Šonaslydis
Šonaslydis,[1] driftingas – vairavimo technika, kai vairuotojas per didelio pasukamumo dėka sukelia sukibimo su danga trūkumą, kurios metu prasisuka galiniai arba visi ratai ir vairuotojas kontroliuodamas transporto priemonę įgyja didesnį pagreitį posūkio pabaigoje. Atliekant šonaslydį automobilio galinės dalies slydimo kampas yra didesnis nei priekinės iki tokio laipsnio, kad dažnai priekiniai ratai yra nukreipiami į priešingą pusę nei atliekamas posūkis, pavyzdžiui, jei automobilis slysta dešinėn, ratai susukti į kairę pusę, o vairuotojas kontroliuoja šių veiksmų eigą.
Kaip automobilių sporto šaka, šonaslydis yra daugelio profesionalių automobilių sporto turnyrų dalis, kur trasa slystantys automobiliai vertinami pagal išlaikomą tam tikrą greitį, slydimo kampą, pasirinktas slydimo linijas, įveiktus posūkius ir patį pasirodymo įspūdingumą.[2]
Istorija
Kilmė
Nors tiksli šonaslydžio kilmės vieta nežinoma, Japonija laikoma viena iš pradinių taškų, kuriuose formavosi ši vairavimo technika. Šonaslydis, kaip sporto rūšis, atsidaro populiarios lenktyniavimo technikos pavidale visų japoniškų gamyklinių automobilių čempionate (All Japan Touring Car Championship). Automobilių sporto legenda tapęs lenktynininkas Kunimicu Takahaši vadinamas šoninio slydimo technikos pradininku, pradėjusiu ją taikyti XX a. septintajame dešimtmetyje. Čempionatų trasų posūkių aukščiausiuose taškuose jis atlėkdavo dideliu greičiu ir pačiuose posūkiuose praslysdavo šonu, tokiu būdu neprarasdamas greičio jų pabaigose. Tokia vairavimo techniko K. Takahašiui pelnė nevieną čempiono titulą bei gerbėjų, besimėgavusių jo automobilio svylančių padangų sukeltu reginiu, ratą ir netruko išpopuliarėti kitų profesionalių lenktynininkų, taip pat ir gatvės lenktynininkų tarpe.
Takahašio technika ypatingai susidomėjo Keiičis Cučija, kuris šiandieną laikomas „šonaslydžio karaliumi“. K. Cučija šią techniką kultivuoti pradėjo siaurais šalies kalnų perėjų keliais ir netruko pelnyti stebėtojų minios ovacijų. 1987 m. keletas populiarių žurnalų apie automobilius nutarė susukti vaizdo įrašą, vaizduojantį Cučijos šonaslydžio pasirodymus, pavadinimu Pluspy,[3] kuris greitai tapo hitu ir padarė įtaką daugeliui šiandienos profesionalių šonaslydininkų karjeroms. K. Cučijos ir autosporto žurnalo „Option“ įkūrėjo ir vyriausiojo redaktoriaus Daidžiro Inados iniciatyva 1988 m. buvo surengtos bene pirmosios šonaslydžio varžybos „D1 Grand Prix“.
Išpopuliarėjimas
Vienos pirmųjų įamžintų šonaslydžio varžybų už Japonijos ribų buvo 1996 m. Vilou Springse, Kalifornijoje, to paties žurnalo „Option“ surengtos „Willow Springs Raceway“ varžybos. Turnyro žiuri sudarė „D1 Grand Prix“ Japonijoje steigėjas Daijiro Inadam, NHRA Funny Car drago lenktynininkas Kenji Okazaki ir Keiichi Keiichi, tarp dalyvaujančiųjų buvo lenktynininkai Rhys Millen ir Bryan Norris.[4] Nuo tada šonaslydis išaugo į vieną populiariausių automobilių sporto šakų Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Azijoje ir Europoje.
Šonaslydis peraugo į konkurencingą sporto rūšį, kur lenktynininkai vairuodami galu, o kartais ir keturiais ratais varomas mašinas stengiasi iškovoti kuo daugiau taškų, kuriuos teisėjai skiria atsižvelgdami į keletą faktorių. Be jau minėtų „D1 Grand Prix“, tokios varžybos kaip „Formula D“ (Jungtinės Valstijos), „DRIFT ALLSTARS King of Europe“ ir „British Drift Championship“ (Europa), „WDS“ (Kinija), „Formula Drift Asia“ (Malaizija / Singapūras / Tailandas / Indonezija), „NZ Drift Series“ (Naujoji Zelandija), „Australian Drifting Grand Prix“ ir „Greek Drift Championship (Drift Wars)“ nemažai prisidėjo prie to, jog šonaslydis pasauliniu mastu būtų įteisintas kaip automobilių sporto šaka.
Varžybų rūšys
Pasaulyje vykstančios aukščiausio lygio varžybos:
- „D1 Grand Prix“ – Japonijos čempionatas, Malaizijos ir Australijos čempionatai
- „Pro-drift“ – Europos
- „King of Europe“ – Europos
- „BDC“ – Didžiosios Britanijos,
- „URC“ („United Racers Club“) – Bangladešo
- „SUPERDRIFT“ – Italijos
- „Drift Mania“ – Kanados
- „Formula-D“ – Jungtinių Amerikos Valstijų
- „NZ Drift Series“ – Naujosios Zelandijos
Šaltiniai