažiuoti miškų šunkeliais beveik neįmanoma. Todėl vyksta į misiją su pamaldomis ir su savimi vežant kiek mantos ir liturginių rūbų geriausiai tiko rogės...

Taip kun. P. Lemke tapo Dimitro Augustino Galicino darbų tesėjų. Juodu susigyveno labai artimai, ir jų draugystė tęsėsi šešerius metus - ligi pat kun. Galicino mirties. Jo šventas, asketiškas gyvenimas, pilnas gyvos artimo meilės ir savęs išsižadėjimo, įkvėpė kun. Lemcke parašyti to atsiskyrėlio, kalnų apaštalo, biografiją, išspausdintą Vokietijoje 1861 m.

1840 m. Velykų rytą kunigas galicinas atlaikė mišias ir pasakė trumpą Prisikėlimo pamokslą, kurį baigė "It is consummated" (tai yra užbaigta /realizuota). Jo parapijai tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Jis mirė gegužes 6 d., palaidotas - gegužės 9.

Įvertinimas

Loretto neteko didžio apaštalo. Bet Loretto jo nepamiršo. Be telegrafų ir be telefonų, vien girių aidai sutraukė į laidotuves tokias minias, kokių Loretto niekad nebuvo matęs.

Pagal jo pageidavimą, kun. Galicinas buvo palaidotas kapinėse greta bažnyčios, tarp žmonių, kuriems jis tarnavo ir kuriuos jis mylėjo.

Jo kūnas buvo kelis kartus perkeltas į kitą vietą ir perdėtas į papatvaresnį karstą. 1899 m. švenčiant Loretto šimtmetį, karstui buvo įrengtas naujas rūsys, virš kurio pastatytas granito antkapis su bronzine kun. Galicino statula.

Paminklą ir naują šv. Mykolo bažnyčią savo lėšomis pastatė Amerikos plieno karalius Charles M. Schwab, kuris Lorette turėjo savo rezidenciją.

Loretto tapo Amerikos katalikų šventovė su Liurdo, Fatimos ir Alegėnų kalnų Dievo Motinos statulomis, karmeličių vienuolynu, didžiule šv. Pranciškaus kolegija ir Altoonos vyskupijos apaštalavimo įstaiga, įsikūrusia kun. Galicino namuose. Maldininkai čia sutinkami iš visur ir visokiu metų laiku.

2005 m. buvo pradėti svarstymai dėl kunigo Demetrius Augustine Gallitzin kanonizacijos. Dabartinis jo statusas bažnyčioje yra „Servant of God“.

Nuorodos, šaltiniai

Bibliografija:

• Serčevskij, Evgraf N., Zapiski o rodie kniazei Golicynych. St. Peterburg, 1853. Wolff, Jozef, Kniaziowie Litewsko-Ruscy. Warszawa 1895.
• Heyden, Very Rev. Thomas, Discourse on the Life and Virtues of the Rev. Demetrius Augustin Gallitzin. Pittsburgh 1847.
• Lemcke, Peter, O.S.B., Leben und Wirken des Prinzen Demetrius Augustin Gallitzin. Muenchen 1861. Angliškas vertimas: Life and Work of Prince Demetrius Augustine Gallitzin, by Rev. Joseph C. Plumpė. New York 1940.
• Brownson, Sarah M., Life of Demetrius Augustine Gallitzin. New York 1873.
• Sargent. Daniel, Mitri or the Story of Prince Demetrius Augustine Gallitzin 1770-1840. New York 1945.
• Glass, Sister M. Fides, The Prince who Gave his Gold Away, ir tos pačios: Prince Dimitri's Mountaineers. 1951.
• Gallitzin's Letters, Loretto 1940. Čia telpa ir jo Defense of Catholic Principies 102 psl.; viso 302 p.
• „Aidai“ 1964 m. Nr. 2
• Wikipedia Gallitzin

Parengta pagal Antano Kučio straipsnį "Gediminaitis - Alegenų kalnų apaštalas", paskelbtą žurnale "Aidai" 1964 m. Nr. 2.