Dovydas Šidlauskas
Dovydas Šidlauskas | |
---|---|
![]() | |
| |
Gimė | 1996 m. sausio 29 d. Kaune |
| |
Tėvas | Gintautas Šidlauskas |
Motina | Rosita Šidlauskienė |
| |
Išsilavinimas | 2015 m. Linkuvos gimnazija |
Dovydas Šidlauskas (g. 1996 m. sausio 29 d. Kaune )
Gyvenimo kelis[taisyti]
Tėtis Gintautas (g. 1968 m.) – dažytojas.
Mama Rosita (g. 1971 m.) – namų šeimininkė.
Brolis (g. 2006 m.) – Donas-Karlas Linkuvos gimnazijos moksleivis.
Dovydas mokėsi Balsių pagrindinėje mokykloje.
Linkuvos gimnazijoje pradėjo mokytis nuo 5 klasės. Nuo tada ir prasidėjo Dovydo olimpiadų laimėjimai rajone ir Pakruojo krašto konkursuose. Buvo gabus, darbštus ir siekiantis tikslo mokinys.
2015 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XCI laida).
Toliau Dovydas studijuoja KTU cheminę technologiją ir inžineriją.
Laisvės paslaptis yra drąsa[taisyti]
Prisiminimai[taisyti]
Dovydui šypsosi sėkmė
Pirmokas gimnazistas Dovydas Šidlauskas Linkuvos gimnaziją iškėlė į aukštumas Vilniuje, žaidime „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ patekdamas į pusfinalį. Linkuviečiai Dovydą gerai žino kaip kasmetinį olimpiadų prizininką. Tad ir mes su kalbamės ne vien apie laimėjimą žaidime...
– Po laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ sužinojai, kad patekai į protingiausių Lietuvos devintokų dešimtuką. Koks jausmas apėmė, išgirdus tokius žodžius?
– Man tai – didžiulė garbė. Tokiais atvejais jauti, kad kažkas įvertino tavo žinias, pastangas, kurias įdedi sėdėdamas prie knygų. Neeilinis jausmas.
– Bet norint kažką pasiekti juk neužtenka talento...
–Išties įdėta daug darbo...Nuo penkių netų skaičiavau iki tūkstančio, mintinai sudėjau ir atėmiau sumas iki šimto. Kai pradėjau lankyti Rimšonių pradinę mokyklą, matematikos pamokose neturėjau ką veikti, tik sunkiau buvo su lietuvių kalba. Visada domėjausi naujovėmis iš viso pasaulio. Kai tik gavau kompiuterį ir internetą – labai mėgau skaityti mokslinę literatūrą. Tėvai man pirko storiausias enciklopedijas ir knygas. Pomėgis skaityti nėra dingęs ir dabar – domiuosi moksline literatūra, politika.
– Ar lieka laiko laisvalaikiui?
– Dabar prie kompiuterio prisėdu tik vėlai vakarais, kai lieka laiko. Daugybę jo atima mokslai, juk kuo vyresnis esu – tuo sunkiau, ypač kai per vieną dieną reikia pasiruošti ne vienam kontroliniui, o norisi gerų rezultatų. Dabar prasidėjo naujas pomėgis – ėmiau sportuoti, o kai grįžtu pasportavęs ir pavargęs, tai mokslai nelabai nori lįsti į galvą. Tada atsiranda ir miego trūkumas. Užtat džiaugiuosi savaitgaliais, kai galiu išsimiegoti.
– Tave galime vadinti matematiku?
– Skaičiai arčiau manęs nuo mažumės. Kiekvienais metais neblogai sekasi olimpiadose, rajone dažniausiai užimu prizines vietas. Dalyvauju ir kitose olimpiadose – fizikos, biologijos, tačiau matematikoje mano rezultatai patys geriausi. Už tai norėčiau padėkoti šio dalyko mokytojai Emilijai Stanevičienei, kuri mane lydėjo ir į „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“.
– Drebėjo širdelė prieš kameras?
– Labai drebėjo važiuojant filmuotis. Vis mąsčiau, kad tik netektų nuvilti palaikymo komandos ir savo mokytojos. Į minėtąjį žaidimą jau bandžiau pakliūti prieš dvejus metus, bet tada pakvietimo negavau... Jai anuomet būčiau patekęs – būčiau net neabejojęs savo žiniomis, o dabar: kuo vyresnis – tuo sunkiau. „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ anketą užpildžiau pats. Kai atsakinėjau į klausimus atrankai į pusfinalį, man sekėsi labai gerai. Bet atsakymą, ar patekau į filmavimą, gavau daug vėliau. Paskambino iš televizijos ir pasakė, kad mane nori matyti pusfinalyje – apsidžiaugiau beprotiškai! Jaudulys filmavime kojos nepakišo – surinkau daug taškų ir užėmiau antrąją vietą.
– Tavo svajonė pildosi, Dovydai!
– Todėl ir norėčiau labai padėkoti Linkuvos gimnazijos mokytojams, draugams ir šeimai. Jie visi mane palaiko ir linki sėkmės ateityje.
Kalbėjosi Simona Lipskytė