Druskininkai

Kitos reikšmės – Druskininkai (reikšmės).

Druskininkai
Druskininkai
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3
Respublika:	Lietuva
Apskritis:	Alytaus apskritis
Savivaldybė:	Druskininkų savivaldybė
Gyventojų:	12 908 (2021 m.)
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Drùski­nin­kai Kilmininkas: Drùski­nin­kų Naudininkas: Drùski­nin­kams Galininkas: Drùski­nin­kus Įnagininkas: Drùski­nin­kais Vietininkas: Drùski­nin­kuose
Istoriniai pavadinimai
rus. Друскеники
Pašto kodas:	LT-66001
Filmuota medžiaga.
Vikiteka:	DruskininkaiVikiteka

Druskininkai – miestas pačiuose Lietuvos pietuose, Alytaus apskrityje, 60 km į pietus nuo Alytaus. Druskininkų savivaldybės centras. Visus metus veikiantis balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas, seniausias (nuo 1794 m.) ir didžiausias Lietuvos kurortas. Druskininkų senamiestis yra urbanistikos paminklas.

STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI

3 šventyklos: Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1931 m. Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia (1910 m.); Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė (1865 m.);

Miesto kapinės

✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS

Druskininkų viešoji biblioteka

✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI

Paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti 1980 m., architektas V. Banikovas)

Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, 8 sanatorijos

Daug poilsio centrų, viešbučiai

✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS

Muziejai M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, įkurtas 1963 m. Miesto muziejus, įkurtas 1999 m. Miško muziejus „Girios aidas“, kurį 1972 m. įkūrė miškininkas Algirdas Valavičius. Ž. Lipšico memorialinis muziejus, įkurtas 1996 m. medinėje Markevičiaus viloje Šv. Jokūbo g. 17 Druskininkų rezistencijos ir tremties relikvijų muziejus, įkurtas 1996 m.

SUSISIEKIMAS

LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS

Geografija

Druskininkai įsikūrę abipus Nemuno ir jo intako Ratnyčios upių. Mieste yra keli parkai. Per Nemuną nutiesti du tiltai: senasis Druskininkų tiltas ir 2011 m. atidarytas Parko tiltas, jungiantis Druskininkų senamiestį su kairiajame Nemuno krante esančia Baltašiške.

Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, 95,14 m virš jūros lygio, dešiniajame Nemuno upės krante. Apsuptas gražių, ekologiškai švarių Dzūkijos pušynų, smėlynų ir ežerų. Vienam miesto gyventojui tenka 2,1 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.

Druskininkus bendra vakarų-rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlio tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autorius Algirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, yra „Žilvino“ takas.

Nors Druskininkų šilai ir toli nuo jūros, bet juose taip pat yra kopų. Tik čia jos nepanašios į pajūrio – tai žemyninės kopos, apaugusios pušynais. Dzūkijos kopose auga kerpšiliai. Juose vyrauja kadagiai. Žemė padengta ištisu kerpių kilimu. Kerpšiliuose daug vaistinių augalų: arkliauogių, čiobrelių, jonažolių, daug grybų.

Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami: vikrusis driežas, paprastasis žaltys, gluodenai. Dažniausiai visų pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamas pilkasis kiškis. Yra plėšrūnų: rudoji lapė, po skarotomis eglėmis gyvena mangutai, sutinkami Dzūkijos miškuose vilkai, lūšys, šernai. Stambiausias pušynų žvėris – briedis. Stirnas galima sutikti prie upelių ar palaukių. Druskininkų miškai vilioja ne tik grybautojus, bet ir uogautojus. Miškuose gausu mėlynių, bruknių, aviečių, šaltalankio uogų.

Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių. Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4–2,6 m/s. Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai.

Miesto dalys

• Baltašiškė (šiaurėje, vienintelė miesto dalis kairiajame Nemuno krante)
• Kalviškės (arba Melnyčia; šiaurės rytuose)
• Kloniškės (pietuose)
• Raigardas (pietuose)
• Ratnyčia (pietryčiuose)
• Senamiestis (miesto centrinė dalis)

<tabber> OpenStreetMap=

Žiūrėti didesniame žemėlapyje Druskininkai OpenStreetMap žemėlapyje

|-| SSRS genštabas (1985–1990)=

Druskininkai TSRS topografiniame žemėlapyje.

|-| Retromaps=

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90 1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896 1900s 1909 1915 1922 1936 1940 1942 1954 1967 1975 1985 1990 OpenStreetMap

</tabber>

Istorija

Druskininkai XIX a. Napoleono Ordos piešinys

Miestas patenka į jotvingių genties gyventos teritorijos ribas. Druskininkai – labai senas kurorto tradicijas turinti gydomoji vietovė. Rašytiniuose šaltiniuose Druskininkai pirmą kartą minimi 1569 m. Lietuvos metrikoje. 1635 m. jie minimi aptikti Pervalko dvaro (Baltarusija) inventorių knygose. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII a. pradžios. Čia savo gydomąją veiklą pradėjo vietos valstietis Pranas Suraučius (Sūrutis arba Sūrmetis).

Sužinojęs apie mineralinius vandenis karalius Stanislovas Augustas 1789 m. apsilankė Druskininkuose ir įsakė ištirti mineralinių vandenų savybes, tačiau įsakymas liko neįvykdytas. 1794 m. birželio 20 d. Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis paskelbė Druskininkus gydomąja vietove. Analogišką dekretą 1837 m. pasirašė Rusijos imperatorius Nikolajus I (kartu priimtas plėtros planas). 1850 m. Druskininkuose poilsiavo ir koncertavo įžymus kompozitorius Stanislovas Moniuška. 1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. Druskininkai buvo perduoti pulkininkui K. Štrandmanui. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva atidarymas 1862 m. 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės, 1894 m. pastatytas seniausias Lietuvoje gydyklų pastatas. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus).

I pasaulinio karo išvakarėse kurorte lankėsi 18 600 poilsiautojų. Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena. Pusė miestelio buvo sugriauta. Lenkų valdymo metais (1920–1939 m.) kurortas lėtai vystėsi, 1928 m. jam suteiktos miesto teisės, pirmuoju garbės piliečiu tapo maršalas Juzefas Pilsudskis, tuo metų valdęs Lenkiją. 1930 m. atkurtas kurortas. 1937 m. čia poilsiavo tik 11 047 žmonės. 1939 m. Raudonoji armija okupavo Druskininkus, miestelis nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio priklausė Baltarusijos SSR. 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai atiteko Lietuvai. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus. 1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo, 1950 m. – rajono pavaldumo, 1952 m. gruodžio 22 d. – srities pavaldumo, 1953 m. gegužės 28 d. – respublikinio pavaldumo miestu. Miestas buvo plečiamas pagal 1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.), 1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.), 2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus. 1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys), 1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas).

1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. patvirtintas Druskininkų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. 2-oji pusė	?	?	Gardino gubernija
1919 m.	Druskininkų valsčiaus centras	Alytaus apskritis
1920–1939 m.		Gardino apskritis	Balstogės vaivadija (Lenkija)
1939 m. spalis – 1940 m. sausis		Pariečės rajonas	Balstogės sritis (Baltarusija)
1940 m. sausis–rugpjūtis			Gardino sritis (Baltarusija)
1941–1946 m.		Alytaus apskritis
1946–1950 m.	apskrities pavaldumo miestas, Druskininkų valsčiaus centras	Varėnos apskritis
1950–1952 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Druskininkų rajono centras	Vilniaus sritis
1952–1953 m.	—	srities pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
1953–1955 m.	—	respublikinio pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
1955–1995 m.	—	respublikinio pavaldumo miestas
1995–1999 m.	—	Druskininkų miesto savivaldybė	Alytaus apskritis
1999–	—	Druskininkų savivaldybės centras

Pavadinimo kilmė

Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas. 1635 m. minimas kaimas Druskiniai, nuo 1765 m. žinomas kaip Druskininkai.

Legendos byloja, kad ant aukšto stataus Nemuno kranto stovėjusi garsi Liškiavos pilis. Kartą tos pilies valdovas su dvariškiais medžiojo anapus Nemuno. Medžioklė buvusi sėkminga ir atsidėkodamas dievams kunigaikštis ketinęs nušauti sakalą. Visi susirinkę ant Nemuno kranto, kur buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir paukštis, pervertas strėlės, krito į Nemuno vandenis. Pilies valdovas puolė paskui auką ir paniro. Kilo sumaištis, kadangi visi manė, kad jis nuskendo. Labiau už kitus išsigando ir nusiminė kunigaikščio žmona. Ji bėgiojo pakrante ir šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis – jis buvo gyvas ir sveikas. O toje vietoje, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrieji šaltiniai. Tada čia ir įsikūręs Druskos miestas.

Kurortas

Istorija

Dar XVIII a. sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gydytojas P. Sūrutis. Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrų šaltinių vandenį ir, po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius.

1789 m. Druskininkus aplankė Ldk Stanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu ~1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas 1794 m. birželio 20 d., kai Stanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Tai pirmasis ir didžiausias kurortas Lietuvoje. Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Vėliau šį darbą tęsė VU profesorius Ignacas Fonbergas, kuris pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. 1837 m. patvirtintas kurorto steigimo projektas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas, 1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla. 1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet.

Daug kurortinių pastatų ir vasarnamių sudegė per 1863, 1871, 1884 m. gaisrus.

Gydymo veiksniai

Svarbiausias kurorto natūralus gydomasis veiksnys – įvairios mineralizacijos (mažos, vidutinės, didelės ir sūrmai), chloridiniai natrio-kalcio-magnio vandenys. Mineraliniai vandenys naudojami įvairioms balneologinėms procedūroms ir gėrimui. Druskininkų kurorto gydomojo purvo vonios, aplikacijos ir tamponai ruošiami iš durpių, kurių drėgmė 63 proc., pH – 6,4 ir susiskaidymas – 83 proc. Kurorto klimatui būdingos miškingos lygumos, kontinentinės zonos ypatybės. Čia didelė oro jonizacija (-0,63), švelnus ir šiltas mikroklimatas (vidutinė oro temperatūra +7,5 °C, sąlyginė oro drėgmė 70 proc., vyrauja pietvakarių vėjai, kurių vidutinis greitis 2 m/s), dėl to teigiami klimato veiksniai naudojami ir klimatoprofilaktikai (grūdinimuisi). Kurorto mineraliniai vandenys ir purvas (kasamas Didžiasalio durpyne, Lazdijų raj.) efektyviai gydo sąnarių, stuburo, kvėpavimo, širdies ir kraujotakos, nervų sistemos, ginekologijos, skrandžio, kepenų, žarnyno ir odos ligas. Buteliuose išpilstytas vanduo yra silpnesnės mineralizacijos, tačiau puikiai atgaivina ir suteikia organizmui reikalingų mikroelementų.

Trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių („Grožis“, „Sūrutis“, „Aušra“, „Druskonis“, „Rasa“, „Druskininkai“, „Dzūkija“ ir kiti).

Gydymo centrai

Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos, sanatorijos, paslaugų centrai:

• Sanatorijos:
  • „Belorus (Baltarusija)“;
  • „Dainava“;
  • „Draugystė“;
  • „Eglė“;
  • „Saulutė“ (vaikų reabilitacijos centras);
• Sveikatos ir poilsio centras „SPA Vilnius“ (1976 m. sanatorija „Vilnius“; architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas);
• "Grand SPA Lietuva“ (1973 m.; architektai V. Balčiūnas, A. Paslaitis, A. Aronas, L. Raškauskas ir kt.);
• Druskininkų gydykla (Vilniaus g. 11; 1954 m.);
• Senoji gydykla (Vilniaus g. 7; 1896 m.), viena pirmųjų Europoje;

Pramogos

• 2006 m. gruodžio 26 d. atidarytas vandens pramogų parkas 1980 m. pastatytos balneologijos ir fizioterapijos gydyklos vietoje (1980 m. architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas, 2006 m. rekonstrukcijos architektai K. Kisielius ir V. Kančiauskas);
• 2011 m. rugpjūtį atidarytas Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų kompleksas „Snow Arena“.
• Druskininkų nuotykių parkas

Architektūra ir kultūra

„Girios aido“ muziejus

Kurorto muziejus

„Ratnyčėlė“ (1962 m.)

• Vilos:
  • „Imperial“ (Maironio g. 14; 1926 m.)
  • „Omega“ (Maironio g. 16)
  • Radiumo vila (Kosciuškos g. 7)
  • „Maurė“ (Laisvės a. 21)
  • Markevičiaus vila (Šv. Jokūbo g. 17)

• Galerijos:
  • Mažoji galerija,
  • V. K. Jonyno galerija,
  • galerija „Sofa“,

• Parkai:
  • A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas,
  • Sveikatos parkas, įkurtas 1951 m. buvusio E. Levickos parko vietoje.

• Skulptūros:
  • „Motinystė“ gydymo centro parke (1959 m., skulptorius Bronius Vyšniauskas)
  • „Poilsis“ Nemuno pakrantėje Gydyklų parke (1959 m., skulptorius Juozas Kėdainis)
  • „Ratnyčėlė“ prie tilto per Ratnyčią Gydyklų parke (1959–1962 m., skulptorius Bronius Vyšniauskas)
  • „Prie šaltinio“ (1963 m., skulptorius A. Dimžlys)
  • prie „Eglės“ sanatorijos – „Skrydis“ (skulptorius G. Karalius) ir „Jaunystė“ (skulptorė J. Klemkienė)
  • 1975 m. parko pakraštyje ant Nemuno kranto pastatytas paminklas Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga (skulptorius Vladas Vildžiūnas, architektas Rimantas Dičius), paminklas pastatytas ir M. K. Čiurlionio muziejaus sodelyje (skulptorius K. Švažas),
  • 1987 m. pastatytas miesto laikrodis (autorius S. Kuizinas)
  • Vinco Krėvės biustas M. K. Čiurlionio ir V. Krėvės gatvių sankryžoje (1989 m.; skulptorius V. Ambraziūnas)
  • paminklas Mindaugui (1995 m.; skulptorius Vytautas Kašuba)

Vandens parkas

Mieste yra daug viešbučių, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras. Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

• Druskininkų Ryto gimnazija
• Druskininkų Atgimimo vidurinė mokykla
• Druskininkų Saulės pagrindinė mokykla
• Druskininkų švietimo centras
• Druskininkų sanatorinė mokykla
• Amatų mokykla
• Lopšelis-darželis „Bitutė“
• Lopšelis-darželis „Žibutė“
• Druskininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos mokykla
• Druskininkų Vytauto Kazimiero Jonyno dailės mokykla
• Druskininkų sporto mokykla

Miestų partnerystė

• Moorhead, Minnesota, JAV
• Voorschotena, Nyderlandai
• Elbingas, Lenkija
• Augustavas, Lenkija

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1891 m. ir 2021 m.
1891 m.	1897 m.sur.	1905 m.	1909 m.	1939 m.	1941 m.	1959 m.sur.	1970 m.sur.
1 070	1 300	2 143	2 746	1 500	2 100	5 765	8 315
1974 m.	1976 m.	1979 m.sur.	1989 m.sur.	2001 m.sur.	2011 m.sur.	2021 m.	-
13 400	14 200	12 464	18 943	18 233	14 764	12 908	-
Demografinės raidos histograma 5 000 10 000 15 000 20 000 1891 1897 1905 1909 1939 1941 1959 1970 1974 1976 1979 1989 2001 2011 2021

Žymūs žmonės

• 1877–1889 m. Druskininkuose gyveno įžymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis (1875–1911), iki 1910 m. jis čia leisdavo vasaras. Mieste yra jo memorialinis muziejus, 2 paminklai.
• Skulptorius Žakas Lipšicas (1891–1973), gimęs turtingų Druskininkų žydų šeimoje. Žydų muziejuje yra memorialinė ekspozicija.

Garbės piliečiai

• Antanas Dambrauskas
• Elena Kvaraciejienė
• Elena Kriaučiūnaitė
• Vytautas Kazimieras Jonynas, įrengta jo paveikslų galerija
• Petras Viščinis
• Konstantinas Gajauskas
• Adelbertas Nedzelskis
• Justinas Karosas
• Algirdas Valavičius

Sportas

• FK Arnika Druskininkai
• FK Raigardas Druskininkai
• Vilkės golfo aikštynas

Galerija

• 

  Druskininkų bažnyčios šventorius

• 

  Miesto pramogų aikštė

• 

  Iškylautojų garlaivis Nemune

• 

  Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

• 

  Druskininkų bažnyčia žiemą

• 

  Druskonio ežeras

• 

  Druskininkų cerkvė

• 
• 
• 
• 

  Pušyno parkas

Šaltiniai

• Druskininkai. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. I (A–K). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. – 372 psl.
• 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 152 psl.

• Druskininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. - 459 psl.
• Druskininkai. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 350 psl.
• Druskininkų raidos chronologija (sud. Vytautas Valentukevičius). – Druskininkai: Vija, 2004. – 272 p.: iliustr. – ISBN 9986-25-023-4
• Druskininkai: miestas ir apylinkės. – Kaunas: Adaksita, 2005. – 20 p.: iliustr. – ISBN 9955-631-07-4
• Druskininkai skaičiais. – Vilnius: Statistikos departamentas, 2005. – 30 p.: iliustr. – ISBN 9955-588-94-2
• Rezistencijos ir tremties muziejus Druskininkuose – 10 metų (sud. Gintautas Kazlauskas). – Druskininkai: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006. – 119 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-185-3
• Druskininkai: albumas / Valdas Gilius. – Druskininkai: Sofartas, 2006. – 200 p.: iliustr. – ISBN 9986-9297-3-3
• Druskininkų kraštas: atsiminimai (sud. Alfreda Pigagienė). – Vilnius: Petro ofsetas, 2009. – 250 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-037-3
• Druskininkų savivaldybės svetainė
• Informacija apie apgyvendinimą Druskininkuose

Istorija

• Istorinės nuotraukos
• Lietuvos valstybės istorijos archyvas: paroda „Druskininkai Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentuose“